2011 m. sausio pabaigoje startavęs švietėjiškas projektas „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ vis labiau prikausto Kauno miesto gyventojų dėmesį. Kompetentingos komisijos sudarytą iškiliausių prieškario kauniečių dešimtuką pildo pačių miestiečių pasiūlytos kandidatūros, nes nuo pat projekto starto kauniškiai taip pat raginami siūlyti asmenis, jų manymu, verčiausius iškiliausiojo vardo. Iš gautų kandidatūrų bus atrinktos dvi. Jų, kaip ir jau išrinktų tarpukario veikėjų istorijos, bus publikuojamos spaudoje.

Projekto „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ idėjos autorius, seniausias Kauno bravoras, gaminantis populiariausią tarpukario alų „Volfas Engelman“. Kaip teigia bravoro generalinis direktorius Vytautas Meištas, projekto tikslas – iš gausybės garsių ir nusipelniusių tarpukario kauniečių išrinkti 10 iškiliausiųjų.

Pagrindiniai atrankos kriterijai: nuopelnai Kauno miestui ir šių nuopelnų išliekamoji vertė šiandien, žmonės – novatoriai, pirmieji ėmęsi darbų vienoje ar kitoje srityje, kūrę miesto simbolius ar patys buvę laikomi savotiškais miesto simboliais, be kurių buvo neįsivaizduojamas tuometinis Kauno gyvenimas.

„Kol kas kauniečiai entuziastingiausiai siūlo vieno pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozo Zikaro ir mokslininko, pedagogo, publicisto, naujienų agentūros ELTA steigėjo Juozo Ereto kandidatūras. Taip pat sulaukėme laiškų su siūlymais iškiliausiųjų gretas papildyti poeto Maironio, rašytojos, literatūros ir meno kritikės Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės, kalbininko Jono Jablonskio, skulptoriaus Broniaus Pundziaus, gydytojo Juozo Žemkalnio ir kitų veikėjų pavardėmis. Panašu, jo teks gerokai pasukti galvą, prieš priimant galutinį sprendimą, kurias iš pasiūlytų asmenybių priskirti prie jau atrinktų dešimties iškiliausiųjų,“ – pasakojo projekto komisijos narys Kauno Rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius. Jam pritarė likę komisijos nariai: VDU istorijos katedros lektorius, humanitarinių mokslų daktaras, Modestas Kuodys, Kauno apskrities viešosios bibliotekos istorikas Alvydas Surblys, architektas, architektūros kritikas Audrys Karalius ir „Kauno dienos“ žurnalistė Virginija Skučaitė.

„Smagu jausti miestiečių palaikymą, skaityti ir girdėti jų atsiliepimus apie projektą. Šiuo švietėjišku projektu, pavyzdžiais iš praeities norime įkvėpti kauniečius dideliems darbams. Sprendimas iškiliausių kauniečių rinkimams suburti akademinę bendruomenę, Kauno apskrities viešąją biblioteką bei jos lankytojus, pačius miestiečius buvo teisingas. Visuomenės iniciatyvumas tik įrodo, jog žmonėms reikia tikrų dalykų: nesugalvotų įvykių, nesuklastotų faktų, neiškreiptos istorijos“, – tvirtino bravoro vadovas V. Meištas.

Į iškiliausių tarpukario kauniečių dešimtuką sausio pabaigoje buvo atrinkti šie asmenys: rašytojas, kanauninkas Juozas Tumas – Vaižgantas, dainininkas, nacionalinės operos įkūrėjas Kipras Petrauskas, inžinierius architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, visuomenės veikėjas, ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis, chirurgas Vladas Kuzma, karo lakūnas, Atlanto nugalėtojas Steponas Darius, brigados generolas, kariuomenės kūrėjas Vladas Nagevičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, verslininkai broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai ir Lietuvos Karo aviacijos vadas Antanas Gustaitis.

Daugiau informacijos: Aistė Simonavičiūtė, SKC viešieji ryšiai, tel. 860058455, aiste@skc.lt

LR Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Auksutė RAMANAUSKAITĖ–SKOKAUSKIENĖ, Vilnius

Šiemet minime dvidešimtąsias sovietų agresijos, įvykdytos prieš Lietuvą, metines. 1991-ųjų Sausio 13-osios išvakarėse tūkstančiai Lietuvos žmonių išėjo į gatves apsiginklavę vien meile, patriotiniais jausmais.

Jie gyvu žiedu apjuosė Lietuvos Radijo ir Televizijos, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastatus. Smurtas, agresija, pyktis, neapykanta susitiko su begaliniu laisvės troškimu, tikėjimu, viltimi, mūsų vienybe, mūsų meile savo kraštui. Kruvina naktis, kruvinas 1991-ųjų Sausio 13-osios rytas. Keturiolika mūsų Tautos vaikų atidavė gyvybes už Lietuvos laisvę, už būsimą Laisvą gyvenimą, kuriame jų pačių jau nebebus.

Vienas iš žuvusiųjų – Vytautas Koncevičius, kuriam šį mėnesį, gegužės 24-ąją, būtų suėję 70 metų. 1991-aisiais eidamas penkiasdešimtuosius metus, V. Koncevičius, ginant Vilniaus televizijos bokštą, buvo sužeistas SSRS desantininkų ir vasario 18 d. Vilniaus ligoninėje mirė.

Bėgant laikui, praeities įvykių datos tolsta, bet jų reikšmė – nekinta. V. Koncevičiaus gimimo dienos išvakarėse noriu priminti šią taurią asmenybę, priminti bent kelias jo gyvenimo detales, kurios turėjo įtakos jo charakterio formavimuisi, jo nuostatoms, vertybėms ir kartu su Jumis dar kartą nusilenkti šio žmogaus šviesiam atminimui.

Lietuvos laisvės gynėjas Vytautas Koncevičius gimė 1941 m. Kairėnų kaime, Kėdainių rajone. Vos sulaukęs ketverių, kartu su mama Tekle Koncevičiene ir jaunesniu broliu 1945 m. liepos mėn., buvo ištremti į Komijos ASSR, Trojcko–Pečiorsko rajono, Ust–Ulyčo kaimą. Vytauto tėvas – rezistentas, taip pat buvo ištremtas į Sibirą tik kiek vėliau.

Tėvas ir brolis mirė Sibire nuo bado. Šviesaus atminimo T. Koncevičienė apie tai prisiminimuose pasakojo: „Gyvenimas užgrūdino. Visas ašaras išliejau tremty, Sibire. Ten žuvo vyras, kurio kapo vietos nežinau. Ten pati savo rankomis iškasiau duobę jaunesniajam šešerių metų sūneliui.“

Į Lietuvą Vytautas Koncevičius su motina grįžo 1960-aisiais. Ust–Ulyče 1957 m. buvo baigęs kaimo septynmetę mokyklą, Lietuvoje 1979 m. baigė Kėdainių profesinę technikos mokyklą. Dėl tremtinio statuso įsitvirtinti Lietuvoje buvo sunku. Vytautas išvyko į Sibirą, bet Lietuvos ilgesys nugalėjo. Iš pradžių teko dirbti melioracijos statybos-montavimo valdyboje suvirintoju, vėliau – Jonavos mechanikos gamyklos Kėdainių cecho suvirintoju brigadininku.

V. Koncevičiaus sprendimas atsiliepti į Sąjūdžio kvietimą budėti prie Vilniaus televizijos bokšto nebuvo netikėtas jo bendradarbiams: „Mes nesistebime, kad prie televizijos bokšto Vytautas nėrė į pačią peklą. Pas mus padirbėjus, nei tankų prožektoriai, nei šūviai didelio įspūdžio nepadaro.“

Tą 1991 m. sausio 13 d. Vytautas prie Vilniaus televizijos bokšto buvo pašautas SSRS desantininkų ir nuvežtas į Antakalnio ligoninę. Apie lemtingąją akimirką prisiminė: „Pajutau smūgį. Mane pakėlė, ir aš nukritau. Negalėjau pajudėti. Nešė į greitosios pagalbos mašiną. Sąmonės nepraradau, tik vienu momentu viskas lyg išnyko…“

Daugiau kaip mėnesį medikai bandė išgelbėti jo gyvybę. Visą tą laiką Vytauto mama vylėsi, kad medikams pavyks: „Prieš kelerius metus pagaliau gavom butą. Rodos, galėjom žmoniškai gyventi… Vis dar turėjau vilties, kol gydytojai bandė išgelbėti nuo sužalojimų, padarytų centruotos kulkos. Kankinosi daugiau kaip mėnesį, bet nebuvo lemta… <…> Visa, ką turėjau brangiausia – Lietuvai atidaviau.“

Vytautas Koncevičius palaidotas Kėdainių miesto Kauno gatvės kapinėse. 1992 m. sausio 12 d. buvo atidengtas tautodailininko Vytauto Ulevičiaus sukurtas antkapinis koplytstulpis. Šalia palaidota ir 1995 m. gegužės 16 d. mirusi jo motina, buvusi tremtinė Teklė Koncevičienė.

Kėdainių rajone, Pelėdnagių miestelyje, Pelėdnagių seniūnijoje yra Vytauto Koncevičiaus vardu pavadinta gatvė. Pelėdnagiuose, toje gatvėje ant namo, kuriame gyveno V. Koncevičius, įrengta paminklinė lenta.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. vasario 18 d. nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę bei nepriklausomybę Vytautas Koncevičius buvo apdovanotas (po mirties) Pirmojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje.

Laisvė, nepriklausomybė yra neįkainojamos vertybės ir norisi pakartoti Juozo Tumo – Vaižganto žodžius: „Garbė žuvusiems už Tėvynę, garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti.“

Nuotraukoje: A†A V. Koncevičius

Voruta. – 2011, bir. 4, nr. 11 (725), p. 12.

Kuo Lietuvai ir ypač Kaunui ypatingas tarpukaris? Visų pirma tuo, jog per išties trumpą laiką – vos du nepriklausomybės dešimtmečius buvo pasiekta be galo daug įvairiose gyvenimo srityse: mokslo, pramonės, kultūros ir švietimo, medicinos, aviacijos, karybos.

Kaune – laikinojoje šalies sostinėje – virė itin aktyvus gyvenimas, o pažangos ugnį be jokios abejonės kurstė žmonės. Kūrybingi, intelektualūs, drąsūs, apsišvietę, laisvi savo dvasia. Būtent šiems žmonėms 2011 m. birželio 20 d. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta speciali paroda. Ji apvainikavo švietėjišką projektą „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“. Į parodos atidarymą plūdo būriai projektu susidomėjusių žmonių.

Anot projekto sumanytojo, seniausio Kauno bravoro „Volfas Engelman“ generalinio direktoriaus Vytauto Meišto, idėja imtis švietėjiško projekto kilo neatsitiktinai. „Ją inspiravo didžiulis noras iš naujo atrasti tuos pavyzdžius, tuos iškilius asmenis, į kuriuos galėtume lygiuotis šiandien. Juk sumanios, veiklios, ryžtingos, nebijančios iššūkių, perspektyvios bendruomenės augimui ir stiprinimui labiausiai pasitarnauti gali individualios iniciatyvos, asmeniniai pavyzdžiai, kurių kiekvienas iš mūsų bene daugiausiai galėtume rasti ne kur kitur, o tarpukaryje. Švietėjiškam projektui „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ įgyvendinti subūrėme nemažą partnerių kolektyvą. Tai Kauno Vytauto Didžiojo universiteto istorijos fakulteto akademinės bendruomenės atstovai – dėstytojai ir studentai, taip pat Kauno apskrities viešoji biblioteka bei dienraštis „Kauno diena“. Esame nepaprastai dėkingi visiems prisidėjusiems prie šio projekto“ – kalbėjo V. Meištas. „Volfas Engelman“ vadovas pridūrė, kad projektas „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ – ne vienintelis, kurio ėmėsi jo vadovaujama bendrovė. „Jau turime idėjų ir minčių, kaip tęsti pradėtus darbus. Iš istorijos mūsų įmonė semiasi stiprybės ir optimizmo, ji mus įkvepia dideliems darbams. Šiems norime paskatinti ir visus kauniečius“, – tvirtino jis.

Švietėjiškas projektas „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ startavo sausio pabaigoje. Kompetentingai komisijai: VDU istorijos katedros lektoriui hum. m. dr. Modestui Kuodžiui, Kauno apskrities viešosios bibliotekos istorikui Alvydui Surbliui, Kauno Rotušės ceremonmeisteriui Kęstučiui Ignatavičiui, architektui, architektūros kritikui Audriui Karaliui ir „Kauno dienos“ žurnalistei Virginijai Skučaitei buvo pateiktas 35 asmenybių sąrašas, kurį sudarė projekto partneriai VDU istorijos fakulteto akademinė bendruomenė ir Kauno apskrities viešoji biblioteka. Komisija iš šių kandidatūrų atrinko iškiliausiųjų dešimtuką.

„Miestas – tai visų pirma žmonės, kurie jį kuria. Tarpukariu Kaunas išgyveno savo aukso amžių, taigi iškiliųjų tarpukario kauniečių indėlis į Kauno tapsmą moderniu Europos miestu yra didžiai reikšmingas. Nepaprastai džiugu, kad Kauno verslininkai atsisuka į kultūrą, savo miesto istoriją ir stiprina Kauno savastį, miestietišką solidarumą, bendruomeniškumą. Gal ne vienam kauniečiui tai bus stimulas nesiblaškyti ir kantriai dirbti dėl savo miesto, kad nebūtų gėda prieš tarpukario kartą. Išsivaikščioti yra paprasčiausia, bet tai niekada nebuvo kaunietiška“, – kalbėjo komisijos narys Audrys Karalius.

„Mes gyvename kitu laiku, nei iškilieji tarpukario kauniečiai. Šį laiką pavadinčiau paradoksų laiku, nes mus ir ano laikmečio žmones – to paties miesto bendruomenę – skiria daugybė dalykų. Tada nebuvo nei kompiuterių, nei kitų modernių glaudžiam tarpusavio ryšiui palaikyti skirtų priemonių, bet bendravimas buvo dažnesnis, nuoširdesnis. Tuo tarpu šiandien visi skubame, lekiame, kartais neberandame laiko ne tik draugams, bet ir savo šeimos nariams. Tada nebuvo tiek pykčio, skyrybų, tada žmonės daugiau šypsojosi. Dabar gyvenimo džiaugsmo dauguma stokojame. Tada nebuvo garbės piliečių, bet buvo iškilūs žmonės. Dabar kasmet išrenkame garbės piliečių, bet kiek iš tiesų šiandienio Kauno gyventojų yra verti iškilaus asmens titulo? Ano laikmečio ir dabarties sugretinimų galima rasti ir daugiau. Esminis skirtumas, manau, yra tas, jog tarpukario žmonės dirbo ir kūrė ne savireklamos tikslais. Jų tikslas buvo vienas – miestas, kuriame gyveno, o kartu su miestu ir visa Lietuva. Dabar šitokio požiūrio mums ypač trūksta. Net neabejoju, jog šis švietėjiškas projektas šiandienos kauniečius privertė bent trumpam stabtelėti, susimąstyti apie savo darbus, siekius, idėjas. Iš praeities galime pasisemti labai daug. Tik reikia norėti“ – tvirtino K. Ignatavičius.

Į iškiliausiųjų tarpukario kauniečių dešimtuką pateko: rašytojas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, dainininkas, nacionalinės operos įkūrėjas Kipras Petrauskas, inžinierius architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, visuomenės veikėjas, ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis, chirurgas Vladas Kuzma, karo lakūnas, Atlanto nugalėtojas, sportinio sąjūdžio Kaune pradininkas Steponas Darius, brigados generolas, kariuomenės kūrėjas ir muziejininkas Vladas Nagevičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, verslininkai ir mecenatai broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai bei  Lietuvos Karo aviacijos vadas ir žymus aviacijos konstruktorius Antanas Gustaitis. Kauno gyventojai taip pat galėjo siūlyti iškiliausius tarpukario kauniečius. Jų nuomone, labiausiai verti papildyti komisijos sudaryto iškiliausiųjų dešimtuko gretas yra šveicaras, visuomenės veikėjas, publicistas, beveik visą savo gyvenimą paskyręs Lietuvai Juozas Eretas ir skulptorius Juozas Zikaras.

Paroda Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje veiks iki rugpjūčio 1 dienos.

Neturintys galimybių užsukti į biblioteką, ją gali apžiūrėti virtualiai. Elektroninė parodos versija įdėta Kauno apskrities viešosios bibliotekos tinklapyje.

Daugiau informacijos: Aistė Simanavičiūtė, SKC viešieji ryšiai, 8 60 058 455, aiste@skc.lt

Nuotraukose:

1. Švietėjiško projekto tikslą į renginį susirinkusiems žmonėms pristatė jo sumanytojas AB „Volfas Engelman“ generalinis direktorius V. Meištas (iš kairės), renginio vedėja žurnalistė bei visuomenės veikėja Dalia Kutraitė-Giedraitienė, architektas A. Karalius, Kauno Rotušės ceremonmeisteris K. Ignatavičius

2. Į parodos atidarymą sugužėjusius svečius savo balsais linksmino operos solistai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas

3. Pasak į renginį atėjusių kauniečių, bendruomenei reikalingi tokie švietėjiški projektai

Tautvydas KONTRIMAVIČIUS

Buvo tik akmuo – bus paminklas

Milžinas, bet silpnas. Bevalis, likimo blaškomas. Saugomas, gelbėjamas ir pamažu nykstantis.

Visa tai – apie Puntuką, 265 tonas sveriantį riedulį, maždaug prieš 15 tūkstančių metų įstrigusį Šventosios upės vagoje. Atstumtą iš Suomijos ir čia pasilikusį dar tada, kai Anykščiais jos pakrantėje nė nekvepėjo, o galinga upė plukdė į jūras vandenynus paskutinio Lietuvą atšaldžiusio ledynmečio tirpsmo vandenis.

Nuo senų senovės iki 1956 metų, kol melioratoriai iš po žemių išplėšė švediško gymio Barstyčių riedulį, Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvoje užsilikusiu akmeniu. Šimtmečius jis niekam nekliuvo – pirmiausia dėl to, jog buvo toks didelis ir nepajudinamas, kad net nekilo ūpas kam nors su juo galynėtis, nebent koks velnias būtų jį bandęs nešioti. Net ant akmens uždegta ugnis neįstengdavo tiek įkaitinti milžino, kad imtų jis ir perskiltų, tad bandymai atsignybti akmens ar iš jo kokią naudą gauti taip ir užgesdavo…

Tik XIX a. baigiantis Puntukui pirmąkart iškilo reali grėsmė būti suskaldytam ir panaudotam kelių ar gatvių grindiniams grįsti. Bene pirmasis, garsiai pareiškęs, kad net savo vardą turintį akmenį verta ir būtina saugoti, buvo Šlavėnų dvaro šviesuolis Gustavas Brazauskas (1841–1906), pasipriešinęs idėjai Puntuką grindinio akmenimis paversti. O kaip kitaip jį apsaugosi – tik imdamas ir nusipirkdamas žemės gabalą prie Šventosios su visu Puntuku kaip nekilnojamąja vertybe!

XX a. pradžioje jauna Nepriklausoma Lietuvos valstybė stojo ginti Puntuką kaip paminklinį ir unikalų objektą, nors privati nuosavybė – žemės sklypas su jame užsilikusiu akmeniu – ir tuo laikotarpiu buvo neginčijamas dalykas. Tačiau XX a., ypač 4-ajam dešimtmečiui baigiantis, kai Anykščiai ėmė garsėti kaip naujas Lietuvos kurortas, Puntukas tapo žinomas, lankomas, fotografuojamas ir vis labiau mylimas.

Atsekti, kas pirmasis ėmė ir ištarė mintį, kad Puntukas kaip žaliava gali būti panaudotas paminklui kurti, gal ir pavyktų, – tikriausiai ši mintis išliko apie 1941 m. pabaigą posėdžiavusio Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimo įamžinimo komiteto protokoluose. Tačiau dabar labiau svarbu, kad šios visuomeninės institucijos – grupės aktyvių Lietuvos inteligentų – bendra nuomonė buvo vienareikšmė: geriausia vieta paminklui „Lituanicos“ skrydžio 10-mečio proga bus Puntuko akmuo.

Kai tik ši žinia pasklido už komiteto sienų, ji iškart nesulaukė vienareikšmio pritarimo – veikiau priešingai. „Ūkininko patarėjas“ 1942 m. rugsėjo 11-ąją rašė: „Mūsų paminklų statytojai, ilgus metus neradę Dariaus ir Girėno paminklui vietos, sumanė juos įamžinti Puntuko akmenyje, iškaldami tų didvyrių milžiniškus portretus su plačiu jų žygio aprašymu. Tačiau pamirštama, kad tuo būdu bus pakeista ne tik šio akmens forma, bet ir visa jo ikšiolinė tradicija, vardas, padavimai ir visa kita senovė. Reikia tikėtis, kad šis nevykęs sumanymas mūsų tautos didvyriams pagerbti nebus vykdomas.“

Tačiau tuo metu traukinys jau buvo pajudėjęs – Kultūros paminklų apsaugos įstaiga leido panaudoti akmenį paminklui kurti.

Žmogus, pakeitęs Puntuko istoriją

Tas lemtingasis Puntuko virsmas paminklu lakūnams vyko ypatingu Lietuvai laikotarpiu: vos prieš porą metų nepriklausoma valstybė buvo okupuota iš Rytų, vos prieš metus – iš Vakarų, tad tikėtis stabilios, įtakingos ir pasitikėjimą turinčios vietinės valdžios nėra jokios vilties. Įprasta, kad tokiu metu atsakomybės dėl savo sumanymų gali imtis tiek nutrūktgalviai avantiūristai, tiek drąsūs, savo tiesa visiškai įsitikinę ir rizikuoti linkę entuziastai.

Istorijos šaltiniai liudija: visos Puntuko permainos – vieno žmogaus dėka arba dėl jo kaltės, kas kaip jo iniciatyvą įvertintų.

Pagrindinis Puntuko virsmo paminklu S. Dariui ir S. Girėnui organizatorius buvo garsus prieškario aviacijos entuziastas, Lietuvos sportinės aviacijos pradininkas Tomas Zauka (1899–1970), nuo 1940 m. vadovavęs S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimo komitetui.

Kai prie Puntuko prasidėjo darbai, T. Zauka atsisakė valstybinės algos ir tarnybos – pasitraukė iš Vilniaus miesto savivaldybės Technikos ir tiekimo direkcijos vedėjo pareigų, apgailestaudamas, kad negalįs jų eiti dėl labai svarbių visuomeninių įpareigojimų. Kad galėtų išlaikyti šeimą ir kartu rūpintis Puntuko kalimo reikalais, jis net išpardavė dalį asmeninių daiktų. 1942–1943 m. žiemą jis kiekvieną savaitę atvažiuodavo prie Puntuko, rinko aukas, rūpinosi akmentašiais, juos drąsino.

Ne tiek dėl Puntuko, kiek dėl kitų patriotinių iniciatyvų T. Zauka vėliau pateko į vokiečių gestapo nemalonę, 1944 m. jo namuose buvo daroma krata, jis pats vos išvengė suėmimo, pakeitęs išvaizdą. Tačiau tai buvo tik pradžia – 1945 m. rudenį jį suėmė jau sovietiniai okupantai ir iki 1952 m. kalino, kol paleido iš kalėjimų suluošintą… Senatvėje jis net ir pensijos negaudavo – dėl to, kad jaunystėje buvo „smetoninės Lietuvos“ Mokesčių departamento valdininkas. Uždarbiaudavo statybose, o kai jėgos išseko – ėmė derinti muzikos instrumentus…

Senatvėje, 1967 m., T. Zauka buvo atvykęs į Anykščius derinti muzikos mokyklos pianinų ir tąkart papasakojo, kaipgi buvo kalamas Puntukas. Anykščiuose, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fonduose, išliko užrašytas jo pasakojimas, kuriame minima, jog jo pasiūlytai idėjai paversti Puntuką paminklu Lietuvos didvyriams iškart pritaręs rašytojas Antanas Vienuolis, o jai pasipriešinęs Anykščių klebonas Juozapas Čepėnas, kuris, pasak T. Zaukos, „buvęs tos nuomonės, kad Puntuke reikėtų iškalti kokio nors vyskupo bareljefą“ – matyt, A. Baranauską turėdamas omeny… Tad šio sumanymo organizatoriai verčiau sutarę Anykščių klebonui į akis nelįsti…

T. Zauka pasakojo: „1942 metais lapkričio 18 dieną skulptorius Bronius Pundzius nubraižė pirmas orientacines linijas ant Puntuko akmens, paslėpto nuo žmonių akių po laikinai sukalta daržine. Pradėjo kalti akmenį trys vietiniai meistrai: Šiaučiulis, Meškauskas ir Laumelis. Bet jie greitai šio darbo atsisakė. Sunkiai pasidavė kaltams „arkliadančiu“ vadinamas akmuo. Reikėjo patyrusių meistrų… Važinėjau po Lietuvą, ieškojau akmentašių, patyrusių meistrų. Prikalbinau panevėžiečius Šlepakovą ir Stasį Miškinį… Šlepakovas dirbo tik mėnesį, o Miškinis darbavosi iki galo. Stropus, išmanantis savo darbą meistras. Jis kalė lakūnų testamento žodžius, talkininkavo skulptoriui prie bareljefų. Po 180 dienų paminklas buvo užbaigtas…“

Šiame pasakojime yra keli netikslumai, mat meistrų, tašiusių Puntuko kaktą, pavardes tuo metu jau buvo išblukinęs laikas.

Iš tiesų 1942 m. rudenį, Br. Pundziui prižiūrint, Puntuką pradėjo kalti Vytautas Giraitis (1911-apie 2000), į Anykščius atvykęs iš Marijampolės, ir vietinis Šiaučiulis, mieste žinomas kaip nagingas girnų kalėjas. Mečislovas Laumelis (1919–1956), į Anykščius per karą su šeima iš Kauno persikėlęs suvalkietis, buvo tiekėjas ir organizatorius: aprūpindavo medžiagomis, stengėsi, kad meistrai sotūs būtų. Kai Šiaučiulis pasitraukė, vėlų rudenį T. Zauka Panevėžyje surado Jurgį Šlepakovą ir S. Miškinį. Galiausiai 1943 m. su Br. Pundziumi ir M. Laumeliu liko du akmentašiai, baigę šį darbą, – V. Giraitis ir S. Miškinis.

Matyt, tik tokias pavardes turintiems meistrams užteko kantrybės pusę metų dirbti Anykščių šilelyje pastatytame belangiame klojime, į kurį šviesa patekdavo tik pro stoge įstiklintą angą. Kita vertus, abu jie – ne Anykščių bendruomenės nariai, miestiečių nuomonė apie tai, gerai ar blogai su Puntuku jie elgiasi, abiem jiems nieko nereiškė…

Klebonas – prieš Perkūną ir Neptūną

Inžinierius ir diplomatas dr. Jonas Voronavičius, kukliu leidinėliu 1997 m. pristatydamas XX a. pabaigos visuomenei į užmarštį jau grimztantį lakūną Tomą Zauką, apie sprendimą „imtis Puntuko“ pasakojo taip: „Artėjant „Lituanicos“ skrydžio 10-mečiui, Dariaus-Girėno komitetas nutarė Puntuke iškalti lakūnų bareljefus. Pagrindinė organizacinio darbo našta gulė ant T. Zaukos pečių: surasti autorių, parengti projektą, parinkti patikimus vykdytojus. Atsirado pasipriešinusių tokiai idėjai. Jausdamas moralinę atsakomybę, T. Zauka nuvyko į Anykščius pas Antaną Vienuolį-Žukauską. Rašytojas pritarė sakydamas: „Puntukas ir lakūnai vienas kito verti milžinai.“

Rašytojas Jonas Dovydaitis 1967 m. išleistose „Aerodromo apysakose“ publikavo apysaką „Juodi debesys“, kurioje pasiruošimą kalti Puntuką bei akmens veidą pakeitusius darbus aprašė vaizdžiai ir tiksliai, nors ir literatūrine kalba. Beveik nekyla abejonių, kad apie tai, kaip klostėsi įvykiai 1942 m. vasarą Anykščiuose, jam bus papasakojęs tiesioginis jų dalyvis ir liudininkas Tomas Zauka, kūrinyje vadinamas Tomu Liepa. Jo pavardė kūrinyje pakeista, nors kiti šios istorijos dalyviai pristatomi tikraisiais vardais.

Vis dėlto dar du to meto anykštėnus, matyt, labiausiai lėmusius Anykščių visuomenės požiūrį į Puntuko permainas, J. Dovydaitis nusprendė pavadinti tik nuspėjamai: Anykščių klebonas Juozapas Čepėnas įvardijamas kaip „Anykščių pralotas“ – taip anuomet būdavo vadinami prelatai, nors tokio titulo J. Čepėnas niekada neturėjo, o vietinis darbų organizatorius Mečislovas Laumelis tapo Mečiu Aumeliu.

Ir iš J. Dovydaičio perpasakotos istorijos, ir iš T. Zaukos maždaug tuo pačiu metu užrašytų prisiminimų galima spręsti, kad skeptišką ar net priešišką anykštėnų požiūrį į Puntuko virsmą paminklu lakūnams labiausiai lėmė kun. J. Čepėno nuomonė apie projekto vykdytoju pasirinktą jaunuolį – 23 metų M. Laumelį.

Kaip pasakojo minėtame kūrinyje rašytojas J. Dovydaitis, A. Vienuolio siūlymu paminklo kūrimo organizacinio komiteto pirmininku Anykščiuose 1942 m. vasarą buvo išrinktas parapijos klebonas, gi rašytojas likęs jo pavaduotoju, o reikalų valdytoju buvo paskirtas jau minėtas M. Laumelis – Kaune konservatorijoje studijavęs, bet dėl prosovietinių pažiūrų turėjęs bėgti ir slėptis nuo gestapo jaunos šeimos tėvas. Jis berods Anykščių lentpjūvės savininko Laskausko buvo rekomenduotas T. Zaukai kaip sąžiningas ir padorus, kaip tik tą rudenį rimto užsiėmimo neturintis anykštėnas naujakurys, galintis organizuoti tokius darbus. Bet principingasis kun. J. Čepėnas jį laikė bedieviu, nevertu imtis rimto darbo, – mat jo abu vaikai buvę nekrikštyti.

To maža – paskaitęs kalti ant akmens parinktą lakūnų testamento fragmentą, J. Dovydaičio aprašomas „Anykščių pralotas“ pasipiktinęs, kad tai – „pagoniškas testamentas“, mat jame minimi senieji lietuvių dievai Neptūnas ir Perkūnas, neturintys nieko bendro su krikščioniškąja dvasia. Kai Tomui Liepai, kaip ir jo prototipui T. Zaukai, tekę pasirinkti, ar sutikti su Anykščių dvasininko priekaištais, ar išvis atsisakyti jo globos šiai idėjai, jis apsisprendęs dirbti savarankiškai ir taip įgijo Anykščiuose solidų oponentą, paskui visą pusmetį aktyviai formavusį ir kitų anykštėnų neigiamą požiūrį į Puntuko permainas…

Užtat savo kūrinyje apibūdindamas Puntuko iškalimo rezultatą, J. Dovydaitis pratarė: „Vienas iš nuostabiausių Lietuvos meno istorijoje monumentų“…

Senatvėje, 1968 metais, jau pasirodžius minėtai J. Dovydaičio knygai, prisiminimus apie tuos laikus užrašęs buvęs Anykščių klebonas filosofijos daktaras Juozapas Čepėnas tokių priežasčių išvis neminėjo, o Puntuko „įpaminklinimo“ versiją juose pateikė savaip: „Lietuvos tautiečiai, norėdami pagerbti Darių ir Girėną už jų pasiaukojimą ir norą išgarsinti lietuvių tautą, suaukojo daug pinigų – pastatyti jiems gražų paminklą. Tačiau neteisingi mūsų piliečiai pasigrobė tuos suaukotus pinigus ir savo pateisinimui sumanė iškalti Puntuke Dariaus ir Girėno bareljefus. Dabar nei Puntukas, nei garbingiems žmonėms paminklas.“

Tačiau dvasininko nuomonė, tegu ir pasklidusi Anykščiuose bei nuteikusi vietos bendruomenę priešiškai, jau nebegalėjo sustabdyti pradėtos realizuoti idėjos.

Arkliadančio riedulio išbandymai

1969 m. pavasarį Vygandas Račkaitis, dabar jau žinomas rašytojas ir vertėjas, o tuo metu dar 30-metis Anykščių rajoninio laikraščio korespondentas, prakalbino dukart už save vyresnį akmentašį Stasį Miškinį, gyvenusį Panevėžyje. Ne eilinį akmenskaldį, iš akmenų sienas mūrijusį, o patyrusį, nagingą meistrą, kuriam dar iki Antrojo pasaulinio karo skulptorius Bernardas Bučas patikėjo tašyti akmenį, iš kurio netrukus išryškėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto veido bruožai skulptūriniame biuste, kuris iki šiol Svėdasuose miestelio centre stovi.

Prisimindamas, kaip 1942 m. pabaigoje ir 1943 m. pavasarį talkino kitam skulptoriui Broniui Pundziui, kaldamas Puntuko fasade dviejų Lietuvos didvyrių profilius ir jų testamento žodžius, S. Miškinis V. Račkaičiui pasakojo: „Sunku kalti Puntuką… Tai buvo, kaip mes, akmentašiai, vadinam, – arkliadantis akmuo. Tokį gana sunku apdirbti. Jis suskeldėjęs, baisiai trapus. Su juo reikia dirbti gana atsargiai…“

Prisiminimais apie tai, kaip sekėsi kalti Puntuką, prieš kelis dešimtmečius yra pasidalijęs ir Vytautas Giraitis – suvalkietis, kuriam 1943-iaisiais buvo 32-eji, per karą persikėlęs pas žmonos gimines į Anykščius ir čia pragyvenęs, dirbdamas klumpes. Jis iš jaunystės buvo pažįstamas su Br. Pundziumi – kartu plaukęs plaustu Nemunu nuo Kauno, todėl skulptoriaus ir buvo pavadintas drauge padirbėti.

V. Giraitis senatvėje pasakojo: „Užėjus rusams, buvo norėta susprogdinti akmenį, bet ėmė aiškinti, kad jame galima iškalti Stalino paminklą. O kai užėjo vokiečiai, tai jiems aiškino, kad fiureriui iškals paminklą, ir akmuo buvo paliktas…

Pradėjom kalti labai vėlai rudenį (1942 m.) spalio ar lapkričio mėnesį. Kai ėmė oras atšalti, tai labai sunku kalti, nes akmuo kaip metalas, o kalti su pirštinėm negalima, prisirengti daug irgi nepatogu, nes reikia judėti. Laumelis surado vietinių medžiagų ir pastatė pastatą, paslepiantį akmenį, kad būtų šilčiau ir dėl maskiruotės bei keliamo garso. Nes pušelės aplinkui labai mažos, kaip kopūstai, tai kalimo garsas eina kaip kalnuos, kaip šuliny, baisus triukšmas. Viršuje padarėm stiklinį langą, apačioj užkūrėm ugnį, pakabinom spyną, o patys praplėšėm lentą ir pro ją įlįsdavom į vidų. Žmonės kai kurie ėmė klausinėti, kas čia ant ūkininko Leščiaus žemės, tai sakom, kad Leščius pirtį sugalvojo įrengti, jo akmuo, ką jis nori, tą daro…

Baigėm kalti pavasarį, bet visko nesuspėta, turėjo būti koplytėlė, karkasas ąžuolinis, o visą akmenį apgaubti stikliniu gaubtu, turėjo būti didesnis aukuras iš šito ar panašaus akmens.“

Paslapties versijų beieškant

JAV, Baltimorėje, gyvenantis Kęstutis Laskauskas, tarp Amerikos lietuvių žinomas kaip ilgametis lietuviškų radijo laidų vedėjas, prieš 68-erius metus, kai buvo kalamas Puntukas, buvo dar tik dvidešimtmetis Anykščių jaunuolis. JAV lietuvių emigrantų laikraštyje „Lietuvių balsas“ 1995 m. rudenį jis irgi dalijosi prisiminimais apie tai, kaip jo akyse keitėsi Puntukas: „Teko išgirsti pasakojant, kad skulptorius Br. Pundzius Darių ir Girėną Puntuke įamžino pasislėpęs nuo vokiečių okupacinės valdžios akių. Netiesa. Skulptoriui dirbant, daug kartų man kartu su tuo laiku pas mus gyvenusiu Kaziu Oželiu teko aplankyti Puntuką ir sekti darbo eigą. Taip, Br. Pundzius dirbo pasislėpęs, prisidengęs didele palapine nuo saulės, lietaus ir vėjo. Leidimą šiam darbui kas nors buvo gavęs, nesgi ir atidarymas įvyko, tik be anykštėnų, kurie buvo nepatenkinti pakeičiant Puntuko veidą.“

Praėjus lygiai pusei amžiaus nuo Puntuko virsmo kultūros paminklu, rašytojas Rimantas Vanagas 1993 m. liepos 17-osios „Anykštoje“ samprotavo: „Kol kas aišku viena: S. Darius ir S. Girėnas daug kam buvo neparankūs, nepageidautini. Ypač bolševikams, kurie jėga piršo mums savus didvyrius. Ne vienas anykštėnas tikriausiai tebepamena, kaip partiniai veikėjai iš tribūnų viešai „abejodavo“, ar nenusikalto skulptorius Br. Pundzius, sugadindamas tokį unikalų akmenį…“

Tuo metu rašytojas pabandė sklaidyti vieną iš sovietinių mitų, ilgą laiką lydėjusių Puntuko istoriją, – neva Br. Pundzius su akmentašiais dirbę slapta nuo vokiečių, mat tie norėję akmenyje matyti patį Alfredą Rosenbergą, fiurerio imperijos užsienio reikalų valdytoją, o ne lietuvius lakūnus. Neva dėl to ir medinę daržinę aplink Puntuką pastatę, kad svetima akis dirbančių nepamatytų… R. Vanagas pacitavo vokiečių okupacijos metais ėjusio laikraščio „Savaitė“ 1943 m. vasaros publikaciją, kurioje pasakojama, kad jau baigti kalti Dariaus ir Girėno bareljefai: „Gražiai tą darbą atliko skulptorius Br. Pundzius. Bus sutvarkyta ir visa Puntuko aplinka. Nuo šiol jis pasidarys dar brangesnis lietuvių tautai ir dar daugiau ekskursijų lankomas.“

Visą puslapį pasikeitusiam Puntukui skyręs leidinys šalia kitų iliustracijų publikavo net dvi nuotraukas su aiškiai matomais bareljefais ir įskaitomais testamento žodžiais, vienoje iš nuotraukų – pats skulptorius B. Pundzius su paminklą priėmusios komisijos pirmininku J. Keliuočiu ir nariu skulptoriumi P. Rimša.

Ar mėginimas nuo ko nors slėptis – vien tik sovietinis mitas, dabar tiesiai šviesiai nedrąsu rėžti. Akivaizdu, kad net ir šiais laikais kilęs sumanymas, tarkim, paversti Barstyčių akmens luitą paminklu Lietuvos 1000-mečiui būtų pavadintas avantiūra ir sulauktų pasipriešinimo, trukdymų ar net kategoriškų draudimų. Labiau tikėtina, kad pridengti gimstantį kūrinį nuo pašalinių smalsuolių jo kūrėjams pirmiausia rūpėjo dėl to, kad kas nors (nebūtinai okupantai vokiečiai – gal net ir savi, lietuviai patriotai ar valdininkai) nesustabdytų darbų ir nepaliktų Puntuko pusiau skusto, pusiau lupto.

Nors būta ir kitų priežasčių, su pačiu Puntuku ir idėja įamžinti lakūnus tik netiesiogiai susijusių.

1968 m. prisiminimais apie darbą prie šio akmens dalijęsis akmentašys Stasys Miškinis tuomet pasakojo: „1942 metais mane susirado vieną rudens dieną toks barzdą užsiauginęs žmogelis. Tai buvo Tomas Zauka, kuris rūpinosi paminklu Dariui ir Girėnui. Prikalbino jis mane vykti į Anykščius dirbti su skulptoriumi Pundziumi. Taigi, teko man kalinėti Puntuką. Suskeldėjęs, trapus, su tokiu akmeniu reikia dirbti atsargiai. Kaip mes, akmentašiai, vadiname, tai arkliadantis akmuo. „Marudnas“ darbas su tokiu. Pavargome per žiemą ir pavasarį. Na, ir gestapo bijojome. Pakliuvęs jiems į nagus, taip pigiai neišsisuksi. O skulptorius Pundzius šaunus ir linksmas vyras buvo. Kartais mes bedirbdami su juo ir pasišildydavome prie Puntuko…“

Tąkart S. Miškinis ir užsiminė, kodėl gi jis bijojęs gestapo, – mat pirmosios sovietinės okupacijos metais su komunistais draugavęs, tad laikytas jiems artimas, o vokiečiams atėjus, turėjęs slapstytis… Po karo jis, beje, keletą metų ir sovietinėje milicijoje padirbėjęs, tik paskui vėl prie mėgstamo amato – akmentašystės grįžęs. Tad ir gestapui labiau galėjo užkliūti besislapstantis komunistėlis, valdžios pamatus galintis išklibinti, o ne kažkokie ten atvaizdai akmenyje.

Sugadinto akmens ašaros?

Apie tai, kad Puntukas tapo paminklu, 1943-ųjų vasarai baigiantis, daugiau nei po mėnesio nuo paminklo pabaigtuvių, pranešė laikraštis „Naujoji Lietuva“, rugpjūčio 28-ąją išspausdinęs žinutę „Įamžintas Dariaus-Girėno testamentas“. Publikacijoje nusistebėta, kad „anykštėnai, kurie daugiausiai dėl šito įvykio būtų turėję džiaugtis, pradžioje entuziastingai sveikinę sumanymą, vėliau nuo jo pasitraukė ir net stojo priešingon pozicijon, tvirtindami, kad Puntuke reikėjo iškalti ne Dariaus ir Girėno atmintinius ženklus, bet vysk. Baranausko, didžiojo anykštėno, paminklą… Kiti vėl tvirtino, kad toks Puntuko panaudojimas iš viso buvęs netikslus ir esą Paminklų Apsaugos įstaiga yra gavusi net skundą, kad… sugadintas didžiausias Lietuvos akmuo! Į šitokius tvirtinimus, žinoma, nėra reikalo nė atsakinėti.“

„Puntuko tragedija“ – tokia antraštė dienraštyje „Ateitis“ 1943 m. rugsėjo 25 d. skelbė apie tą vasarą baigtą kurti paminklą S. Dariui ir S. Girėnui. Žinomas to meto bibliotekininkas ir žurnalistas, Kauno universiteto dėstytojas Juozas Rimantas (1908–1973) atkreipė dėmesį, kad pusės metų darbas, kuriant paminklą lakūnams, itin mažai atsispindėjo viešumoje, „nors dažnai praeinantiems abejotino skonio salioniniams dalykams skiriama labai daug viešo dėmesio“. Tokią santūrią Lietuvos visuomenės reakciją publikacijos autorius aiškino vienareikšmiškai: „Šį kartą girti tikrai nebuvo ko, nes buvo nepataisomai sužalotas pirmykštis Puntuko pavidalas. O tai jau sunkiai slėgė tuos, kurie būtų galėję kalbėti. Taip pat ne vienam atrodė stačiai nepatogu leistis ir į kritiką, kuri Puntukui padarytos žalos nebegali pataisyti ir kai dar tenka linksniuoti didžiųjų mūsų herojų vardus tikrai nevykusiose pastangose, skirtose jiems pagerbti.“

Pasak J. Rimanto, pirmiausia visiškai nedera Puntukas, Anykščiai bei Dariaus ir Girėno žygis – todėl ir vietos parinkimas tokiam paminklui yra „perdėm dirbtinis ir nenuoseklus“. Kita vertus, kaip rašė amžininkas, „Puntuką supaminklinant, jis yra nupuntukintas, taigi degraduotas į tokią padėtį, kuri netinka jo esmei nei simboliniu, nei kitais požiūriais.“

„Kaip ten bebūtų buvę, bet anykštėnai prasaugojo Puntuką… Puntuko sužalojimas liudija apie neapdairumą ir neatsakingumą žmonių, kurie ėmėsi ardyti retus mūsų krašto gamtos paminklus“, – apibendrino publikacijos autorius.

O poetas Faustas Kirša (1891–1964) tais pačiais 1943 m. rėžė tiesiai šviesiai: „Tragiškas likimas ir didvyrių, ir Puntuko.“

Literatūros almanache „Varpai“ kelionę į Anykščius tuomet aprašęs F. Kirša samprotavo taip: „Pasiutęs daiktas: ir gerai, ir blogai. Gerai, kad dailininkas Pundzius sukūrė gražų bareljefą, vertą muziejaus salono. Blogai, kad jį padėjo ant Puntuko šono. Gražus bareljefas laukinėje gamtoje darosi svetimas: aiškiai jis nori nukristi nuo akmens į saugesnę vietą. Jis nesiriša nei su akmeniu, nei su aplinka, bet sveria tik mūsų didvyrių sentimentą ir nepakankamai apgalvotą sumanytojų sprendimą. Visų pirma, tai nubluks, nutrupės, paliks plika siena…“

Ir jis net išeitį pasiūlė: „O su Puntuku, aš manau, įvyks stebuklas. Krivio dvasia mostelės lazda, iššoks iš po žemių raganos ir ims Puntuką vartyti, o jis atsistos ant plokštesnio šono. Jei to nepadarys raganos, tai kaimo bernai įvykdys. Nes lauke norisi lauko dvasios.“

Praėjus kone 70 metų telieka pripažinti, kad nei raganos, nei kaimo ar miesto bernai Puntuko dar neapvertė, aistrų katilas, kuriame virė garsiausias Lietuvos akmuo, atvėso. Tai, kas XX a. viduryje ant jo iškalta, vis dar nenutrupėjo – nors akivaizdžių paviršiaus irimo, natūralaus akmens dūlėjimo pėdsakų net ir plika akimi galima įžvelgti.

Kuo toliau, tuo mažiau ginčytasi dėl Puntuko pokyčių – Br. Pundziaus (1907–1959) kūrinys čia pritapo, o natūralaus akmens atvaizdas, likęs tik senose nuotraukose ir pavienių senosios kartos anykštėnų atmintyje, vis labiau blunka.

Dabar dažniau ir aršiau ginčijamasi dėl kito šio skulptoriaus kūrinio – Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrinės kompozicijos, versti tas sovietines statulas ar palikti, o vartyti Puntuką ar kitaip slėpti meninius jo pokyčius laikas tiesiog atpratino.

www.bernardinai.lt

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Puntukas. Buvo tik akmuo – bus paminklas

2. Iškilmių Puntukas

3. Pagarbos Puntukas

4. Turistų Puntukas

5. Puntukas 2011 m. liepą

Petras IVANOVAS, Zarasai

Zarasų viešoji biblioteka 2011 m. lapkričio 15 d. zarasiškius pakvietė į knygos „Domininkas Bukontas“ pristatymą.

Vakaro režisierė ir vedėja Gražina Karlaitė daug kalbėjo apie Zarasų krašto šviesuolį, gydytoją, antropologą, kultūros bei švietimo puoselėtoją D. Bukontą. Vedėja papasakojo, kad idėją išleisti šią knygą davė Lietuvos garbės kraštotyrininkas Jonas Nemanis. Jis ne tik pasiūlė idėją, bet ir pats prisidėjo, kad ji būtų įgyvendinta.

Knyga išleista Zarasų rajono savivaldybės ir Lietuvos kultūros rėmimo fondo lėšomis. Leidinio pristatymo vakarą rėmė laikraščio „Utenis“ vyriausiasis redaktorius Donatas Čepukas.

Režisierė ir vakaro vedėja G. Karlaitė vakaro dalyvių, pristatydama naują knygą, klausė: „Kodėl šiandien mums vėl svarbu grįžti prie Bukonto?“. Ir atsakė profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės žodžiais, todėl, kad Domininkas Bukontas buvo šviesi asmenybė, daktaras, altruistas. Deja, tokio altruizmo šiandieniniame gyvenime mes labai pasigendame.

Pristatymo metu vėl ir vėl buvo prisiminti šio iškilaus žmogaus gyvenimo, švietėjiškos bei altruistinės veiklos faktai. Vakaro metu buvo prisimintos biografijos eilutės. Domininkas gimė 1873 metų rugpjūčio 11 dieną Žemaitijoje Kegrių vienkiemyje, įsikūrusio senoje dvarvietėje, priklaususio Viekšnių dvarui, dabartiniame Akmenės rajone. „Vieta lygi, bet sodyba Virvičio (Virvytės) upelio skardyje, su dvarvietės liekana, gerai nuaugusia liepų alėja“, – apie Bukonto gimtinę rašė Vaižgantas, neabejotinai ten buvęs. Domininkas, baigęs gimnaziją Šiauliuose, išvažiavo studijuoti į Peterburgą chemijos. Vėliau nusprendė tapti gydytoją ir persikėlė mokytis į Charkovo universitetą. 1900 metais jį baigė ir įsikūrė Lietuvoje. Dirbo Dusetose, Ilūkštoje, Zarasuose. Dalyvavo Rusijos-Japonijos kare. Gydytojui ten darbo buvo daug.

Po to sugrįžo vėl į Lietuvą. Zarasuose užsiėmė antropologija, antropologiškai ištyrė ir aprašė daugiau kaip tūkstantį sėlių palikuonių. Šį žingsnį gydytojas žengė paskatintas Povilo Višinskio, su kuriuo jis bendravo Peterburge, daug metų susirašinėjo. Susitikdavo su juo ir Užventyje. Domininko brolis Kazimieras 1883 metais kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu baigė kunigų seminariją ir buvo įšventintas į kunigus.

Šiam išsimokslinusiam žmogui susitikimai su garsiais žmonėmis davė daug. 1906 metais Domininkas, vėl sugrįžęs į Zarasus, mąsto apie lietuvių tautą. Siekia, kad lietuvių kalba būtų vartojama viešajame sektoriuje. Tuo metu jau veikė „Saulės“ draugija, kurios pagrindinis tikslas ir buvo steigti lietuviškas mokyklas. Zarasuose Bukontas įsteigia šį skyrių. Įsteigiama biblioteka- skaitykla. Ragina žmones prenumeruoti lietuviškus leidinius. Tada jau Vilniuje, Seinuose, Kaune buvo leidžiami lietuviški laikraščiai.

„Saulės“ draugija egzistavo ir vokiečių okupacijos metais. Bukontas siekia, kad pamaldos Zarasų bažnyčioje vyktų lietuvių kalba. 1915 metais gydytojas mobilizuojamas į Pirmojo pasaulinio karo frontą. Ten buvo sunkiai sužeistas, gulėjo ligoninėje. Grįžęs 1918 metais, Domininkas Bukontas imasi iniciatyvos organizuoti vidurinę mokyklą. Tai buvo ilgametis jo troškimas. Tais pačiais metais gimnazija sėkmingai įsteigta. D. Bukontas vaikšto po kaimus ir agituoja žmones leisti vaikus į lietuviškąją mokyklą. Tačiau nė vienos laidos jam sulaukti nepavyko. Tada jis rūpinasi savivalda, kooperatyvais, labdaringomis įstaigomis, švietimu, kultūra, vaikų mokymu. Vaižgantas po to perduos skatytojui D. Bukonto žodžius: „Žmonija nugrimzdo materializme ir egoizme; ji nepajėgia auksčiau pakelti nei savo galvos, nei akių, nei minčių. Kad idealizmas imtų viršų žmonijoje, tai karo visai nebūtų… Tad reikia naujais pamatais išauklėti žmoniją.“

Begydydamas kitus Bukontas apsikrėtė šiltine ir mirė. Jo dėka Zarasuose buvo įsteigtas ir Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Jame buvo apie 20 narių. Čia gydytojas skaitydavo paskaitas. Krikščioniška meile buvo išauklėtas Domininkas. Savo gydytojo darbą jis vykdė su atsidėjimu ir rūpestingumu, visiškai nežiūrėdamas, ar ligonis yra turtingas ar vargšas. Ar jis yra lietuvis, ar lenkas, ar žydas, ar krikščionis, ar netikintis, pas visus lygiai skubėjo, lygiai padėjo. Ankstyva mintis nutraukė daug nerealizuotų planų, sumanymų, darbų. Po šešerių metų, 1925-ųjų vasarą, Pečkauskaitė kartu su Vaižgantu, ministrais Tumėnu bei K. Jomantu aplankė Domininko kapą Zarasuose. Buvo šventinamas paminklas. Zarasų kalvio ir gydytojo bendraminčio Jono Mažeikos ant akmens iškaltas užrašas, byloja, kad Domininkas mirė 1919 m. sausio 19 d., jam buvo 44 metai. Užrašas skelbia: „Didesnės už tą meilę niekas neturi, idant kas guldytų savo gyvastį už savo prietelius“. Vėliau Vaižgantas laiške parašys „Zarasuose stebuklingai graži kapams vieta, bene pati gražiausioji visoje Lietuvoje“. Šatrijos Ragana savo veikėjus mėgdavo idealizuoti, o jos apsakyme „Vitkutė“ yra idealizuotas daktaro Domininko Bukonto paveikslas.

Aktorė Irena Kriauzaitė skaitė ištraukas iš Vaižganto kūrinių apie brangų žmogų Zarasų kraštui – D. Bukontą.

Įspūdingai vakaro metu jį prisiminė Lietuvos Garbės kraštotyrininkas Jonas Nemanis. Atgimimo metais kilo idėja išsaugoti ateinančioms kartoms šio doro žmogaus atminimą. Buvo nupręsta Zarasų miesto aikštėje pastatyti paminklą Domininkui Bukontui. Paminklas buvo pradėtas statyti. Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo sukurtas ir 1941 metais turėjo būti pastatytas. Jį sukūrė žymus skulptorius monumentalistas Vincas Grybas. Postamentas jau buvo pastatytas 1940 metais. Tačiau tų metų įvykiai, o paskiau karas, sugriovė visus planus ir net viltis įamžinti šio žmogaus atminimą…

Idėja įamžinti D. Bukonto atminimą atgimė Atgimimo pradžioje. Jau 1989 metų sausio 23 dieną priimamas tuometinės rajono valdžios sprendimas „Dėl Bukonto atminimo įamžinimo“. Buvo nuspręsta pastatyti paminklą įžymiam gydytojui, mokslo puoselėtojui bei liaudies švietėjui, numatyta iškalti žodžius: „Širdį, protą ir gyvybę – tautai ir visai žmonijai“. Jie puikiai išreiškia šio patrioto gyvenimą ir siekius bei buvo numatyti V. Grybo projekte. Ši idėja turėjo būti įgyvendinta už zarasiškių pinigus, nors ir rajono valdžia prie to prisidėjo. Paminklas pastatytas miesto centrinėje aikštėje. Jį sukūrė skulptorius Leonoras Strioga. 1993 metų gegužė paminklas buvo atidengtas ir pašventintas.

Štai visai neseniai dienos šviesą išvydo knyga „Domininkas Bukontas“. Šiame leidinių ir straipsnių rinkinyje visas šio žymaus žmogaus trumpas gyvenimas, jo darbai bei siekiai. Knygos išleidimo iniciatorius J. Nemanis džiaugėsi šiuo darbu ir pavadino jį antruoju paminklu Domininkui Bukontui.

Dėkojo už tokį šio žmogaus atminimo įvertinimą rajono savivaldybės mero pavaduotoja Stasė Goštautienė, daug padėkos žodžių sulaukė šio darbo sumanytojas Jonas Nemanis.

Zarasų viešosios bibliotekos direktorė Danutė Karlienė pabrėžė, kad knygos rengėjai pasiekė savo kilnų tikslą – išsamiai papasakoti apie šią iškilią asmenybę, gyvenusią Zarasuose ir Dusetose.

Visiems šio darbo rengėjams dėkojo rajono savivaldybės administracijos švietimo ir kultūros vedėjo pavaduotoja Daiva Šukštulienė.

Vakaro metu gražių akimirkų suteikė zarasiškių Mildos ir Teresės Andrijauskaičių bei Ramintos Razmaitės atliekami muzikos kūriniai ir dainos.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Domininkas Bukontas

2. Paminklas D. Bukontui miesto aikštėje

3. Aktorė I. Kriauzaitė skaitė ištraukas iš literatūros kūrinių apie brangų žmogų Zarasų kraštui – Bukontą

4. Už nuoširdų darbą, kurio dėka įamžintas D. Bukonto atminimas, J. Nemaniui dėkoja rajono savivaldybės mero pavaduotoja S. Goštautienė

5. Rajono viešosios bibliotekos direktorė D. Karlienė padėkos žodžių tarė šios zarasiškių knygos rengėjams

6. Vakaro metu nuotaikingai grojo bei dainavo T. ir M. Andrijauskaitės

Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 15.

Algirdas BUTKEVIČIUS

Paskutinis dailininko paveikslas

1863-ieji. Trisdešimt aštuonerių metų dailininkas, Peterburgo Dailės akademijos auklėtinis Eliziejus Liutkevičius Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai tapė paveikslą „Jėzaus krikštas“. Romus ir nusižeminęs Jėzus, ant kurio palenktos galvos, jausdamas šios savo misijos svarbą bei reikšmingumą, lieja vandenį Jonas Krikštytojas. Rankas maldai sudėjusi klupo į savo dieviškąjį sūnų su meile žvelgdama Marija. Iš aukštybių visa tai stebi dangiškasis Tėvas ir baltu balandžiu plasnojanti Šventoji Dvasia.

Dvasinga ramybe dvelkiantis, pagal visus bažnytinius kanonus klasikine maniera nutapytas, tikriausiai, jau paskutinis dailininko paveikslas.

Nes tai – paskutinieji jo gyvenimo metai.

Jau greitai Paberžės kunigas Antanas Mackevičius paskaitys iš sakyklos sukilimo manifestą ir išsives 250 vyrų į Krekenavos miškus ruoštis žygiui, o dailininkas kartu su savo bičiuliu panevėžiečiu fizikos ir matematikos mokytoju Narcizu Lipskiu, dar 1861 metų lapkričio 14 dieną už kovos su caro patvaldyste idėjas specialiu Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu atleistu iš Panevėžio gimnazijos vyresniojo mokytojo pareigų (1863 metų gegužės pradžioje jis žus sukilimui lemtingame mūšyje Biržų girioje – A. B.) surinks būrį vyrų, ginkluotų titnaginiais medžiokliniais šautuvais, dalgiais bei šakėmis ir patrauks į Karpio mišką, o vėliau iš Žaliosios girios atvykęs į Karsakiškio miškus, prisijungs prie Zigmo Sierakausko sukilėlių kariuomenės rinktinės, čia atvykusios po sėkmingo mūšio Raguvos miške.

O kol kas baigia paveikslą Pasvalio bažnyčiai. Iki tol beveik dešimtmetį tapė paveikslus, dekoravo Klovainių, Rozalimo ir kitas bažnyčias, Panevėžyje, tais metais vienintelėje fotografijos ateljė, fotografavo žymesnius asmenis.

Panevėžyje. Fotografijos pradininkas

Panevėžys jam buvo pažįstamas ir artimas iš seniau. Pabiržės valsčiaus Lapiškių dvare 1825 metų birželio 30 dieną gimęs Eliziejus, kaip ir priklauso bajorų luomo atstovui, mokėsi Troškūnų bajorų mokykloje. 1840 metais, kuomet mokykla buvo perkelta į Panevėžį, šiame apskrities mieste apsigyveno ir penkiolikmetis Eliziejus. Jis kartu su savo bendraamžiu, taip pat mokslus Troškūnuose pradėjusiu būsimu 1863 metų sukilimo dalyviu, vadovausiančiu vienam E. Liutkevičiaus dalinio būriui poetu ir Sibiro tremtiniu Juliumi Anusevičiumi baigė Panevėžio apskrities bajorų gimnaziją.

Neabejingas gamtos grožiui, tėvų dvarą Lapiškiuose puošiančiam parkui, laisvalaikiu mėgęs piešti dvidešimtmetis jaunuolis 1845 metais išvyksta į Peterburgą ir iki 1853 metų studijuoja tapybą ir kitus dailės mokslus Peterburgo Meno akademijoje. Studentai turėjo galimybę susipažinti ir su tais metais dar nauju ir neįprastu dalyku – fotografavimu.

Peterburgo Dailės akademijos dailininkas Aleksandras Strausas turėjo įsteigęs fotografijos ateljė Vilniuje. Tikriausiai jo mokinys buvo ir E. Liutkevičius. Jį sudomino fotografijos menas (tuomet tai buvo vadinama amatu), todėl diplomuotas dailininkas, apsigyvenęs Panevėžyje, čia įkuria savo fotografijos ateljė, tampa fotografijos pradininku Panevėžyje.

Visi, rašę apie Eliziejų Liutkevičių tvirtina, kad fotografijos ateljė jam buvo patogu susitikti su žmonėmis, nusiteikusiais prieš caro valdžią. „Čia, – rašė panevėžietis kraštotyrininkas Vytautas Baliūnas, – be caro žandarų įtarimo rinkdavosi nepritariantieji carinei politikai miesto visuomenės atstovai. (…) Šioje fotodirbtuvėje buvo kuriami ir aptariami sukilimo planai“. Kova prieš patvaldystę už tautų laisvę ir apsisprendimą jam buvo artima ir anksčiau. Tikriausiai laisvės idėjos formavosi dar šeimoje, Lapiškių dvare, nes tėvas, dalyvavęs 1831 metų sukilime, matyt, liko ištikimas savo romantiškiems jaunystės idealams, kurie turėjo būti patrauklūs ir sūnui Eliziejui. Gal todėl dar 1848 metais Dailės akademijos studentas E. Liutkevičius ketino vykti į Vakarų Europą ir prisidėti prie revoliucinės kovos. Artimiesiems tuomet jį pavyko nuo to atkalbėti.

Sukilėlių karinių pajėgų organizatorius

Eliziejaus Liutkevičiaus suorganizuotame būryje buvo apie penkis šimtus valstiečių, miestelėnų, moksleivių, smulkiosios šlėktos atstovų, liaudies interesams artimų inteligentų.

Žaliojoje girioje E. Liutkevičius toliau telkė vyrus kovai. Buvęs nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas, švietimo ministras Konstantinas Šakenis monografijoje „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje“ rašė, kad Eliziejus Liutkevičius, jodinėdamas po sodžius, kvietė visus rinktis į Kudgirio mišką „nusitvėrus tokį ginklą, kokį kas turi“. 1863 metų gegužės 20 dieną Liutkevičius lankėsi Krinčine su 500 sukilėliu būriu, po pamaldų kalbėjo miestelyje, kvietė visus į kovą. Apie E. Liutkevičiaus, pasivadinusio Liudobronskio slapyvardžiu, kovinius sugebėjimus liudija balandžio 26 dieną įvykusios kautynės su majoro Chitrovo daliniu, kuris buvo priverstas pasitraukti. Po šių kautynių Zigmas Sierakauskas Eliziejų Liutkevičių paskyrė sukilėlių karinių pajėgų organizatoriumi, o Liutkevičius, jam perdavęs 300 savo ginkluotų vyrų ir 2 500 rublių, liko Žaliojoje girioje. Liutkevičiaus būrys turėjo susijungti su Sierakausko rinktine prie Biržų, bet sukilėliams nepavyko prasiveržti pro carinės kariuomenės apsupimą.

Paskutinieji mūšiai

Po nesėkmingų mūšių Biržų girioje, prie Gudiškių ir Šniurkiškių kaimų, artėjo dramatiška sukilimo baigtis. E. Liutkevičius tapo Antano Mackevičiaus pavaduotoju. Jų būriuose buvo 800-1000 vyrų. A. Mackevičiaus sukilėlių būriai patraukė į Žemaitiją, o E. Liutkevičiaus vadovaujamas būrys, glaudęsis Žaliojoje girioje, ir toliau atkakliai kovojo.

Gegužės 8 dieną jo vadovaujami sukilėliai, Vabalninke sunaikinę valdybos raštus, pamiškėje prie Lamokų kaimo besivejančius kareivius pasitiko šūviais. Kautynės užtruko tris valandas. Sukilėliai pasitraukė. Liepos 5 dieną prie Vabalninko E. Liutkevičiaus būrys kovėsi su ypatingiems reikalams prie Rygos generalgubernatoriaus skirtu pulkininko Budbergo vadovaujamu daliniu, kuris buvo atsiųstas į Biržus „padėti slopinti sukilimą bei organizuoti sukilėlių sunaikintas administracijos įstaigas“. Šį mūšį aprašo istorikė Ona Maksimaitienė: „Sužinoję apie sukilėlių buvimo vietą, kariniai daliniai po dvi kuopas įžengė į mišką, supdami sukilėlius. Kariniais duomenimis, puolimas buvęs toks stiprus, kad sukilėliai, nespėdami priešintis, palikę stovyklą, kuri buvusi sunaikinta, ir persekiojami išsiskirstė mažomis grupelėmis, (…) sukilėlių žuvę 70, o į nelaisvę patekęs vienas sužeistas, kareivių sužeista 3“.

Liepos 25 dieną Liutkevičiaus vyrai kovėsi prie Mažionių kaimo. 1863 metų spalio mėnesio 7 dieną generalinio štabo papulkininkis (pavardė nenurodyta – A. B.) divizijos vadui raporte apie nesėkmingus mėginimus sunaikinti A. Mackevičiaus ir E. Liutkevičiaus sukilėlių būrius rašė, kad „Mackevičiaus ir Liutkevičiaus būriai, susiskirstę į nedidelius būrius po 25-100 žmonių, veikia iki šiol ir valstiečiams įtaką turi. Jie, kaip ir anksčiau, randa prieglobstį, gauna maisto produktų ir visas reikalingas žinias apie mūsų kariuomenės judėjimą“.

ors vilties kaskart buvo mažiau. Iš aplinkinių kaimų suvaryti valstiečiai Žaliojoje girioje iškirto keturias dešimties sieksnių pločio kvartalines linijas iš Puodžiūnų Karsakiškio link ir iš Margių į Darsiškius. Pro šias proskynas judrios, gerai ginkluotos kareivių kolonos galėjo lengvai sekti ir šaudyti bėgančius sukilėlius.

Generalgubernatorius M. Muravjovas, vėliau už žiaurumą malšinant sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje pramintas Muravjovu Koriku, gegužės 11 dieną paskelbė specialią instrukciją apie griežtą karinį politinį režimą, suteikė kariniams viršininkams teisę per 24 valandas žiauriai bausti prielankumu sukilėliams įtariamus žmones.

Seniūno išdavystė. Sukilėlių vado žūtis

Atėjo 1863 metų lapkričio 11-oji. Sentikių seniūnas Prostoknišinas, susigundęs 100 rublių premija ir medaliu, pranešė papulkininkiui Karpovui, kur yra E. Liutkevičiaus sukilėlių būrio vyrai. Caro kariuomenė besiilsinčius vyrus, užkluptus netikėtos atakos, vijosi aštuonis varstus. Šiame mūšyje buvo mirtinai sužeistas Eliziejus Liutkevičius. Tas mūšis laikraštyje „Ruskij Invalid“ taip aprašytas: „Papulkininkis Karpovas su savo 4-ta caro šaulių bataliono kuopa ir 20 kazokų galutinai sumušė Panevėžio apskrityje Liutkevičiaus būrį. Iš 90 sukilėlių žuvo 56, tame skaičiuje pats Liutkevičius. Karo grobį sudaro 70 arklių, vėliava ir ginklai. Liutkevičius, vežant jį į Panevėžį, pakelyje miręs. Ypatingai smarkiai kovėsi 11 ponų, gindami savo vadą Liutkevičių“.

E. Liutkevičiaus palaikai buvo atvežti į Antašavą. Suvaryti žmonės turėjo atpažinti narsa garsėjantį sukilėlių vadą. Vėliau jo kūnas buvo nugabentas į Panevėžį, užkastas Smėlynės aikštėje, o kapas sutryptas kazokų arkliais.

Šitaip žuvo Eliziejus Liutkevičius, tvirtinęs, kad pagrindinis šio sukilimo tikslas – ne tik iškovoti politinę nepriklausomybę, bet ir išvaduoti valstiečius iš baudžiavos, jiems nemokamai suteikti žemę. Tokios kalbos nepatiko kai kuriems dvarininkams. Jie jį skusdavo ne tik caro, bet ir sukilimo vadovybei, kaltindami, esą jis skaldo sukilimo jėgas, valstiečius nuteikia prieš dvarininkus, sulaikydavo jam siunčiamus pinigus, paraką, maisto produktus. E. Liutkevičius pranešime Kauno vaivadijos viršininkui apie Panevėžio apskrities dvarininkų priešiškumą ir kenkimą sukilėliams 1863 metų rugpjūčio 30 dieną rašė: „Pas mus, Lietuvoje, iš esmės šia klase negali remtis nei laisvė, nei tėvynė, nei pasisekimas, nei laiko dvasia. Todėl, mano manymu, Lietuvoje reikia kelti paprastą liaudį ir remtis šia bundančia arba iš dalies jau pabudusia liaudimi… Mums reikia kurti ateitį… Su vadinamąja aukštąja klase mums sunku rasti bendrą kalbą.“

Prieš savaitę (1863 metų rugpjūčio 23 dieną) Kauno gubernijos bajorų ištikimybės carui visiems laikams raštą pasirašė Kauno gubernijos bajorijos vadas, Joniškėlio dvaro savininkas, gvardijos rotmistras Eustachijus Karpis.

Praėjus 130 metų (1993 m.) aukščiausioje Žaliosios girios kalvoje, prie Stumbriškio, atidengtas panevėžiečio tautodailininko Jono Matulio sukurtas stogastulpis Eliziejui Liutkevičiui ir jo vyrams atminti.

Rašęs apie 1863 metų sukilimą

Prieš keletą dešimtmečių Daumėnų kapines pavadinau literatūriniu panteonu, nes čia amžino poilsio atgulė ne vienas, kurių vardus šiandien aptinkame gimtosios literatūros ir raštijos puslapiuose. Čia ilsisi meilės lyrikos pradininkas Ansgaras Rožėnas, 1841 metais Vilniuje išspausdinto pamokslo apie Biržų bažnyčios klebono Mateušo Markevičiaus teisingą gyvenimą autorius ir leidėjas, Pabiržės bažnyčios kunigas ir parapinės mokyklos mokytojas Tadas Lichodziejauskas, poetas Paulius Drevinis, netoliese, Tatulos pakrantėje, – ir nespėjusio išsiskleisti šviesaus talento Mamerto Indriliūno poilsio vieta.

Vos įėjus į Daumėnų kapines, netoli vartelių, stovi metalinis kryžius su lenkiškais žodžiais, kad čia ilsisi Cezario Anusavičiaus ir Salomėjos Miškovskos palaikai. Čia, greta savo dėdės, 1907 metų vasario 15 dieną buvo palaidotas nuo šiltinės miręs poetas, 1863 metų sukilimo dalyvis, Sibiro tremtinys Julius Anusavičius.

Gimė jis toli nuo čia, Žemaitijoje, Plungės rajone esančiame Smilgių kaime 1825 metų balandžio 24 dieną. Tačiau ir ši data yra tik susitarimo reikalas. Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, pirmasis Pabiržės parapijos knygose aptikęs J. Anusavičiaus mirties akto įrašą, kuriame parašyta, kad jis mirė būdamas 75-erių, manė, jog poetas gimė 1832 metais. Ši data ilgam buvo įsitvirtinusi literatūros istorijoje, antologijose bei enciklopedijose. Tačiau pats poetas eiliuotame pasakojime „Senis, jaunu buvęs“ rašo, kad eidamas šeštus metus, išgirdęs 1831 metų patrankų gausmą. „Gal iš tiesų J. Anusavičius buvo gimęs 1825 ir išėjo į sukilimą, jau baigdamas ketvirtą dešimtį metų? – rašė poeto kūrybą ir gyvenimą tyrinėjęs Vincas Kuzmickas. – Šiuo atveju išeitų, kad į senatvę poetas senbernių įpročiu keletu metų pasijaunino.“

Iš Daniūnų – į 1863-ųjų metų sukilimą

Poeto tėvas Nemezijus Anusavičius iš Pabiržės dvarininko Barausko nusipirko prie Tatulos buvusį Daniūnų palivarką su 100 hektarų žemės. Daniūnų dvarelis, jo apylinkės taps mieliausia vieta gyvenime šilto ir šalto patyrusiam poetui. Jis mokysis Troškūnų bernardinų vienuolių mokykloje, kuri 1840 metais bus perkelta į Panevėžį ir pavadinta gimnazija. J. Anusavičius turėjo visas galimybes mokytis šioje Panevėžio apskrities bajorų gimnazijoje. Tai, kad jis galėjo baigti gimnaziją, rodo ir jo kūrybinio palikimo įvairovė, V. Kuzmicko žodžiais, „visa mums žinoma J. Anusavičiaus kūryba alsuoja karštu tautiniu patriotizmu, poetas pasišovęs taisyti pašlijusius savo epochos papročius, jis geidžia, kad lietuvių tauta sparčiai šviestųsi ir kultūrėtų“. Jo dėdė Cezaris, baigęs Vilniaus universitetą, Žemaitijoje dirbo matininku. Šio darbo išmokė ir savo brolvaikį, kuris 1863-ųjų metų sukilimą sutiko matuodamas Pabiržės apylinkės laukų rėžius.

Apie 1850 metus pradėjęs rašyti eilėraščius ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai, tikriausiai savo dėdės išmokytas į lietuvių valstietį žiūrėti ne iš aukšto, o į kaip būsimą sąjungininką, kuris padės bajorijai siekti politinių ir visuomeninių tikslų, 1863 metų balandžio mėnesį Julius Anusevičius įstoja į Eliziejaus Liutkevičiaus sukilėlių dalinį. Manoma, kad poetas už kažkokius nuopelnus buvęs pakeltas į karininkus, nes jam buvo patikėta vadovauti trečiajam E. Liutkevičiaus būriui. Su Liutkevičiumi jie galėjo būti pažįstami iš mokslo metų Troškūnų ir Panevėžio mokyklose, o su kitu Biržų krašto poetu Eduardu Jokūbu Daukša tikriausiai susipažino tik sukilimo dienomis.

Sugretinęs E. J. Daukšos tardymo dokumentus su J. Anusavičiaus eiliuotais pasakojimais, V. Kuzmickas mano, kad „kurį laiką abu poetai žygiavo petys petin, jiems drauge teko redaguoti E. Liutkevičiaus raportus ir nurodymus, byloti iš bažnyčių sakyklų ir gūdžių pušynų laukymėse.“ Ši bičiulystė su tiems laikams nepaprastai apsišvietusiu, Maskvos, Tartu ir Karaliaučiaus universitetuose studijavusiu E. J. Daukša, sustiprino J. Anusavičiaus troškimą eiliuoti lietuviškai.

Manoma, kad J. Anusavičiui teko dalyvauti 1863 metų rugsėjo 15 dienos kautynėse ties Daumėnų kaimu, kuriose sukilėliai patyrė skaudų pralaimėjimą. Istorikė O. Maksimaitienė rašė, kad kovos lauke krito devyniolika dalgininkų, septyni pateko į nelaisvę, baudėjams atiteko nemažai ginklų ir kito turto. O 1864 metų kovo mėnesį J. Anusavičius, patekęs į nelaisvę kartu su Vaičiuliu, Pavilioniu, Mikšiu, Gasiūnu ir dar keliais valstiečiais, buvo nuteistas šešeriems metams katorgos.

Katorgos metai

Sunki ir ilga buvo kelionė į Sibirą. Sukaustytą geležiniais pančiais poetą geležinkeliu vežė į Nižnij Novgorodą, vėliau – Volgos ir Kamos upėmis baržomis plukdė į Permę. Iš Permės apie penketą tūkstančių varstų iki Nerčinsko rūdynų Kinijos pasienyje teko eiti pėsčiomis. „Katorgininkams ant kojų, o kai kuriems ant kojų ir rankų, uždėdavo metalinius žiedus, nuo jų grandinėmis supančiodavo kojas, surišdavo rankas. (…) Žiedai vasarą įkaisdavo, degindavo ir trindavo prisilietimo vietas, o žiemą prilipdavo prie odos. Kad to išvengtų, katorgininkai po žiedais pakišdavo skudurų.“ – istorijkos laikraštyje „Voruta“ į katorgą tremiamų žmonių kančias aprašo Valentinas Šiaudinis (str. „1863–ųjų sukilimas šiaurės rytų Lietuvoje“). Košmarišką kelionę sunkino tai, jog maisto davinys buvo apgailėtinas. Kad liktų gyvi, katorgininkai valgė šaknis, medžių žievę, nugaišusių sargybos arklių mėsą. Lyjant lietui ir krintant sniegui, nakvojo po atviru dangumi. Ne kiekvienam buvo lemta pasiekti katorgos vietą. Sibiro traktų pakelės buvo nusėtos sukilėlių kapais.

Po metų tokios košmariškos kelionės, ilgėliau stabtelėjęs Tiumenėje, poetas su meile ir ilgesiu rašys:

Upe tėvynės, Tatula miela,
Tavo vandenys karštį man gesė,
Stiklinis ledas ne kartą kėlė,
Sraunas verpetas laivelę nešė.

*******

Mieliausia upe.
Tatula skaisti,
Laukai geltonais
kviečiais užberti,
Kas gi tikėjos, jog
reiks jum apleisti,
Turos, Obijos vandenį gerti?

Nėra išlikę dokumentų, iš kurių būtų aišku, kiek metų sukaustytas grandinėmis ir prirakintas prie karučio, nuleistas į šachtas Nerčinsko rūdynuose Julius Anusavičius kasė volframą, molibdeną ir auksą. Tik žinoma, kad ilgesniam laikui nuteistiems katorgininkams prie geležinių pančių pritvirtindavo 32 kg. svorio karutį, kurį jis visą laiką turėjo stumdyti priešais save. Netgi naktį, gulėdamas ant specialaus gulto, žmogus išlikdavo pririštas prie karučio, kuris stovėjo pakištas po gultu. Labai tikėtina, kad bajoriškos kilmės poetas iš Pabiržės parapijos neišvengė šitokios dalios. Tačiau gilus tikėjimas, netgi religingumas, fizinė ištvermė suteikė jėgų sulaukti tos dienos, kai kalvėje jis buvo išlaisvintas nuo pančių naštos ir jau kaip tremtinys tolimesniam gyvenimui galėjo pasirinkti bet kurį kalvotosios Buriatijos kaimelį.

Apsigyveno pietinėje Baikalo ežero pakrantėje. Iš jo poezijos matyti, kad poetą retkarčiais aplankydavo tremties draugai, jo susižavėjimą ir nuostabą kėlė laukinis šio atšiauraus krašto grožis, o jo poetinė kūryba tikriausiai jam buvo tarsi laisvas, gražus ir viliojantis pasaulis, leisdavęs nors trumpam pamiršti slogią kasdienybę.Vėliau jis gyveno Užkaukazėje, ten mokėsi prancūzų kalbos.

Vėl gimtinėje

Baigdamas savo amžiaus šeštąją dešimtį, praradęs sveikatą, J. Anusavičius gavo leidimą apsigyventi Rygoje. Netrukus persikėlė į Skaistkalnę. Čia gyvendamas tvarkė iš Sibiro atsigabentus poetinių kūrinių rankraščius. Rankraščiai perrašyti labai tvarkingai stropia ir lygia rašysena, matyt, gerokai autoriaus redaguoti ar net perkurti, nes J. Anusavičiaus vientisoje poezijoje, rašo V. Kuzmickas, „tarsi išnyksta daugeliui poetų būdingos poetinio meistriškumo evoliucijos žymės – pačiame XIX a. viduryje sukurti eilėraščiai skamba lygiai taip, kaip ir neabejotinai sueiliuoti pačioje XIX a. pabaigoje ar net XX a. pradžioje.“

Beveik po trisdešimties tremties metų poetas apie 1900 metus sugrįžo į gimtuosius Daniūnus, kuriuose šeimininkavo jo brolis Nemezijus. Poetui priklausė Daniūnų dvaro miškai. Užsisklendęs kampiniame rūmų kambaryje, į kurio langus žvelgė Tatulos krantų alksniai, žilvičiai ir ievos, ištisomis dienomis bei savaitėmis skaitydavo lenkų poetus ir lietuviškus laikraščius. Mėgo klaidžioti Tatulos slėniais, o tyliais vasaros vakarais klausydavosi lakštingalų skardenimo. Amžininkai prisimena, jog žilas senelis dažnai sėdėdavo ant Tatulos kranto ar miške ant kelmo, nesiskirdavęs su popieriais, kažką rašydavo, nekreipdamas dėmesio į einančius pro šalį. Jį laikė keistuoliu. Artimieji, ypač žemaičiai, rimtu poetu jo nepripažino, net kartais pasityčiodavo, kad pažeidęs bajorų tradicijas, susidėjęs su kaimiečiais, rašęs jiems lietuviškai.

Poeto kūrybos yra išlikę apie 20 000 eilučių. Iki šiol išspausdinta apie trečdalį. Gyvam esant, J. Tumas-Vaižgantas, žinomas kaip atkaklus talentų („deimančiukų“) ieškotojas, tris J. Anusavičiaus eilėraščius išspausdino 1900 metų „Tėvynės sarge“. Apie poemėlę „Viena pavasario diena“ Vaižgantas yra sakęs, kad meno atžvilgiu mūsų poezijoje jai lygių beveik nėra, tačiau literatūros tyrinėtojai poeto kūrybą vertina kur kas kukliau, kaip elementarią, nepasiekusią net XIX a. pabaigos lietuvių poetinės kalbos lygmens.

Poetas, ne viename eilėraštyje aprašęs 1863 metų sukilimo kovas, apmąstęs kovų didvyriškumą ir pralaimėjimą, skaudžius tremtinio išgyvenimus, gali būti laikomas ir vienu iš lietuviškosios dramaturgijos pradininkų, parašęs eiliuotą lietuvišką dramos veikalą „Kotryna“.

Literatūra:

Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m. Vilnius. 1969 m.

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. II t. Vilnius. 1965 m.

Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. 1995 m.

Būtėnas D. Eliziejus Liutkevičius. Panevėžio tiesa, 1985 m. balandžio 10 d., nr. 70 (9775)

Vyšniauskas V. Giria priglaudė sukilėlius. Tėvynė, 1989 m. spalio 21 d., nr. 127 (4220)

Butkevičius A. Dailininkas, fotografas, sukilėlių būrio vadas. Biržiečių žodis, 2003 m. lapkričio 11 d., nr. 132 (8179)

Butkevičius A. Ką primena Lebeniškių cerkvė. Biržiečių žodis, 1990 m. sausio 23 d., nr. 10 (6313)

Vaižgantas. Julius Anusavičius. Vaižganto raštai. XI t. Kaunas. 1929 m.

Kuzmickas V. Julius Anusavičius. Viena pavasario diena. Vilnius. 1980 m.

Lietuvių literatūros istorija XIX amžius. Vilnius. 2001 m.

Mikšytė R. Eduardas Daukša ir jo eilėraščiai lenkų kalba. Literatūra ir kalba. 18 t. Vilnius. 1985 m.

Pranskus B. Lietuvių literatūros gretose. Vilnius. 1959 m.

Butkevičius A. Apdainavęs Tatulos upę. Biržiečių žodis. 1996 m. rugsėjo 12 d., nr. 110 (7087)

Butkevičius A. Daumėnų panteonas. Biržiečių žodis. 1989 m. rugpjūčio 14 d., nr. 97 (6244)

www.siaure.lt nuotr.

Nuotraukose:

1. E. Liutkevičius

2. E. Liutkevičiaus tapytas paveikslas „Jėzaus krikštas“ Pasvalio bažnyčioje

Istorinė LR Prezidentūra ir VDU Lietuvių išeivijos institutas maloniai kviečia dalyvauti istoriko bei diplomato prof. habil. dr. Alfonso Eidinto knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ pristatyme, kuris vyks 2012. kovo 8 dieną, ketvirtadienį, 17 val. istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas).

Renginyje dalyvaus knygos autorius, prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, prof. dr. Šarūnas Liekis ir doc. dr. Pranas Janauskas.

Naujoje knygoje apie prezidentą Antaną Smetoną autorius daugiausiai dėmesio skiria lietuvių tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui XX amžiuje, jos raidai. Kas jam padėjo du kartus būnant Lietuvos prezidentu, su kuo jis artimiausiai dirbo konstruodamas ir diegdamas autoritarinės valdžios modelį? A. Smetoną visuomet rėmė ištikimi draugai, padėjo jam ir tikėjo juo žmona Sofija, Juozas Tūbelis su žmona Jadvyga, tautininkų ideologas kunigas Izidorius Tamošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Mironas ir kiti kunigai, teisininkas Stasys Šilingas, kariškiai Kazys Skučas, Kazys Musteikis.

Studijoje ieškoma ir atsakymų, kodėl išsiskyrė A. Smetonos keliai su Augustinu Voldemaru, Vincu Krėve-Mickevičiumi, generolu Stasiu Raštikiu, Ernestu Galvanausku. Aprašytas ir Antano Smetonos šeimos, artimiausių draugų, bendražygių likimas po 1940 metų okupacijos.

Renginys nemokamas.

Bus galima įsigyti knygų leidyklos kainomis.

********

Istorinėje Prezidentūroje iki Kovo 11-osios veikia Vasario 16-osios šventinių sveikinimų paroda, kurioje daugiau nei 1 000 sveikinimų iš visų Lietuvos kampelių. Vaikiškai nuoširdūs palinkėjimai Lietuvai bei artimiesiems sušildo ir sujungia abi svarbiausias mūsų valstybės datas. Kviečiame apžiūrėti parodą ir palaikyti vaikus, kurie savo sveikimuose kaip antai Šėtos gimnazijos antrokas Kajus pasižada „ginsiu Lietuvą ir padėsiu žmonėms“.

Muziejus dirba kasdien, išskyrus pirmadienį, nuo 11 iki 17 val. Kovo 11-ąją dirbsime iki 15 val. Įėjimas su muziejaus bilietu.

Renata Mikalajūnaitė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune vadovė, tel. 8 37 204488, 8 616 20115, www.istorineprezidentura.lt

Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, Vilniaus g. 33, Kaunas, tel. 8 37 201778, www.istorineprezidentura.lt

Vidmantas STANIULIS, Vilnius

2012 m. gegužės 7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – įvyko Apžvalginės spaudos draudimo laikotarpio leidinių parodos pristatymas LR Seime Vilniuje.

Išnyksta valstybės ir miestai, o šventės ateina ir praeina, prisiminimai ir tie išblėsta, bet knygos lieka amžiams.

Po 1863-1864 metų sukilimo numalšinimo rusų valdžia uždraudė Lietuvoje ir kitose Vakarinėse gubernijose spausdinti, įvežti bei platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo iki 1904 m. gegužės 7 d. Buvo leidžiama platinti tik kirilica parašytas maldaknyges, giesmynus, elementorius, kalendorius. Mes įpratę šiuos leidinius vadinti „graždankomis“. Prieš šią spaudą ypač kovojo žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis ne tik degino kirilica išleistas knygas, bet ir nurodė kitų parapijų klebonams jų netoleruoti.

M. Valančius vienas iš pirmųjų organizavo ir pradėjo leisti suklastotas knygas – kontrafakcijas. Kaip pavyzdį galima pateikti pirmąjį knygos leidimą „Mokslas Rima – Kataliku“, kurios tituliniame puslapyje nurodoma išleista Vilniuje, 1863 metais. Faktiškai knyga išleista Tilžėje apie 1869 m. Tai ne vienintelė vyskupo klastotė. Vien jo „Kantyczkų“ galima priskaičiuoti daugiau kaip trisdešimt kontrafakcinių laidų. Įdomu pastebėti, kad, „Vaikų knygelė“ [Tilžė, 1868] išspausdinta be išleidimo vietos ir metų tituliniame puslapyje. Manau, kad M. Valančius neleido leidėjams meluoti vaikams.

Vilniaus spaustuvininkui ir leidėjui Juozapui Zavadzkiui apie 1879 m. pavyko išsirūpinti leidimą išspausdinti keletą lietuviškų pavadinimų knygų legaliai. Tuo sumaniai pasinaudojo ir lietuviškų knygų leidėjai Mažojoje Lietuvoje. Knygnešių į Lietuvą gabentose knygose nurodyta išleidimo metai bei vieta Vilnius, 1879. Nors ištiesų, ir daug vėlesniais metais, jos dažniausiai buvo leidžiamos Tilžėje.

Gyventojai priešinosi spaudos draudimui, steigėsi slaptos draudžiamosios spaudos platinimo draugijos. Pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją 1867 m. sukūrė vyskupas Motiejus Valančius. Apie 1880 m. šių draugijų pastangomis prasidėjo savotiškas atšilimas. Jau sutinkama nemažai leidinių su tikrąja leidimo metrika. Greta M. Valančiaus nuopelnų būtina paminėti ir profesorių Eduardą Volterį, taip pat Peterburgo dvasinės akademijos dėstytojus ir studentus, nepamiršti brolių Juškų indėlio į lietuvybės puoselėjimo aruodą Rusijos gilumoje. Spaudos draudimas skatino lietuvių tautinį sąjūdį ir antirusiškas nuotaikas, tačiau smarkiai pristabdė kultūros raidą.

Labai svarbų vaidmenį spaudos atgavimui suvaidino pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių pasirodymas. Vien ko verti laikraščių „Aušros“, „Varpo“ ar „Tėvynės sargo“ bendradarbiai, platintojai ir tokie nusipelnę Lietuvai veikėjai, kaip dr. Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Juozas Tumas-Vaižgantas.

Nemažai lietuviškų knygų XIX a. antroje pusėje išleido lietuvių išeivija Amerikoje. Šioje parodoje yra ir pirmasis poeto Prano Vaičaičio eilių leidimas, išspausdintas 1903 m. Plymute. Sakoma, kad poetai miršta du kartus. Pirmoji mirtis – fizinė, o antroji ištinka tada, kai jo kūrybos nebespausdina ir nebeskaito. O P. Vaičaičio eilės spausdinamos, skaitomos, deklamuojamos, dainuojamos ir verčiamos į kitas kalbas.

Ši paroda yra kaip spaudos draudimo laikotarpio apžvalga, suskirstyta į keturias grupes ir atspindi vietoves, kur buvo leidžiami, spausdinami oficicialūs ir caro draudžiami leidiniai. Ekrane galima pamatyti to meto Prūsijos, Mažosios Lietuvos, Amerikos, Rusijos vaizdus iš kurių į Lietuvą keliavo knygos ir periodinė spauda.

Šioji paroda pirmą kartą buvo eksponuojama 2011 m. gegužės mėnesį Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, vėliau – Trakų istorijos muziejuje. Seime šiuo metu eksponuojama atnaujinta paroda, kuri čia veiks iki gegužės 11 dienos. Penktadienį iki 16 val. parodą galima aplankyti visiems norintiems. Labai norėčiau šiuos rinkinius eksponuoti savo gimtinėje, Šakiuose, bet nežinaus, ar bus galimybė.

Naudodamasis proga, noriu pranešti, kad šiais metais yra įkurta asociacija „Paminklo poetui Pranui Vaičaičiui fondas“ renkanti aukas paminklo šiam poetui pastatymui Sintautuose. Iš čia jis yra kilęs, šio miestelio kapinėse ir palaidotas.

Noriu padėkoti pirmiesiems atsiliepusiems į kvietimą aukoti paminklo statybai ir parėmusiems šį projektą savo lėšomis. Personaliai noriu padėkoti Šakių rajono merui Juozui Bertašiui, sutikusiam globoti Fondą. Gerbiamas meras atvyko su gėlėmis, kurios, manau, skirtos mano bendraminčiai žmonai Danutei, ir sutiko mums tarti keletą žodžių. Už tai mes visi Jam dėkingi.

Nuotraukose: Parodos atidarymo metu Seime

Voruta. – 2012, geg. 26, nr. 11 (749), p. 6.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

1901 m. Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje nuo 1896 m. klebonavusį dr. kun. Joną Mickaniauską (1857–1882–iki 1921) iškėlus į Traupį į jo vietą buvo paskirtas kun. Antanas Švatelis (1849–1878–1913 08 11 ), čia dirbęs iki mirties – iki 1913 m. rugpjūčio 11 dienos. Tą dieną, kaip teigia žinutė „Viltyje“ mirė du kunigai – Griškabūdžio klebonas Marma ir Utenos – Švatelis(1).

Apie kunigą Švatelį (kitur jo pavardė dar rašoma Šuatelis) labai mažai duomenų, nors kunigo atlikti darbai Utenos krašte jo įpėdinio kun. Pranciškaus Turausko (1876 10 06–1899–1919 05 24) prilyginti garsiajam garbės kanauninkui kun. Jonui Katelei (1831 01 13–1855 11 29–1908 05 21), kuris 34 metus (nuo 1872 m. iki mirties) klebonaudamas Šv. Juozapo Globos parapijoje Panemunėlyje plačiai išskleidė dvasinę, visuomeninę, kultūrinę bei švietėjišką veiklą. Kun. P. Turauskas savo buvusį kleboną kun. Antaną Švatelį motyvuotai vadina antruoju Katele.

Kun. A. Švateliui nekrologą (2) ir straipsnį (3) parašė kun. Pranciškus Turauskas 1906–1908 m. vikaravęs Utenoje, taigi talkinęs klebonui A. Švateliui, o po jo mirties paskirtas į Uteną klebonauti.

Utenos parapijos tyrinėtojas Alfonsas Streikus (1944 09 17–2000 06 25), rašydamas apie kun. Švatelį perspausdino „Viltyje“ publikuotą medžiagą (4). Remiantis šia medžiaga, informacija Utenos krašto enciklopedijai pateikia ir Antanas Gasperaitis (5). Apie kun. A. Švatelį užsiminta ir Reginos Bliznikienės knygoje „Utenos Saulės gimnazija“ (6).

Remiantis kun. P. Turausko kun. A. Švateliui parašytais nekrologais išspausdintais 1913 m. „Bažnytinėje apžvalgoje“ (Rugpjūčio 28 (rugsėjo 10). Nr. 4. P. 62–63) ir „Viltyje“ (Rugpjūčio 21 (rugsėjo 3). Nr. 97. P. 2), Elenchais (7) (caro laikų Katalikų bažnyčios žinynais), atitaisysime literatūroje įsigalėjusią gimimo data (8), pirmąsyk pabandysime pateikti kuklias ir, be abejo, pildytinas žinias apie šią labai paprastą ir kartu didingą asmenybę. Ateinančiais metais galėtume gražiai paminėti šio kilnaus kunigo šimtąsias mirties metines, o iki to laiko gal kam nors iš tyrinėtojų pavyktų surasti naujos medžiagos.

Kunigas Antanas Švatelis (1849–1878–1913 08 11 ) gimė 1849 m. Lazdininkų sodžiuje, Darbėnų parapijoje. Įšventintas į kunigus 1878 m. dirbo Kuršo Lyberžėje ir Alšvangoje, pastatė Dunavos (Podunai) bažnytėlę. Nuo 1901 m., kaip jau minėta, paskirtas į Uteną, kur 12 metų dirbo klebonu Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje.

Utenoje klebonas A. Švatelis rado jau nuo 1897 iki 1903 m. čia dirbusį vikarą kun. Antaną Antanėlį (1863–1887–iki 1921). Vėliau klebonui talkino kiti vikarai: 1902–1906 m. kun. Adomas Gelžinis (1877–1900– po 1927 m.), 1906–1908 m. – kun. Pranciškus Turauskas ir 1908–1913 m. – kun. Jonas Švagždys (1882 11 23–1906–1965 12 31), pastarasis 1913 m. iš Utenos išvyko į Ameriką ir ten, teigtina, klebono Antaną Švatelio suformuotoje dvasioje, atliko ženklių darbų švietimo bei kultūros srityje.

Tad 1913 m. į Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapiją klebonu paskirtas kun. P. Turauskas (čia dirbo iki mirties), rašė apie buvusį kleboną gerai jį pažinojęs, su juo daugiau dvejus metus bendravęs – vikaravęs, kartu dirbęs kultūrinėje srityje.

Savo straipsniuose (nekrologuose) kunigas P. Turauskas mini kun. A. Švatelio plačiašakę veiklą, pateikia bendravimo su parapijiečiais bei kunigais pavyzdžių.

Išskirsime keletą veiklos krypčių, kurių, mūsų manymu, viena iš svarbiausių dvasingumo sklaida – tikėjimo liudijimas. Kun. P. Turauskas rašo, dirbti „Dievo garbei – buvo jo pirmoji mintis. Į atlaidus kviesdavosi kuo daugiau kunigų, kad žmonėms būtų miela ir patogu per atlaidus; pats dirbo kaip tikras dūšių ganytojas. Kiauras dienas matėme jį klausykloje, iš kur išeidavo paskutinis. Pats noriai katechizuodavo vaikelius, iškilmingas Komunijas jiems taisydavo ir vaišindavo tuomet juosius“, tačiau „Prie Pirmosios Komunijos beraščio neleisdavo“. Kitame straipsnyje akcentuoja: „Bažnyčioj lygiai buvo nenuilstąs darbininkas. Kone visuomet paskutinis grįždavo iš klausyklos. Būdamas senelis, daugel darbų atlikdavo už jaunus vikarus … pamokslus sakė ir neįngalėdamas“.

Bažnytinis choras. Kunigas buvo itin didelis bažnytinio giedojimo ir dainavimo mylėtojas. Tad neatsitiktinai „Utenos choras susidarė tik jam padedant ir pritariant. Deja, šis choras prieš galą jam buvo padaręs didelę širdgėlą. Dėl svarbių priežasčių reikėjo pašalinti vargonininką. Sakysim, choras per Dievo Kūno procesiją sustreikavo ir lig šiai dienai nebegieda. Žinoma, kad tie ir tam panašūs „susipratusiųjų“ veikimai graužė jam širdį“, apgailestauja P. Turauskas.

Pagarba lietuvybei. Kun. A. Švatelis nebuvo svetimas lietuvių tautybei – jo klebonijoje visada buvo vartojama lietuvių kalba. Kun. P. Turauskas pažymi: „Taigi ir tautininkai jį mylėjo ir gerbė“.

Nuoširdūs santykiai su dvasininkais. Vikarams klebonas A. Švatelis „buvo tikriausias prietėlis ir draugas“. Buvęs vikaras kun. P. Turauskas pateikia savo gyvenimišką patirtį, kuri nušviečia kun. A. Švatelio sielą: „Atvažiavau į Uteną 1907 m. kamendoriauti (dirbti vikaru – A. V.). Dvi savaiti laukiu, bene veš kas prie ligonies. Atsitiko kelissyk – važiuoja vis pats senelis net ir naktį. Turėjau prašytis, kad leistų važiuoti man. Tuomet nusišypsojęs sako: „Žinai, kunige, aš taip ir maniau: jei neesi apsileidėlis, pats pasisakysi!“ Nuo to laiko zakristijonas kviesdavo prie ligonies mane pirmąjį. Taip pat išsiderėjau ir vaikų katechizaciją“.

Draugiški santykiai su parapijiečiais. „Santykiuose su žmonėmis buvo lipšnus, meilus. Prie jo stalo gerdavo arbatą kuone kiekvienas interesantas, atradęs prabaičių bearbatuojantį“. Kun. P. Turauskas A. Švatelį įvardija kunigu demokratu pilna žodžio prasme: „Jei tik buvo laiko, visus interesantus prie stalo sodindavo – taip jis gerbė ir menkiausį“.

Rūpestis jaunimo mokslinimu. Itin svarbus kun. A. Švateliui buvo jaunuomenės švietimas. Jaunuomenės švietimu kunigas rūpinosi steigdamas mokyklėles, sudarydamas sąlygas vaikams mokytis, įkurdamas biblioteką – skaityklą, imdamasis mecenatoriškos veiklos ir kt. Iš pat jaunystės jis šelpė mokslą einančią jaunuomenę – ne tik lietuvius, bet ir latvius, tarp kurių ilgus metus kunigavo – ir po mirties, savo testamentu, pasirūpino jaunimo švietimu.

1907 m. kiekviename Utenos parapijos sodžiuje įsteigė po mokyklėlę. Ten dirbti jis pats skyrė savo paruoštas mokytojas. Tokių mokyklėlių Utenoje vienais metais buvo iki 20. Kun. A. Švatelis mokyklėles lankė, jas prižiūrėjo. Už neturtinguosius mokytojams pats sumokėdavo.

Elementorius, popierių, plunksnas, lenteles pirko savo lėšomis ir dalijo, bet, kad šioje veikloje jo nelaikytų geradariu, parduodavo vaikams pusvelčiui. Vikaro kun. P. Turausko paklaustas, kodėl visai veltui neatiduoda, kleb. A. Švatelis pasakė: „Sumanys dar dėkoti, laikraščiuose ims girti, o šią gadynę tas nesveika; be to, pirktąjį daiktą labiau brangins“. Tačiau neturintiems nė kapeikos vadovėlius duodavo „į bargą“, kurios niekas jam neatlygindavo. Taigi, beturčiai viską gaudavo be mokesčio.

Kun. P. Turauskas pažymi, kad „jei kuris tėvas vaiko neleisdavo į mokyklą, gaudavo gerai barti nuo senelio.

Turtingesniuosius įkalbinėjo leisti vaikus į aukštesnį mokslą. Tos mokyklėlės, žinoma, iki šiai dienai nebalėjo išbūti, bet ne jis čia kaltas.

Kad šiandien Utenoje beraščiai tarp jaunimo išnyko, tai žymus kun. A. Švatelio nuopelnas.

Lygiai ir laikraščius bei knygeles platino tarp žmonių“. A. Švatelio rūpestį švietimu liudija ir jo surašytas testamentas: „testamente atrado įsakymą, kad, skolas apmokėjus, jeigu kas liktų, kad būtų įsteigtos stipendijos Utenos miesto mokykloje Utenos katalikų valstiečių vaikams, gero pasielgimo ir mokslumo“. Taigi, net ir po kunigo mirties nenutrūko jo labdara švietimo plėtrai.

Klebono veikla „užsikrėtė“ ir vikarai bei pasauliečiai. 1907 m. balandžio 15 d. Utenoje įkurtas Švietimo draugijos „Saulės“ skyrius, o prie bažnyčios – pradinė mokykla (vieni iš kūrėjų – kunigai A. Švatelis ir P. Turauskas),

Jau po kun. A. Švatelio mirties, 1917 m. kunigų P. Turausko, Vlado Butvilos (1891 01 19–1915–1961 03 04) ir Pranciškaus Gineičio (1884 09 10 – 1941 12 12) iniciatyva bei pastangomis Utenoje atidaryta „Saulės“ progimnazija (vėliau įsteigti „Saulės“ draugijos vedami mokytojų kursai), o 1927 m. progimnazija pertvarkyta į gimnaziją (9). Tai kun. A. Švatelio pradėtų darbų tąsa.

Rūpestis knygomis – biblioteka. Kun. A. Švatelis savo vardu buvo įsteigęs biblioteką – skaityklą klebonijoje (skaityklai išskyręs kambarį). Jai savo pinigais nupirko daug knygų, davė savo spintas knygoms laikyti. Kun. P. Turausko bičiulis kun. Juozas Tumas – Vaižgantas yra rašęs, kad P. Turauskas buvo sudaręs katalogą ir užregistravęs pirmuosius skaitytojus, o vikarą iškėlus iš Utenos biblioteka tęsė darbą.

Paskui ta skaitykla buvo apleista. Dėl to P. Turauskas kaltina pavaduotojus, prisiėmusius bibliotekos – skaityklos prižiūrą. Utenos „Saulės“ bibliotekai kun. A. Švatelis atidavė visas savo lietuviškas knygas, šelpė pinigais.

Bažnyčia, klebonija. Kun. A. Švatelis „išklebonavęs Utenoje paliko savo apaštalavimo vaisius, kurių atžalos ilgai bus matyties. Išpuošė bažnyčią, išmūrijo kleboniją, pastatydino liaudies namus“.

Liaudies namai. Utenoje plačiai pagarsėjo „liaudies namai“, tačiau jie davė garbę kitiems „veikėjams“. P. Turauskas konstatuoja „be kun. Švatelio nebūtų buvę pastatyti. Be jo konsistorius nebūtų davęs žemės, be jo „paskolintųjų“ 2000 r. nebūtų buvę galima ir medžiagos priruošti. Tik namus jau pastačius, senelis dažnai dejuodavo, kad kartais jie nepatektų į „negeras rankas“… Apie tuosius namus plačiai rašyta, garbinta kažkoks kitas „veikėjas“, o tuo tarpu Švatelio pinigų, niekam nežinant, įlindo į juos apie 2000 rb. Ir daugel dalykuose a. a. kun. Antanas slapstėsi savo gerais darbais“.

Blaivybė. Kun. A. Švatelis buvo žymus blaivybės rėmėjas ir su pasisekimu dirbo blaivybės darbą. Dar prieš Blaivybės draugijai užgimstant kun. A. Švatelis uteniškius buvo suorganizavęs į blaivininkų ratelius, o bažnyčioj 1907 m. savo ranka į blaivininkus įrašė apie 2 000, žinoma, savo pavardę įrašydamas pirmas. Šie faktas, kaip konstatuoja kun. P. Turauskas, leidžia „spręsti, kokią įtaką turėjo į žmones“. Nors „Blaivybės“ skyrius Utenoje vėliau negalėjo įsikurti, nes pasak P. Turausko, buvo labai rimtų kliūčių. Tačiau kunigas rašo, kad A. Švateliui mirus, girdėjęs „tikrai atgys jo pradėtas blaivybės darbas“.

Labdaros draugija. Kun. A. Švatelis beveik vienas, padedant vos keletui ūkininkų, šelpusių grūdais, ant savo pečių nešė visą Utenos Labdarių draugiją.

Pagalba ūkininkams. Pats sugebėdamas gerai vesti ūkį, kun. A. Švatelis savo pavyzdžiu ir žodžiu mokė parapijiečius ūkininkauti. Pasak P. Turausko „keliems sodžiams padėjo vienkiemiais išeiti. Ragino parapijiečius eiti į vienkiemius ir pats ne sykį padėjo žemes matuoti. Mokino, kaip žemę pelningesnę padaryti“.

xxx

Išklebonavęs Utenoje 12-ka metų, kun. Antanas Švatelis paliko savo apaštalavimo vaisius, davusius žymių vaisių. Klebonas Pranciškus Turauskas akcentuoja, kad kun. A. Švatelis „Trumpai sakant, buvo tai tikras šių laikų kunigas, kuris popiežiaus žodžius „Išeikite iš zakristijos“ suprato, jog reikia dirbti už bažnyčios sienų, bet iš bažnyčios išbėgti taipgi nemėgino. Jis buvo ir čia, ir čia“.

Tad neatsitiktinai 1913 m. rugpjūčio 13 d. Utenos kapuose laidojant kleboną Antaną Švatelį meldėsi 15 kunigų, dalyvavo minios žmonių, nors buvo pats darbymetis ir graži saulėta diena. Jo kūną, kaip teigia P. Turauskas, pagerbė ir Vilniaus gubernatorius (1912–1915) Piotras Veriovkinas (1862–1946), atsilankydamas į Utenos kleboniją. Ne tik katalikai, bet ir žydai gailėjosi garbaus senelio. Sako, kad „parapijonys būtinai jį norėję bažnyčios sklepe palaidoti, bet testamente radę kitokį įsakymą. Tuo įsakymu užginta ir paminklas ant kapo, ir brangus grabas, ir visokia iškilmė laidotuvėse.

Kaip gyveno, taip ir mirti norėjo. Buvo tai vyras be reklamos, tačiau didelis tylįs mūsų veikėjas, kurių mūsų laikais itin reikia“. Jo darbštumu negali atsigėrėti latviai, džiaugdamiesi gražia kunigo pastatyta Dunavos (Podunai) bažnytėle. Kun. P. Turauskas charakterizuoja, kad kun. Antanas Švatelis: „priderėjo į tų skaitlių, kuriuos vadiname užsislėpusiais apaštalais“.

Literatūra:

1. Viltis. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. 1913. Rugpjūčio 14 (27). Nr. 94. P. 3.

2. Turauskas P. A. A. Kun. Antanas Švatelis // Bažnytinė apžvalga. 1913. Rugpjūčio 28 (rugsėjo 10). Nr. 4. P. 62–63

3. K.P.T. Antrasis Katelė // Viltis. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. 1913. Rugpjūčio 21 (rugsėjo 3). Nr. 97. P. 2.

4. Streikus A. Utenos parapija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 1999. P. 116–118.

5. Gasperaitis A. Antanas Švatelis // Utenos krašto enciklopedija / Sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 727.

6. Bliznikienė R. Utenos Saulės gimnazija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 2003. P. 10.

7. Церковный Римско – католическiй указатель Святой литургiи и священническихъ молитвъ Тельшевской или Самогитской епархiи на 1905 годъ составленный по распоряженiю Его Преосвященства Мечислава – Леонарда Паллюлiона, епископа Тельшевской или Самогитской епархiи, Прелата двора Его Святъйшества Папы, ассистента Папскаго Трона. Vilnae: Typis Josephi Zawadzki. 1904 (toliau: Церковный Римско – католическiй указатель 1904); Directorium horarum canonicarum et missarum pro dioecesi Telsensi seu Samogitiensi in annum Domini communem MCMVII auctoritate et mandato Excellentissimi, illustrissimi ac reverendissimi Domini Domini Miecislai – Leonardi Pallulon, episcopi Telsensis seu Samogitiensis Suae Sanctitatis Praelate Domestici, Solio Pontificio assistentis, Ordinis S. Stanislai 1. cl. Aquitis. Editum. Vilnae: Typis Josephi Zawadzki. 1906 (toliau: Directorium 1906); Elenchus omnium Ecclesiarum et universi cleri dioecesis Samogitiensis pro anno Domini 1921 (toliau: Elenchus 1921).

8. Literatūroje nurodyta 1850 m. kun. Antano Švatelio gimimo data taisytina į 1849 m. (žr.: Церковный Римско – католическiй указатель 1904. C. 131, 212; Directorium 1906. P. 200).

9. Utenos krašto enciklopedija / Sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 385.

Nuotraukoje: Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia

Voruta. – 2012, rugpj. 18, nr. 17 (755), p. 9.

Gerbiamasis rašytojau,

Su malonumu ir nauda perskaičiau Jūsų knygą „Vilnius : asmeninė istorija“ (2011). Šį laišką rašau Jums todėl, kad negaliu sutikti su vienu teiginiu, kuris gerokai iškreipia dokumentiškai patvirtintą didžiojo Lietuvos kėlėjo Petro Vileišio (1891-1926) istorinės misijos supratimą.

Rašote: „Įtakingiausias iš „Dvylikos Vilniaus apaštalų penkiasdešimtmetis Petras Vileišis, sukaupęs pagrindinį kapitalą iš knygų kontrabandos, statydino tiltus visoje Rusijos imperijoje ir garsėjo kaip vienas turtingiausių mieste.“ (p. 131; išskirta cituojant).

Jokiuose šaltiniuose, o jų, tyrinėdamas iš Pasvalio krašto Medinių sodžiaus kilusios Vileišių giminės istorinius likimus, perverčiau kalnus, nesu aptikęs duomenų, kad inžinierius Petras Vileišis būtų vertęsis knygų kontrabanda (pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ kontrabanda – slaptas prekių gabenimas per sieną iš kitos valstybės, aplenkiant muitines ir slepiant prekes nuo jų patikrinimo).

Gal šiuo inžinieriaus Petro Vileišio „verslu“ Jūs laikote jo švietėjiškas knygeles, kurias lietuviškosios spaudos draudimo metais „dėl gaspadorių sodiečių“ rašė ir nelegaliai leido savo lėšomis. Iš tų knygelių, knygnešių keliais plitusių po visą carinės Rusijos okupuotą Lietuvą, inž. P. Vileišis neturėjo nė kapeikos pelno. O „pagrindinį kapitalą“ sukaupė tiesdamas geležinkelius ir statydamas tiltus tuometinėje Rusijos imperijoje. Beje, inž. P. Vileišis buvo pripažintas tiltų kesoninių atramų specialistas, o jo atlyginimas daugiau nei dvigubai lenkė aukštų valdininkų ar universitetų profesorių atlyginimus. (Plačiau apie tai knygoje: Jonas Aničas. Petras Vileišis 1851-1926). Vilnius: Alma litera, 2001, p.102-133).

Su tuo „pagrindiniu kapitalu“ inž. P. Vileišis 1898 m. pabaigoje įsikūrė Vilniuje, pasak Juozo Tumo-Vaižganto, „pilnas džiaugsmo ir tiekos sumanymų Lietuvai tautiškai ir dvasiškai atgaivinti, kiekos būtų užtekę penkiems geriems patriotams“. Beveik tuo pačiu laiku Vilniuje įsikūrė ir Petro Vileišio broliai – gydytojas Antanas Vileišis (1856-1919) ir teisininkas Jonas Vileišis (1872-1942).

Profesinėje veikloje (o ne iš kontrabandos) uždirbti inž. P. Vileišio pinigai buvo stipri atrama telkiant ir konsoliduojant lietuvių šviesuomenę, kuri labai sunkiomis sąlygomis ėmėsi gaivinti svetimųjų slopintą lietuvybę istorinėje Lietuvos sostinėje.

Leiskite, gerbiamas rašytojau, palinkėti Jums stiprios sveikatos ir naujų knygų.

Istorikas Jonas Aničas,

Vilnius, 2012 m.

Nuotraukose:

1. Keturi broliai Vileišiai: sėdi (iš kairės) Petras, šalia jo Anupras, stovi Jonas (kairėje) ir Antanas. Vileišiai : trijų brolių darbai tautai / Antanas Kučys. – Petersburg (Florida), 1993. – P. 118 (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvo nuotr.)

2. T. Venclovos knygos viršelis

Voruta. – 2012, rug. 29, nr. 20 (758), p. 6.

Jurgita BRASIŪNAITĖ, Vilnius

2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienį, Vilniaus Odminių gatvėje ant 10 numeriu pažymėto namo sienos atidengta memorialinė lenta kunigui prelatui Mykolui Krupavičiui (1885–1970). Tai buvo Lietuvos partizanų kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko septynerių metų pastangų rezultatas.

Sekmadienį Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišias už kun. prel. M. Krupavičių ir kitus bendražygius, kurie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką, aukojo Lietuvos kariuomenės Ordinaras vyskupas Gintaras Grušas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. Rimas Venckus, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo socijus kun. Gediminas Kijauskas SJ bei mons. Alfonsas Svarinskas.

Giedojo Vytauto Versecko vadovaujamas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“. Po šv. Mišių – pašventinta memorialinė lenta (autorius architektas Mindaugas Kerys, finansavo Vilniaus miesto savivaldybė). Joje įrašyti tokie kun. prel. M. Krupavičiaus žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais Tėvas ir Motina, bet virš jų tebūnie tau tavo Tėvynė Lietuva“. Apie M. Krupavičių ir jo reikšmę Lietuvai kalbėjo europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, mons. Alfonsas Svarinskas. Dalyvavo LR Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotojas Romas Batūra ir kt.

Gyvendamas name Odminių g. 10, M. Krupavičius su bendražygiais Lazdynų Palėda, Juozu Tumu-Vaižgantu, Pranu Viktoru Raulinaičiu bei kitais aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybės kuriamojoje veikloje.

Šiai progai mons. A. Svarinskas apie kun. prel. Mykolą Krupavičių išleido bukletą, kuriame pateikiama biografija, testamentas bei ištrauka „Kaip buvo kuriama pirmoji Lietuvos Respublika“ iš kunigo prelato „Atsiminimų“. Anot monsinjoro, M. Krupavičiaus atminimas gyvas. Juk tai kunigas, kuris įvykdė Lietuvoje žemės reformą ir tuo būdu nepakenkė nei Bažnyčiai, nei valstybei. 1923–1926 m. buvo žemės ūkio ministras. Jam daug padėjo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. M. Krupavičiaus įgyvendintos žemės ūkio reformos metu buvo išdalinta 418 tūkst. ha dvarų žemių. Jų gavę, daug Lietuvos savanorių, bežemių ir mažažemių valstiečių tapo savarankiškais ūkininkais. Pasak mons. A. Svarinsko, įvykdydamas žemės reformą, kunigas sukūrė vidutinių ūkininkų sluoksnį, o jų vaikai sovietams okupuojant Lietuvą tapo nepriklausomos valstybės gynėjais – partizanais. Čia ir išryškėja kunigo patrioto M. Krupavičiaus didybė. Monsinjoras teigė, kad šio žmogaus atminimą buvo būtina įamžinti kaip pavyzdį šiuolaikiniam jaunimui, kaip reikia gerbti savo Tėvynę. Juk Dievas, bažnyčia ir Tėvynė – tai idealai, už kuriuos privalu kovoti visiems lietuviams. Jis kalbėjo: „Deja, kun. prel. M. Krupavičiaus vardu nepavadinta nei viena mokykla, nei viena gatvė. Kaip trūksta meilės Lietuvai ir pagarbos praeities kovotojams – Laisvės didvyriams. Ačiū visiems, kurie dalyvavo šiose kun. prel. M. Krupavičiui skirtose iškilmėse.“

Kun. prel. M. Krupavičius po mirties 2006 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

Autorės nuotr.

Nuotraukoje: Kun. prel. M. Krupavičiui skirta memorialinė lenta ant namo Odminių g. 10, Vilniuje

Voruta. – 2012, spal. 13, nr. 21 (759), p. 12.

Albinas DEMENTIŠKA

2011 metų gruodį sukako 140 metų, kai gimė Antanas Bružas (Bružys, Bruožis) – vienas iš žymiausių Tauragės krašto knygnešių, Garšvių knygnešių draugijos narys, artimai bendravęs ir dirbęs su žymiausiu Lietuvos knygnešiu Jurgiu Bieliniu, knygnešys profesionalas, knygnešys didmenininkas, Rytų Sibiro tremtinys.

Tilžėje leistame žurnale „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1894, kovo 1, nr. 5) Antanas Bružas įvardintas kaip „didelis Lietuvos knygininkas“. Beveik po 100 metų knygnešių laikų tyrinėtojas akademikas Vytautas Merkys A. Bružą paminėjo kaip įžymų knygnešį įkliuvusį su Vinco Kudirkos redaguojamu „Varpu“.

Taip pat gruodį sukako 170 metų, kai gimė Martynas Bružas (Bružys) – knygnešių rėmėjas ir knygnešys, Antano Bružo tėvas.

Straipsnyje noriu patikslinti Martyno Bružo šeimos iš Tauragės valsčiaus Gaurės parapijos Zaltriškių kaimo biografijos faktus.

Pakeliui į Zaltriškius pravažiuojame Tauragę, anais laikais vadintą miesteliu. Lietuviškos spaudos draudimo laikus primena miesto gatvės: Tilžės plentas, Spaustuvės, Aušros (gatvė ir takas), Varpo skersgatvis, Gaurės, Jono Mažeikos (knygnešio) gatvės, Tremtinio kelias.

Tauragės vardinės gatvės – lietuvybės žiedui atminti: M. Mažvydo (alėja ir gatvė), J. Bretkūno, K. Donelaičio, D. Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, M. Valančiaus, Žemaitės, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos (gatvė ir skersgatvis), Maironio (gatvė ir skersgatvis), Vydūno, J. Tumo–Vaižganto, Vymerio, M. K. Čiurlionio, J. Biliūno, I. Simonaitytės, J. Degutytės. Neužmiršti kalbininkai: K. Jauniaus, J. Jablonskio, J. Spudulio, P. Joniko, J. Kruopo gatvės. 1947 metais švenčiant pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejų, Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčiai suteiktas Martyno Mažvydo vardas. 1987 metais bažnyčią papuošė reformatorių – švietėjų M. Mažvydo ir M. Liuterio kalto vario skulptūros, M. Mažvydo vardas suteiktas ir Tauragės gimnazijai. Evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Augustas Vymeris (1869 12 16–1942 04 01) spaudos draudimo metais aprūpindavo tikinčiuosius lietuviškomis knygomis, atgabentomis iš Mažosios Lietuvos, ranka perrašydavo lietuviškus katekizmus vaikams. Tauragėje 31 metus dirbo ir švietimo bei kultūros srityje. Knygnešių sąrašuose jo nėra.

Skvere šalia M. Mažvydo bažnyčios stovi 1990 metais atstatytas paminklas Lietuvos himno „Tautiška giesmė“ autoriui Vincui Kudirkai. Prie Tauragės pilies, kur 1913 metais stovėjo paminklas carui Nikolajui I, 1930 metais pastatytas, pokariu sudaužytas, atgimimo metais atstatytas Šaulių sąjungos kūrėjo, knygnešių rėmėjo Vlado Putvinskio paminklas.

Pasienio kaimas apsuptas miškų

Valstybiniu keliu Tauragė-Jurbarkas, pro Baltrušaičius, už 10 km pasiekiame Zaltriškių kaimo ramybę. Čia gimusi Akvelina Bajorinaitė-Martutaitienė (80 m.) prisimena Lietuvos-Vokietijos sieną, kelias per kaimą ankščiau vingiavo, sovietų laikais ištiesintas. Ties kryžkele į Sakalinės kaimą buvo mokykla, kuri sudegė per II pasaulinį karą. Čia pat prie kryžkelės – kalbininko Jono Kruopo gimtoji sodyba. Zaltriškių kaimo sodybų buvo miške link Smalininkų. Bružų pavardė išnyko kartu su vienkiemiais. Kaimas abipus plento, didesnė dalis dešinėje.

Kodėl kaimas Zaltriškiai – niekas nežino. Netoli, link Gaurės, išnykęs Platkepurių kaimas – ten vyrai nešiojo plačias kepures.

Pienių gatve – smėlio keliuku, pasukus dešinėn netoli nuo plento – Zaltriškių kaimo neveikiančios senos kapinės Kapeliškiai, Kapeliai. Pagal legendą, kapinėms 500 metų, palaidota maro aukos. Nepažymėta kapinių smėlio kalvelė apaugusi pušimis ir beržais, kryžių ir antkapių nėra ir anksčiau nebuvo, kiek atmena vietiniai. Prie pat kapinių iš vakarų pusės gyvenantis ūkininkas Valerijus Jucius pasakoja, kad prie kapinių iš vakarų pusės lygindamas žemę, rado žmonių kaukolių: mažų ir didelių. Iš šiaurės rytų nukasta ir išvežta apie 50 metrų kapinių kalvelės. XX a. 9-jame dešimtmetyje kapinių smėlį kasė ir vežė „Šešuvies“ kolūkis savo keliams taisyti. Tada, sako, žmonių kaulų nepastebėję. Iš nukastos kapinių pusės matyti pušų šaknys.

Užpernai į kapinių pušį trenkė žaibas ir iš gandralizdžio iškrito gandriukai. Kitoje keliuko pusėje – medžiais apaugusi kalvelė vadinama Panaskabris. Link minėtos Sakalinės kryžkelės, plento kairėje yra dar viena neįvardinta senų kapinių kalvelė.

Per Zaltriškius tekėjo Malūngrabio upelis su žuvimis ir vėžiais, kurių neliko. Pagal kalbininką A. Vanagą, Malūn-grabė, Malūn-grabis kilmė iš malūnėlis ir upelis. Gaurės apylinkėse kalbėjo: „Einu drabužius skalauti į grabę“. Netoli Jurbarko teka upelis Gilioji Grabė. Zaltriškiuose yra pelkė Šioriškiai. Dar buvo Pūšinėlis, Alksnynė.

Gaurės parapinės kapinės veikia nuo XIX a. iki šių dienų. Jose ir Zaltriškių kaimo gyventojų Anapiliai. Kapinėse ilsisi Gaurės klebonas (1902–1909) Antanas Jurevičius (1860–1909), knygnešys Juozapas Norkus-Norkaitis (1864–1941) su žmona Marijona, ant jo paminklo žodžiai: „Kentėjau ir dirbau už šviesą ir tiesą“. Gaurės bažnyčios šventoriuje – jos klebono (1918–1943), knygnešio Kazimiero Šleivio (1872–1943) kapas. Senųjų Gaurės kapinių reikėtų ieškoti tarp Gauraičių ir Gaurės.

Bružų pavardės kilmė ir paplitimas

Lietuvių pavardžių žodyne užregistruota, kad pavardę Bružas Lietuvoje, daugiausia Žemaitijoje, XX a. 4-ame dešimtmetyje turėjo 336 šeimos, iš jų Gaurės vietovėje 2 šeimos. Gaurėje taria Briužas. Pavardės kilmė neaiški. Dažniausiai, matyt, trumpinys iš kokio kito asmenvardžio, bet kartais gali būti ir pravardinė: bružas „kas nuolat brūžuoja, varsto duris, vaikščioja be reikalo; dabita; juokdarys; rimbas, lazda ir kt“.

Pavardę Briūžas Gaurės vietovėje turėjo 5 šeimos. Žodyne registruota ir aiškinama daug pavardės Bružas kilmės variantų (daugiausia Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje): Briožis, Briužinskas, Brožaitis, Brožas, Brožinskas, Brožis (metrikuose Briuožis), Brožys, Brožukas, Bruožaitis, Bruoželis, Bruožis, Bruožys, Bruzas, Bružaitis, Brūžaitis, Brūžas, Bružinskas, Bružis, Brūžis, Brūžys. Pavardes tyrinėjo kalbininkė V. Maciejauskienė. Ji nurodo, kad Ƃpoжиcъ, Ƃpoжиcъ valstiečių pavardės su lietuviškomis galūnėmis (Lietuvių pavardžių susidarymas XIII–XVIII a., Vilnius, 1991, p. 213–214).

Lietuvoje yra kaimai: Bružai 3 vietovėse, iš jų Šilutės rajone 1; Bružas, Brūžaičiai, Bružai, Brūžė po 1.

Gaurės RKB 1845 metų parapijiečių sąraše, kurį sudarė kunigas Fabijonas Janukovičius, Zaltriškių kaime užrašyti pavarde Bruzas 5, Saka dieną, pagal senajį kalendorių. Pagal naująjį – gruodžio Sakalinės kaime Brozys, Brožis 11 parapijiečių.

Knygnešių Martyno ir Antano Bružų pavardės Gaurės RKB XIX a. Metrikų įrašuose lenkų ir rusų kalba: Ƃpoжacъ (Bružas), kitų vaikų Briužis, Bružys, o Rusijos institucijų teisminėse knygnešių bylose Ƃpoжиcъ (Bružys).

Gaurės kapinėse paminklai su pavardėmis: Bružas, Brūžis, Bružys. Sakalinės evangelikų liuteronų kapinėse Bružų kapų nėra. Bitėnų kapinėse (Pagėgių sav.) yra Bruožaičių kapas. JAV, Čikagoje, Lietuvių tautinėse kapinėse yra 2 paminklai su Anton Bruzas pavarde, tačiau nė vienas nėra knygnešio Antano Bružo, emigravusio iš Šilalės kaimo (netinka datos). Bružų pavardės rašybos skirtumai vėliau atsirado literatūroje apie knygnešius. Gaurės parapijoje gyveno keletas asmenų Antano Bružo vardu ir pavarde, tarp jų ir knygnešiai:

1. Antanas Bruožis, gimė apie 1875 m. Gyveno Gauraičių k. Giminystės ryšys su Martyno Bružo šeima iš Zaltriškių k. nenustatytas. Knygnešys.

2. Antanas Bružas (Brožis, Bruožis), slapyvardis Žieminis. Knygnešio Antano Bružo, Martyno sūnaus, iš Zaltriškių k. pusbrolis, gyveno Šilinės k. Knygnešys.

3. Antanas Bružas (Bružys, Bruožis), Martyno sūnus, gimė 1871 12 19 (31) (pagal teismines bylas 1873 m.) Zaltriškių k. Žymus knygnešys.

4. Martynas Bružas (Bružys), Motiejaus sūnus, gimė (-) Zaltriškių k. A. Bružo tėvas. Knygnešių rėmėjas, knygnešys.

5. Antanas Bružas, Antano sūnus. Martyno Bružo kaimynas. Literatūroje nurodytas kaip jo sūnaus – knygnešio Antano skundikas.

6. Akademikas Antanas Tyla monografijoje „Garšvių knygnešių draugija“ nurodo, kad po A. Bružo, Martyno s., suėmimo knygnešys Andrius Bielinis palaikė ryšius su kitu Antanu Bružu, Zaltriškių k., turėjusiu Žieminio pavardę ar slapyvardį. (Turbūt su minėtu A. Bružu – Žieminiu iš Šilinės k. – A. D.)

? m. gruodžio ? d., Raseinių apskrities Tauragės valsčiuje, Zaltriškių kaime pasiturinčių ūkininkų Martyno ir Leokadijos (iki santuokos Juchnevičiūtė) Bružų šeimoje gimė sūnus Antanas, būsimas kygnešys. Pakrikštytas tą pačią dieną Gaurės Romos katalikų bažnyčioje. Kūmai buvo valstietis Jonas Bružas (Antano tėvo brolis) ir Marcijona Bružaitė.

Šeimos tėvas Martynas Bružas gimė 1841 m. gruodžio 4 (16 ) dieną Zaltriškių kaime. Jo tėvai Motiejus ir Agota (iki santuokos Venevičiūtė) Bružai, kuriems gimė 7 sūnūs ir 4 dukterys. Martynas – jauniausias vaikas, jo mama Agota mirė 1866 11 04 Zaltriškiuose, palaidota Gaurės parapinėse kapinėse.

Martynas Bružas vedė Leokadiją Juchnevičiūtę iš Gaurės parapijos Purviškių k. (7 km iki Gaurės). 1863 11 26 juos sutuokė Gaurės bažnyčios administratorius kunigas Petras Chodorovičius (Gaurės klebonas 1868–1880). Jų vaikai – 2 sūnūs ir 7 dukterys – gimė Zaltriškių k. lietuviškos spaudos draudimo metais.

Duktė Marcijona Bružaitė (Greičiuvienė), g. 1866 10 28, ištekėjo 1893 m., gyveno Batakių valsčiuje, Jucaičių kaime. Duktė Ona Bružaitė (Arcimavičienė), g. apie 1867 m., ištekėjo 1890 11 13 už Jono Arcimavičiaus iš Jurbarko parapijos Lukšių kaimo. Duktė Marijona (Marija) Bružaitė (Eičienė), g. apie 1874 m., ištekėjo 1878 08 03. Duktė Petronėlė Bružaitė (Macejevskienė), g. apie 1879 m., ištekėjo 1903 11 18 už Juozo Macejevskio iš Batakių parapijos Šveisčių kaimo.

Antano Bružo tėvai – pasiturintys ūkininkai. Kipras Bielinis apie A. Bružą – jam atvažiavus į Garšvių k. – rašė: „Jo arkliai buvo geri, vežimas tvirtas ir nepaprastas, jis atrodė iš dvaro ar stambaus ūkio“. Kauno gubernijos žandarų valdybos anketiniuose duomenyse rašoma: „Raseinių apskrities Zaltriškių kaimo valstietis Bružys (Ƃpyжиcъ) Antanas, Martyno sūnus, 22 metų (1895 m. – A. D.), katalikas, lietuvis, trumpai mokėsi Tauragės parapinėje mokykloje, mažaraštis. Teisiamas už draudžiamų žemaitiškų-lietuviškų leidinių vežimą iš užsienio ir platinimą“. (Katilius A., Didžiosios knygnešių bylos, p. 366).

Istorikas akad. A. Tyla nurodo, kad A. Bružas lankė pradžios mokyklą. M. Bružas turėjo 20 ha žemės, miško. Augino avižas, linus. Laikė galvijus ir arklius. Jo sodyba prie miško, netoli (apie 7 varstai – A. D.) valstybinės Vokietijos-Rusijos sienos – nuolatinė knygnešių sustojimo vieta. Martynas Bružas rūpindavosi knygnešiais, jiems visada padėdavo. Nuvesdavo pas jį atėjusius knygnešius į Tilžę, čia nedaug knygų pirkdavo ir pats. Pas M. Bružą apsistodavo knygnešiai Jurgis Bielinis, Kazimieras Ūdras, Juozas Sakalauskas.

Į Prūsus – šviesos parsinešti

Poeto Maironio poemoje „Jaunoji Lietuva“, pirmą kartą publikuotoje 1907 m., yra eilės knygnešiams:

Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo

Iš Prūsų slapčia atgabentus raštus,

Bet veltui sargyba ant sienos bešaudo:

Jie eina, kaip viesulas eina platusǃ

Lietuviškos spaudos gabenimui į Didžiąją Lietuvą didžiausia kliūtis buvo sienos apsauga. Miškingos Gaurės apylinkės buvo kaip priedanga nuo Rusijos pasienio sargybinių. Apie 70 knygnešių iš Gaurės parapijos kaimų užsiėmė draudžiamosios lietuviškos spaudos gabenimu ir platinimu. Zaltriškių k. gyveno ir veikė knygnešiai Antanas ir Martynas Bružai bei Juozas Urbutis.

Antanas Bružas į Garšvių knygnešių draugijos veiklą įsitraukė 1890 metais, 18 metų amžiaus. Jis buvo jauniausias iš 9 draugijos narių, gana sumanus ir gyvas vyrukas. Akademikas V. Merkys rašo: „1894 m. Antanas Bružas kaip knygnešys jau buvo labai veiklus“. Apie Garšvių draugijos veiklą 1991 m. išleista išsami akademiko A. Tylos studija. Draugijos nariais ir bendradarbiais jis nurodė 58 asmenis. Draugijos nariai sieną pereidavo prie Gaurės. Pasienyje sustodavo Zaltriškių k. pas Martyną Bružą, Antano tėvą ir Šilinės k. pas Antaną Bružą-Žieminį. A. Bružas, Martyno s., turėjo leidimą (legitimacinį bilietą) vykti į M. Lietuvą. Su juo nustatytose vietose legaliai pereidavo sieną. A. Bružas spaudinius pirkdavo Tilžėje ir Bitėnuose, dar paimdavo J. Bielinio ir K. Ūdro nupirktus ir, nusamdęs vežiką, veždavo prie sienos. Akad. A. Tyla apie A. Bružo spaudos pirkimą Bitėnuose pas M. Jankų nemini.

Knygnešiai surišdavo knygas į ryšulius po 30 kg ir, pasamdę vyrus, naktimis pernešdavo per sieną po kokius 320 kg. Nešėjai apgaudavo sienos sargybą arba ją papirkdavo. Pagal K. Ūdrą, literatūrą per sieną gabendavo A. Bružas. Tai buvo žinoma ir pasieniečiams. Tauragės brigados Dunokų būrio vyr. vachmistras Frola Michailovas aiškino, kad A. Bružas pats per sieną knygų neneša, o su leidimu nuvykęs į užsienį nuperka (iš tikrųjų – paimdavo K. Ūdro, J. Bielinio ar A. Bruožio nupirktas), pristato prie sienos ir pernešimui samdo valstiečius. Garšvių knygnešių draugija už vieno pako (ryšulio) pernešimą per sieną mokėjo 2 rub.

Iki XX a. pradžios buvo įsteigta nauja Šilinės muitinės užkarda. Teisminėse knygnešių bylose ir atsiminimuose (Knygnešys. 1864–1904, T. 1, 2, red. Ruseckas P.) minimi pasienio kaimai: Zaltriškiai, Sakalinė, Dunokai, Šilinė (D. Lietuvos pusėje) ir Aušgiriai (M. Lietuvos pusėje) išliko iki šių dienų.

Pagėgių savivaldybės Aušgirių kaimo ūkininkas Bronius Ambložėjus parodė kur stovėjo Šilinės ir Aušgirių muitinių užkardų pastatai. Jo mama Petronėlė Bružaitė kilusi iš knygnešių Antano ir Martyno Bružų giminės. Šilinės muitinės pastatas stovėjo D. Lietuvos (Rusijos) pusėje 150 metrų nuo valstybinės sienos (dabar Tauragės ir Pagėgių savivaldybių riba), prie kelio į Žukus kairėje pusėje. Medinis didelis pastatas su „salka“. Priekyje pusapvalės gonkos išėjo į stogą.

Muitinės pastate gyveno žmonės, nugriautas apie 1950 m. Dabar čia – krūmai, išliko kelias ir buvusi valstybinė siena – mišku einantis negilus griovys.

Aušgirių muitinės pastatas – M. Lietuvos (Vokietijos) pusėje, apie 800 metrų nuo sienos, taip pat kelio į Žukus kairėje pusėje. Namas baltų plytų, pamargintas raudonomis, kampinės plytos „užrumbytos“ (užapvalintos – A. D.). Sudegė 1946 ar 1947 metų pavasarį, deginant sausą žolę. Tada dar sudegė Aušgirių k. karčema, negyvenamos sodybos. Muitinės vietoje šiandien – pieva. Netoli buvusi Aušgirių pradinė mokykla ir Aušgirių kaimo neveikiančios lietuvininkų kapinaitės, sutvarkytos Aušgirių k. bendruomenės 2011 m.

Knygų Nemunas tekėjo į Garšvius

Viena iš didžiausių Garšvių knygnešių draugija veikė 1885–1895 m. Vidurio Lietuvoje. Organizacijos centras buvo Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiuje Garšvių kaimo valstiečio K. Ūdro sodyboje, už 150 km nuo Rytprūsių sienos. Draugijai vadovavo J. Bielinis, artimiausias jo padejėjas K. Ūdras. Matyt, jie pasiūlė M. Bružo sūnui Antanui vežti draudžiamą lietuvišką spaudą į Garšvius. 1890–1894 m. A. Bružas buvo pagrindinis spaudos gabentojas iš Prūsijos (Vokietijos) į Garšvių k.

Žurnalistas Stasys Butkus rašo: „Antanas Bružas gabendavo spaudinius iš Prūsijos, dažnai ir atvirai veždamas pora arklių mažne po 30 pūdų (1 pūdas = 16,38 kg – A. D.). kad kas neįtartų, greta savęs pasisodindavo savo gražią ir drąsią seserį ir važiuodavo. Buvo tai jaunas, gražus ir augalotas vyras. Visada linksmas, gera širdimi ir pasitikįs savimi“ (Knygnešys, T. 1, 1926, p. 83–84). Kitas atvejis: „Jau paruoštų į D. Lietuvą knygų atvažiavo dideliais ratais, pora arklių Antanas Bružas… Jei būdavo 20 pakų (ryšulių – A. D.), tai kitas dalykas. Bružo ratai buvo tokie erdvūs, kad viskas lengvai juose tilpdavo. Paką sudarydavo maždaug 40 „Šaltinių“ maldaknygių. Už pako pervežimą Bružui (draugija – A. D.) mokėjo 6 rub.“ (Knygnešys, T. 1, 1926, p. 89–90).

A. Bružas stengdavosi vežti didelius kiekius – po 30 pūdų (491 kg) spaudos, apie 15 ryšulių. Naktį į Garšvius atvežtą spaudą iškraudavo mažažemio valstiečio Jurgio Dilkio daržinėje pamiškėje, o ilsėdavosi K. Ūdro namuose (Misius K., Kaluškevičius B., Didysis knygnešys Jurgis Bielinis, p. 63). Taigi A. Bružas veždavo 490–600 kg. Spaudos. Jo maršrutas galėjo būti toks : Zaltriškiai – Eržvilkas – Pareizgupis – Stonai – Raseiniai – gal būt, pro Maironio tėviškę Bernotus – link Grinkiškio. Šis maršrutas daugiausia ėjo miškais. Toliau, turbūt rinkosi artimiausią kelią į Garšvius. Išdavikas N. Škutas per tardymą pasakojo, kad per pastaruosius penkerius metus pas K. Ūdrą labai dažnai su knygomis atvažiuodavo A. Bružas, lydimas J. Bielinio, kad atveždavęs knygų labai daug: du arba tris vežimus.

Su A. Bružu buvo sutarta, kad jis grįždamas iš Garšvių į Zaltriškius, palydės (parveš – A. D.) iki sienos emigrantus į Ameriką. Šie draugijai mokėdavo po 6 rub. kiekvienas. A. Bružui už tai emigrantai neatsilygindavo. (Tyla A., Garšvių knygnešių draugija, p. 17).

Kuri Bružaitė važiavo į Garšvius?

Kipras Bielinis spaudos draudimo laikų atsiminimuose rašo, kad tėvas jį į Garšvius pas K. Ūdrą atvežė 1891 m. Gegužės mėnesį, einant septintuosius savo amžiaus metus (K. Bielinis g. 1883 09 13 (25) ir 1891 m. Jam ėjo aštuntieji metai – A. D.). K. Bielinio įspūdžiai: „Pirmasis į Garšvius atvyko Bružas su seserimi. Jie pakeitė rimtą namų nuotaiką į jaukią ir linksmą. Bružas buvo jaunas, augalotas, tvirtas, gražus ir linksmo būdo vyras. Juo sesuo niekuo nesiskyrė nuo brolio: linksma, sveika, garsios kalbos ir juoko, energingų, gražių ir taisyklingų bruožų, sumitusi ir graži mergina, kuriai daug ko galima buvo pavydėti“ (Bielinis K. Dienojant, Vilnius, 1992, p. 72). „<…> po kurio laiko Ūdrų kiemas ir vėl atgijo. Atsirado tėvas, atvyko Bružas (šį kartą be sesers)“ (Ten pat, p. 78). Jie ir kiti svečiai žaidė Garšvių kaime mėgiamą ritinio (ripės) žaidimą.

Neįvertintą Antano Bružo seserį, važiavusią į Garšvius, dar mini žurnalistas S. Butkus, rašytojai: J. Švaistas, Bružaitei davęs Julės vardą, ir J. Kundrotas savo romanuose.

Lydėti brolį Antaną su knygomis į Garšvius 1890 m. galėjo Marcijona 23 m. arba Ona 22 m., ištekėjusi 1893 m. Kitos Antano seserys: Marijona, Agota ir Petronėlė buvo per jaunos tolimai kelionei į Garšvius.

Nelaimingi 1894 metai

Knygnešys – knygvežys A. Bružas pavojingą darbą varė toliau. „Žiemos lyg nebuvo, rogėmis neteko važinėti, vis neišklampojamas purvynas. Vasaris atsižymėjo purvynu, vėjais, lietumi“ (Vienybė Lietuvininkų, 1894, kovo 28, nr. 13, p. 150).

1894 m. vasario 4 (16) d. Jurgis Bielinis, Kazimieras Ūdras ir Antanas Bružas iš pasienio 2 vežimais gabeno literatūrą. Dvikinkis vežimas – A. Bružo, vienkinkis – J. Bielinio. Nuvažiavę 55 varstus (1 varstas = 1,067 km – A. D.) nuo Prūsijos sienos ir neprivažiavę Raseinių, netoli Stonų kaimo, ties Pareizgupio viensėdžiu (7 varstai iki Raseinių) miške 5–6 val. vakaro sustojo pašerti arklių. Čia juos užtiko Raseinių policijos II-os nuovados I-o punkto policininkas (uriadnikas) Liudvikas Bašackis. Vežimuose buvo 17 pakų lietuviškos spaudo, iš viso 4068 egz. leidinių. Antanas pabėgo, o Jurgis ir Kazimieras išsipirko už 75 rublius. L. Bušackis vežimus su kroviniu nuvarė į Raseinius II-os policijos nuovados viršininkui (pristavui) Kalešnikovui. Šis perdavė Raseinių aps. policijos valdybai. 1894 02 08 pakai (ryšuliai)nusiųsti Kauno gubernatoriui. Einantis gubernatoriaus pareigas vicegubernatorius Nekliudovas 1894 02 16 nurodė Raseinių aps. policijos valdybai arklius, vežimus ir 16 ryšulių perduoti Jurbarko muitinei. 1894 06 07 iš Jurbarko muitinės leidiniai pasiųsti į Vilnių cenzūros patikrinimui. Knygos sunaikintos Vilniaus gubernijos žandarų valdyboje. Arkliai su vežimais realizuoti Jurbarko muitinėje. A. Bružas prarado du sartus arklius ir vežimą.

Žymiems knygnešiams priklausančio didelio spaudos transporto įkliuvimas tolokai nuo sienos buvo retas įvykis, plačiai nuskambėjęs Raseinių krašte. Jau 1894 03 01 dvi savaites katalikiškas žurnalas „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ leistas Tilžėje ir 1894 03 28 JAV lietuvių savaitraštis „Vienybė Lietuvinykų“ leistas Plimute rašė apie nelaimę. Šiuos leidinius su straipsniais apie save vėliau gabeno A. Bružas. Dar vėliau ši korespondencija caro pareigūnų panaudota kaip įkaltis prieš patį knygnešį.

Tuomet A. Bružui buvo 23, J. Bieliniui 48 ir K. Ūdrui 36 metai. Prieš gerą 100 metų Stonų ir Pareizgupio vietovės – apaugusios mišku ir krūmais. Šiandien Pareizgupio k. yra 6 km į pietus nuo Raseinių, Paliepių seniūnijoje, apie 2,5 km į kairę nuo autostrados, važiuojant link Klaipėdos. Stonų k. – 2 km į pietus nuo Raseinių, Paliepių seniūnijoje.

1894 m. balandžio 14 (26) d. garšvietis Nikodemas Škutas atsitiktinai lauke prie tvoros po pernykščiais apyniais rado paslėptus Garšvių knygnešių draugijai (GKD) priklausančius 3 ryšulius su 598 lietuviškais leidiniais. K. Ūdro namuose buvę A. Bružas ir J. Bielinis gražiuoju ir jėga bandė atsiimti, bet veltui. Spaudą išdavikas nuvežė Panevežio aps. pristavui Pavelui Fedorenko. Vėliau policijos dešimtininkas Elijošius Čiuras liudijo: knygas, matyt, atgabeno tos dienos rytą atvažiavęs kažkoks vyrukas (A. Bružas – A. D.). Du arkliai ir vežimas atimti prie Raseinių prieš 2 mėnesius, taigi šį kartą A. Bužas į Garšvius atvažiavo kitais arkliais ir vežimu. Jam ir J. Bieliniui teko dingti iš Garšvių.

1894 m. birželio 23 (liepos 5) d. pasienio sargybiniai prie Šilinės posto, netoli Tauragės, persekiodami 5 vyrus su nešuliais pereinančius sieną, ėjusius iš Prūsijos, sulaikė žydą Abraomą Bermaną, g. 1877 m., iš Sakalinės k. ir paėmė 5 ryšulius su 628 lietuviškais spaudiniais. Kiti, metę ryšulius, pabėgo. A. Bermanas prasitarė, kad vienas iš pabėgusių knygnešių buvo A. Bružas, trūkstant įrodymų jam byla nutraukta.

1894 m. birželį per šienapjūtę bulius stipriai sužeidė Antano tėvą Martyną Bružą, kuris ligos patale dar gulėjo tų metų lapkritį. Antanui teko perimti 20 ha ūkio darbus, bet jis suspėdavo literatūrą per sieną pergabenti ir Garšvius nuvežti.

1894 m. lapkričio pradžioje A. Bružas pergabeno per sieną ir savo jaujoje po šiaudais paslepė 7 ryšulius draudžiamos spaudos. Lapkričio 8 d. išdavikas, nenorėjęs būti žinomas, pranešė Dunokų pasienio sargybos vachmistrui Frolai Michailovui, kad A. Bružas ateinančią naktį arba dieną ketina išvežti kontrobandą. Vachmistras pasiuntė jefreitorių Kapustianskį ir sargybinį Kartaševą, kurie lapkričio 9-osios naktį buvo pasaloje miške prie Martyno Bružo sodobos. Lapkričio 8 d. ir 9 d. naktį A. Bružas su talka mynė linus.

1894 m. lapkričio 9 (21) d. rytą Antanas su seserimi Marcijona Greičiuvienė, atvykusią iš Batakių valsč. Jucaičių k., kinkė arklį, ėmė ruošti vežimą – dėjo šiaudus, matyt, ruošėsi išvežti spaudą, kuri, rodos, buvo skirta Andriui Bieliniui.

Tuo metu į sodybą atvyko Dunokų būrio vadas rotmistras Kotalaj su pavaldiniais krėsti M. Bružo sodybos pastatų. Kratą darė 5 pareigūnai: prie minėtų dar prisidėjo sargybinis Kizilovas. Likus neiškrėstai jaujai už 65,5 sieksnio (1 sieksnis = 1,95 m – A. D.) nuo gyvenamo namo, A. Bružas pažįstamam Kizilovui pasakė, kad jaujoje yra kontrabanda ir už jos neradimą pasiūlė 50 rub., bet šis nesutiko. Pareigūnai po šiaudais vienoje vietoje rado 6 ryšulius, po to atskirai septintą ryšulį literatūros. Spaudą konfiskavo ir atidavė ištirti cenzūrai. Taikos teisėjas A. Bružą už kontrobandą nubaudė 9,45 rub. bauda. Antano tada nesulaikė.

Įkliuvus sūnui Antanui žandarai 1894 m. lapkričio 28 (gruodžio 10) d. vėl kratė Martyno Bružo namus ir rado 3 egz. „Balsas balandėlės“ (Vilnius, J. Zavadzkio spaustuvė, 1863. Kontrafakcija. Tilžė, O. Manderodės spaustuvė, 1894). Ši maldaknygė spaudos draudimo metais apie 50 kartų buvo perleista kaip kontrafakcinis leidinys. M. Bružas sakė, kad knygos jo dukterų: Agotos, Marijonos (Marijos) ir Petronėlės. B. Kaluškevičius, K. Misius nurodo, kad žandarai dar rado 4 ryšulius lietuviškos spaudos.

1894 11 09 kratos metu rasti leidiniai Tauragės muitinėje suskaičiuoti: vokiečių kalba 1, lenkų kalba 8 (28 egz.), lietuvių kalba 1454 (1705 egz.), iš kurių 505 lietuviški kalendoriai 1895 metams ir 454 numeriai antivyriausybinių lietuviškų laikraščių. Per apklausą A. Bružas neprisipažino, kad rasta spauda priklausė jam, tačiau jo tvirtinimai buvo paneigti ir pateikti kaltinimai remiantis Bausmių statuso 9 ir 252 straipsniais.

Tauragės kalėjime

1895 02 14 Vilniaus teismo rūmų (VTR) prokuroras Konstantinas Postovskis apie surastą pas Antaną Bružą literatūrą pranešė Teisingumo ministerijai. Jos ministras Nikolajus Muravjovas labai susidomėjo A. Bružo byla. Jis pažymėjo, kad bylą laiko ypatingai svarbia, „kadangi pateiktos žinios rodo nepaprastai sustiprėjusį antivyriausybinių leidinių gabenimą į Kauno gubernijos teritoriją“. Ministras įsakė atidžiai vesti kvotą, išaiškinti kaltininkus, imtis kardomųjų priemonių ir teikti jam žinias apie A. Bružo bylos eigą. A. Bružas buvo laikomas svarbiu valstybiniu nusikaltėliu ir valdininkai nutarė jo nepaleisti iki bylos užbaigimo, nes jis gyveno netoli sienos ir galėjo emigruoti į užsienį.

1895 m. vasario 24 d. žandarų rotmistro I. Semionovo nutarimu A. Bružas pasodintas į Tauragės kalėjimą, jam taikytas kardomasis areštas. A. Bružui pradėta atskira byla, nesieta su visa Garšvių bendrove. Dunokų būrio vyr. vachmistras per kvotą pasakė: „Pagal turimus gandus ir gautas žinias Antanas Bružas yra knygų ir apskritai užsienio leidinių pristatymo iš užsienio kontrobandiniu keliu rangovas. Pats Bružas kontrobandos per sieną neneša, o su bilietų nuvykęs į užsienį perka knygas, valstiečiai, kurie specialiai tuo užsiima, už užmokestį jas perneša. Man žinoma taip pat iš kalbų, kad Bružas pats išvežiodavo tas knygas ir gabeno į šalies vidų, beje, jį du kartus sulaikė, bet jis pats spėjo pabėgti“ (Tyla A., GKD, p. 54).

1895 03 11 A. Bružas padavė prašymą apklausti 12 Zaltriškių kaimo valstiečių, kurie paneigtų jo kaltę.

1895 04 05 apklausti A. Bružo nurodyti valstiečiai, tarp jų knygnešys Juozas Urbutis. Visi jie gynė Antaną Bružą, tvirtino, kad nuolat būna namuose, naktimis saugo savo mišką ir yra geras žmogus.

1895 03 17 VTR prokuroras baigė A. Bružo bylą, paruošė nuosprendį. Jį kaltino mėginimu išplatinti antivyriausybinius leidinius. Prokuroras siūlė bausmę: 1 metai kalėjimo ir po to 3 metams atiduoti viešai policijos priežiūrai, o tai reiškė tremtį.

A. Bružo byla ir nuosprendis persiųsti teisingumo ministrui N. Muravjovui. Šis dėl A. Bružo, kaip valstybinio nusikaltėlio kreipėsi į carą.

1895 05 17 Rusijos caras Nikolajus II knygnešiui iš Zaltriškių patvirtino tokią bausmę: 2 metai kalėjimo, įskaitant nuo sulaikymo dienos (kardomąjį areštą), po to 3 metams išsiųsti į Vologdos gubernijos Šiaurės rytų apskritis. Taigi caras A. Bružui skyrė didesnę bausmę nei siūlė VTR prokuroras K. Postovskis. Caro paliepimas – galutinis.

Šiandien buvęs kalėjimas – Tauragės pilis stovi miesto centre prie pagrindinės – Dariaus ir Girėno gatvės. Atrodo kaip renesanso laikų gynybinė pilis: kampuose 4 bokštai su dantytais kuorais, apie 6 m aukščio ir metro storio sienos, į šaudymo angas panašios nišos.

Už 7,5 km į pietvakarius nuo čia daugiau kaip 500 metų ėjo valstybinė siena, XIX a. tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės (nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos). Carinė valdžia Tauragėje 1846–1847 m. pradėjo statyti didelę muitinę. 1881–1886 m. rekonstravus kardomojo arešto kalėjimą, šalia buvusius ūkinius, muitinės pastatus, suformuotas pastatų kompleksas įgijo dabartinę išvaizdą ir pavadintas kalėjimo pilimi. Čia gyveno muitinės komanda, stovėjo caro kariuomenė. Jame buvo atliekama muitinės kontrolė, kalinti sulaikytieji, tarp jų 15 knygnešių.

Sankt Peterburgo vienučių kalėjime

Bausmės atlikti A. Bružą iš Tauragės kalėjimo išvežė į Sankt Peterburgo vienučių kalėjimą. A. Bružo ryšiai su Garšvių knygnešių draugija (GKD) kol kas nebuvo nustatyti, tai buvo įrodyta jam atliekant bausmę Peterburge.

Kvotos vyko Panevėžyje 1895 m. liepos–lapkričio mėn. Buvo apklausta daug pareigūnų, liudininkų, kaltinamųjų. Rotmistras Ševiakovas apklausos metu nustatė, kas pas N. Škutą buvo atėjęs knygų prašyti ir paskui jam pasalą surengė tas pats asmuo, kurį buvo matę Garšviuose ir kiti žmonės, bei žinoję Bružo vardu. Žinodamas, kad 1895 m. Tauragės valsč. Zaltriškių k. valstiečiui A. Bružui iškelta byla už antivyriausybinių leidinių platinimą, rotmistras 1895 08 07 per valdybą išreikalavo Peterburge kalinčio A. Bružo nuotrauką, parodė N. Škutui ir šis atpažino A. Bružą. Nustatyta, kad A. Bružas lankydavosi Garšvuose pas K. Ūdrą ir vežė nuo Prūsijos sienos draudžiamą spaudą. 1895 09 16 žandarai kreipėsi į Peterburgo gubernijos žandarų valdybos viršininką, kad pagal 25 klausimus apklaustų kalintį A. Bružą, apie ryšius su GKD knygnešiais, apie Bružo knygų transportus. 1895 10 09 kvočiamas A. Bružas neprisipažino, nieko neišdavė, tik nurodė skundiką kaimyną iš Zaltriškių k. Antaną Bružą, Antano sūnų.

1895 09 23 Panevėžio žandarų rotmistras Ševiakovas A. Bružą įtraukė į GKD bylą ir kaltino antivyriausybinių leidinių platinimu.

1895 10 15 A. Bružas padavė prašymus vidaus reikalų ministrui Ivanui Geromykinui ir Peterburgo žandarų valdybos viršininkui, kad Zaltriškiuose rasti antivyriausybiniai leidiniai priklauso ne jam, o kaimynui Antanui Bružui, Antano sūnui. A. Bružas spėjo, kad kaimynas jį įskundė ir nutarė atsilyginti. Bet tai nepadėjo.

1895 11 12 rotmistras Ševiakovas sudarė bylą, kurioje vėl kaltinamas Antanas Bružas ir dar 6 Garšvių draugijos knygnešiai: K. Ūdras, A. Ladukas, V. Kazanauskas, J. Trūsas, K. Domarkas ir J. Bielinis – tai buvo didžiųjų knygnešių didžioji byla.

1895 11 12 rotmistro Ševiakovo ir prokuroro padėjėjo Zubovskio nutarime apibrėžta A. Bružo, K. Ūdro ir J. Bielinio kaltė: „Bendradarbiaudami sistemingai 5 metus užsiiminėjo uždraustų, tarp jų ir antivyriausybinių, žemaitiškų – lietuviškų leidinių gabenimu iš užsienio ir platinimu gyventojams, šis verslas padarė juos ne tik populiariais tarp Lietuvos gyventojų, bet pastarieji juos ėmė gerbti, vadina patriotais ir iškelia kaip tautinius didvyrius <…> jie tai darė vadovaudamiesi kenksmingu patriotiniu siekiu, veikiami šiuo metu pastebimo Lietuvos gyventojų judėjimo atstatyti savarankišką Lietuvą“ (Tyla A., GKD, p. 78).

Kvotos metu žandarai išaiškino ir 1894 m. vasario 4 d. prie Raseinių sulaikytus knygnešius: A. Bružą, J. Bielinį ir K. Ūdrą. Tai nustatyta iš spaudos, kurioje minimi knygnešių vardai: Antanas, Jurgis, Kazimieras. Apklaustas juos sulaikęs uriadnikas L. Bušackis. Žandarams padėjo 1895 06 23 per kratą K. Ūdro namuose rasta užrašų knygutė, kur įrašas: „B. A. už arklius 150“. Iššifravo, kad tai pinigai A. Bružui už arklius. Žandarai iš Kauno bei Vilniaus prokurorai A. Bružui naujos bylos dėl Raseinių įvykio nekėlė, nes A. Bružas, K. Ūdras už tą pačią veiklą jau kalėjo.

Baigus kvotą, VTR prokuroras pasiūlė teisingumo ministrui šią bylą K. Ūdrai ir A. Bružui nutraukti, o J. Bieliniui atidėti iki jis bus sulaikytas. Prokuroro pasiūlymui pritarta, todėl papildomos bausmės K. Ūdrui ir A. Bružui nepaskyrė.

A. Bružą apkaltino pagal „Baudžiamųjų ir pataisos nusikaltimų sąvado“ 252 str. 2 d. už piktavališką platinimą spausdintų leidinių, „kuriuose, nors ir nėra tiesioginio raginimo sukilti prieš aukščiausiąją valdžią, stengiamasi ginčytis ar sukelti abejones dėl jos teisių neliečiamumo arba sukelti abejones dėl jos teisinių neliečiamumo arba įžūliai paneigti valstybės įstatymais nustatytą valstybinę santvarką“.

VTR prokuroras K. Postovskis, siųsdamas Garšvių draugijos bylą teisingumo ministrui N. Muravjovui, pasiūlė A. Bružo papildomai nebausti.

Teisingumo ministras N. Muravjovas ir caras Nikolajus II į knygnešių grupės nusikaltimą pažiūrėjo daug griežčiau. 1896 m. spalio 14 d. caras Nikolajus II įsakė Antaną Bružą nubausti šitaip: po 2 metų kalėjimo, įskaitant nuo sulaikymo dienos, kai jis atliks bausmę (vietoj paskirtos 3 metų tremties į Vologdos guberniją), po to ištremti 5 metus į Rytų Sibirą.

Šis nuopelnas A. Bružui ir K. Ūdrui, iškėlus jiems naują bylą už draudžiamų leidinių, sulaikytų ties Raseiniais, gabenimą, buvo sustabdytas, kol 1897 10 09, t. y. beveik po metų nuo minėto caro įsako (1896 10 14) pasirašymo, buvo priimtas nutarimas jų papildomai už tai nebausti, nes jau paskirtos gana griežtos bausmės.

Sankt Peterburgo buvęs vienučių kalėjimas, vienas iš didžiausių Europoje, užima 4,5 ha teritoriją. Šiuo metu veikia tardymo izoliatorius, turi muziejų. Liaudyje vadinamas „Kresty“ („Kryžiai“). Dviejuose 5 aukštų kryžiaus formos korpusuose yra 1150 vienučių. Pagal A. Tomiško projektą statė senojo kalėjimo kaliniai. Veikia nuo 1892 m. Architektas ne atsitiktinai parinko būtent kryžiaus formą. Tai reiškė, kad laisvės atėmimas neįmanomas be dvasinės atgailos. Pagal „Kresty“ projektą Rusijoje buvo pastatyti dar 28 kryžiaus formos mažesni kalėjimai. Patys rusai apie „Kresty“ kalėjimą kalba: „Pusė Rusijos sėdėjo, kita pusė – saugojo“.

„Kresty“ kalėjime kalėjo daugiau kaip 30 Lietuvos knygnešių. Tarp jų „Knygnešio“ T. 1, 2 redaktorius P. Ruseckas daugiau nei 1 metus, Garšvių draugijos nariai ir bendradarbiai: A. Bružas, V. Kazanauskas, A. Ladukas, K. Ūdras, J. Trūsas.

Kaltintas už tris valstybinius nusikaltimus akademikas A. Tyla nurodo, kad tokia griežta bausmė, kokia teko K. Ūdrui ir A. Bružui, tuo metu nebuvo pritaikyta nė vienam knygnešiui. Be to tai ir retas atsitikimas: K. Ūdras buvo kaltinamas už du, o A. Bružas, net už tris valstybinius nusikaltimus.

„Anais laikais trėmimas į tolimuosius Jakutus, rodė, kad rusų administracija laikė Antaną Bružą pavojingu žmogumi. Politinių kalinių globojimu tesirūpino tik jų artimieji“ (Bielinis K., Dienojant, p.)

Tremtis Rytų Sibire

A. Bružui kalėjimo laikas baigėsi 1897 m. vasario 24 d. Tą patį mėnesį jį iš Peterburgo vienučių kalėjimo išsiuntė į tremtį.

1897 m. balandžio mėnesį A. Bružas jau buvo Irkutske.

1897 m. balandžio 28 d. Irkutsko generalgubernatorius Aleksandras Goremykinas A. Bružui tremties vietą paskyrė Oliokminską Jakutijos srityje.

1898 m. sausio 22 d. A. Bružas nugabentas į Oliokminską Jakutos srityje. Knygnešių laikais turbūt tik A. Bružas, K. Ūdras ir L. Vaineikis buvo ištremti taip toli. K. Ūdrui ir L. Vaineikiui sakė: „Sunku ten, patys pamatysite kaip sunku“.

Neaišku, kur buvo A. Bružas nuo 1897 04 28 iki 1898 01 22, tai yra beveik 8 mėnesius. Etape į Oliokminską, ar kurį laiką tremtyje Irkutske?

1902 m. vasario 24 d. A. Bružas išvyko iš Oliokminsko į Tauragę ir balandžio 9 d., daugiau kaip po 7 metų nuo suėmimo, grįžo į gimtinę Zaltriškių k.

Po tremties A. Bružas buvo toliau slaptai policijos sekamas. Jam dar vienerius metus buvo uždrausta gyventi Šiaurės vakarų krašte, Kuršo gubernijoje ir sostinėse.

1902 m. gegužės 5 d. (kituose šaltiniuose gegužės 15-ąją) iš Zaltriškių k. išvyko į Vilnių.

1902 m. liepos 25 d. A. Bružas, išvyko iš Vilniaus, pasižymėjęs, kad vyksta į Slomėnską, bet policija ten jo nerado. Žandarai slaptai apklausė kaimynus Zaltriškių k. ir sužinojo, kad jis su kažkokia mergaite, kurią galvoja vesti, vėl išvyko į Jakutijos sritį.

Pagal K. Bielinį, A. Bružas buvo ištremtas į Tomsko guberniją. Ten ir pasiliko, į Lietuvą negrįžo. K. Ūdro tvirtinimu, A. Bružas ten dirbo gubernatoriaus įstaigoje ir buvo vedęs rusę.

Pagal akademiką V. Merkį, A. Bružas po tremties, iš namų Zaltriškių k. sugrįžo į Tomsko guberniją, dirbo akcizo rinkliavų valdyboje raštininku, nuo 1903 m. gegužės mėn. metė tarnybą ir vertėsi perrašinėjimu.

Pagal žurnalistą S. Butkų, A. Bružas gyveno Alechmoje (kituose šaltiniuose Alechnoje – A. D.), ten mokėsi pas politinius tremtinius (kalinius), dabar gyvena Tomske (visi „Knygnešys“, t. 41 straipsniai, taip pat ir S. Butkaus, parašyti 1924–1926 m. – A. D.).

Pagal akademiką A. Tylą, A. Bružas po 1917 m. spalio revoliucijos gyveno Tomske (Rusija). Vėlesnis knygnešio Antano Bružo likimas nežinomas. Enciklopediniame žodyne („Knygotyra“, p. 74) Bronius Raguotis nurodo: „Kai kas spėja, kad A. Bružas (knygnešys iš Zaltriškių k. – A. D.) išvyko į JAV“. Neaišku, iš kur šis teiginys.

Oliokminskas – Rusijos miestas Rytų Sibire Jakutijos Respublikos pietuose, Lenos kairiajame krante, prieš Oliokmos žiotis. Upių uostas, turi 8,5 tūkst. gyventojų, pradėjo kurtis 1635 m.

Oliokminskas 530 km nuo Jukutsko, link Lenos aukštupio. Carų laikas buvo kalinimo ir tremties vieta. Sovietų laikais veikė kalinių perskirstymo punktas, apylinkėse – daug koncentracijos stovyklų; 1942 m. atvežta Lietuvos tremtinių iš Alytaus, 1947 m. iš Janos deltos gyvenviečių.

Čerepča, kaimas, kuriame kalėjo knygnešys K. Ūdras, yra 500 km į rytus nuo Jakutsko.

Jakutija – šiandien didžiausias administracinis vienetas pasaulyje. Visoje Jakutijoje daugiametis įšalas, joje yra šalčiausios šiaurės pusrutulio vietos: Oimiakonas ir Verchojanskas.

Knygnešys Antanas Bružas – Žieminis ir Šilinės

Antanas Bružas (Brožis, Bruožis) – valstietis, knygnešys, gyveno Šilinės k., dabar šis kaimas priklauso Tauragės rajono Tauragės seniūnijai.

Rašytojas J. Tumas-Vaižgantas mini „du Gaurės parapijos pusbroliu Antanu Bružiu, vienas (iš Šilinės k. – A. D.) gavo pasprukti į Ameriką, antras (iš Zaltriškių k., Martyno sūnus – A. D.) buvo ištremtas į Rusiją ir iš ten nebegrįžo“ (Lietuva, 1924, geg. 10, nr. 106, p. 2). M. Bružo genealogijoje yra jo brolio Jono sūnus Antanas Bružas, g. 1854 04 28. Kad tai A. Bružas-Žieminis iš Šilinės k. tvirtinti negalima, tam reikėtų pažiūrėti kitų Martyno Bružo brolių: Juozo, Jurgio, Simono, Adomo ir Petro sūnų metrikus.

Martyno Jankaus „Knygų prekybos užrašuose“, kuriuos tvarkė 1887 12 06–1903 04 04, yra 1895 m. gegužės 23 d. sąskaita – „Antanas Žieminis“ pirko Bitėnuose knygų už 3,03 rub. Tuo metu jo pusbrolis Antanas Bružas iš Zaltriškių k. sėdėjo kalėjime. (Biržiška V., Tauta ir žodis, 1926, t. 4. p. 345–346).

Kitose M. Jankaus 1892–1894 m. sąskaitose nurodyti pirkėjai: Bruožis, Antanas Bruožis, Bruožis. Neaišku kas pirko knygas: A. Bružas iš Zaltriškių, A. Bružas iš Šilinės arba būsimas M. Lietuvos veikėjas Ansas Bruožis (g. 1876 11 10), kuriam tada buvo 15–18 metų.

Juozas Sakalauskas – kilęs nuo Viduklės, GKD narys. Jo atsiminimuose apie knygnešį Antaną Bružą yra netikslumų: „Kitą sykį su Antanu Brožiu iš Žalteriškių (Zaltriškių – A. D.), Gaurės parapijos, dabar Amerikoj, rodos, Čikagos mieste, nutarėm važiuoti per Šilinės muitinę“ (Knygnešys, T. 1, 1926, p. 145). J. Sakalauskas tikriausiai važiavo su Antanu Bružu iš Šilinės k., emigravusių į JAV. „Knygnešio“ T. 1 atsiminimai rašyti 1924–1926 m., t. y. praėjus 30 metų nuo knygnešių laikų ir kai kas galėjo pamiršti. Šis netikslumas vėliau suklaidino kai kuriuos autorius, rašiusius apie knygnešius Antanus Bružus.

Petras Plevokas – kilęs ir Pasvalio, spaudos bendradarbis, Lietuvos policijos viršila, turėjo 4 slapyvardžius. 1927 m. užrašė knygnešio iš Panevėžio Juozo Milašiūno atsiminimus: „Iš Tauragės nukeliavom nuolatinėn knygnešių sustojimo vieton netoli Šilinės vienk., pas Bružą Žieminį Antaną (dabar Čikagoj). Jis buvo nuolatinis vežiotojas į Tilžę, taip pat pirkdavo knygų, bet po nedaug, daugiausia rūpindavosi knygnešiais ir jiems visuomet padėdavo“ (Knygnešys, t. 2, 1928, p. 94).

Kitą kartą A. Bružas su arkliniu vežimu ir knygomis pabėgo nuo uriadniko Skaudvilėje. Per savo gudrumą jis nė karto nebuvo policijoje, tačiau jo pavardė ir darbai seniai žinomi. „Pradėjus A. Bružą smarkiau persekioti, jis buvo priverstas apleisti tėvynę ir bėgti į Ameriką“ (Ten pat, p. 95).

Remiantis „Knygnešys“ T. 1, T. 2, Antanas Bružas (Bruožis) Žieminis iš Šilinės minimas „Lietuviškoji enciklopedija“ T. 4, 1936.

K. Misius, B. Kaluškevičius nurodo Antaną ir Martyną Bružus iš Zaltriškių ir Antaną Bružą iš Šilinės, kaip Jurgio Bielinio bendradarbius ir rėmėjus (Didysis knygnešys Jurgis Bielinis, 2006, p. 305).

Knygnešys Antanas Bruožis iš Gauraičių

Knygnešys, leidėjas Petras Mikolainis mini knygnešį kankinį Antaną Bruožį iš Gauriškių (Gauraičių k. 1,5 km nuo Gaurės – A. D.), Gaurės parapijos (Vienybė lietuvininkų, 1897, nr. 14, p. 164–165).

Antanas Bruožis gimė apie 1875 m., vienturtis. 1895 m. rugsėjį įskustas. Žandarai pas jį rado 3 lietuviškus kalendorius ir vieną pusę laikraščio (V. Merkys nurodo 8 kalendorius ir 1 laikraštį – A. D.). Buvo visam laikui ištremtas į Archangelsko guberniją.

Kokią literatūrą vežė A. Bružas?

A. Bružo, J. Bielinio, K. Ūdros ir kitų knygnešių gabentos draudžiamos lietuviškos spaudos turinį bei kiekį sužinome iš policijos ir pasieniečių atimtos literatūros sąrašų, M. Jankaus knygų prekybos užrašų knygelės įrašų.

Draudžiamąją lietuvišką spaudą daugiausia tyrinėjo akademikai V. Merkys ir A. Tyla.

Prie Pareizgupio viensėdžio iš A. Bružo, J. Bielinio ir K. Ūdro policija atėmė 17 pakų (ryšulių) su 4068 egz. leidinių, t. sk. 2068 knygos ir 2000 egz. periodikos. Iš jų antivyriausybinių 2000 egz.

Zaltriškių k. per minėtą kratą M. Bružo sodyboje iš A. Bružo pasieniečiai atėmė (pagal kitą skaičiavimą): 1735 leidinius, t. sk. 1254 knygas ir 481 egz. periodikos. Iš jų antivyriausiybiniai 959 egz., t. sk. 454 antivyriausybiniai laikraščiai.

Periodiniai leidiniai sudarė didžiausią atimtos spaudos dalį. Garšvių knygnešių draugija 1893 m. turėjo 353 prenumeratorius (Tyla A., GKD, p. 25).

Prie Pareizgupio atimta: „Apšvieta“, „Garsas“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė Lietuvininkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: „Lietuviškas darbininkas“ 123 egz., „Saulė“ 10 egz., „Ūkininkas“ 90 egz., „Valtis“ 150 egz., (kituose šaltiniuose 155 egz. – A. D.), „Varpas“ 39 egz., „Vienybė Lietuvininkų“ 44 egz. VTR prokuroras K. Postovskis teisingumo ministrui N. Muravjovui rašė, kad tarp sulaikytų žinomi antivyriausybiniai laikraščiai: „[Žemaičių ir Lietuvos] Apžvalga“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė Lietuvininkų“, „Apšvieta“ bei įtikinėja „kad lietuviai turi išsikovoti laisvę remdamiesi darbininkų judėjimu“.

Prokuroras pažymėjo, kad pas A. Bružą Zaltriškiuose surastuose leidiniuose: „Tikrasis Lietuvos ūkininkų kalendorius 1895 m.“ (net 505 egz. – A. D.), „Vienybė Lietuvininkų“, „Varpas“ ir „Saulė“, yra daug antivyriausybinių straipsnių bei eilėraščių, ragina kovoti su spaudos draudimu, iškreiptai aprašomas Kražių vienuolyno uždarymas, o „Saulės“ nr. 41 – melagingi gandai apie caro ligą.

V. Merkys nurodo, kad Vinco Kudirkos redaguojamas „Varpas“ buvo kaip įkaltis knygnešių bylose. Akademikas išsiaiškino, kad su „Varpu“ įkliuvo 25 žmonės, tarp jų įžymus knygnešys Antanas Bružas. „Varpas“ priskiriamas prie pavojingiausios caro valdžiai spaudos, todėl bausmės įkliuvusiems buvo sunkios. „Varpo“ straipsniai Lietuvos gyventojus kėlė prieš nacionalinę priespaudą, lietuvių spaudos ir mokyklos draudimą, reiškė tautos suvereniteto idėjas. O siekiant suklaidinti lietuvių spaudos persekiotojus paplito savita knygų rūšis – kontrafakcijos. Tokių leidinių rasta ir pas A. Bružą.

Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta antivyriausybinė knyga vokiečių k. A. Bėbelio „Moteris ir socializmas“.

Istorijos, kultūros tema prie Pareizgupio viensėdžio iš A. Bružo, J. Bielinio ir K. Ūdro buvo atimtos knygos: J. Basanavičiaus „Apie senovės Lietuvos pilis“, Tilžė, 1891; J. Šliūpo „Nusidavimai iš būrų maištų Vokietijoje nuo metų 1493–1526“, Bitėnai, 1893; P. Vileišio „Anegdotai, išsitarimai ir patarlės iš gyvenimo senovės grekonu bei rymijonu“, Bitėnai, 1893. Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: J. Šliūpio „Nusidavimai…“, B., 1893, 15 egz.; P. Vileišio „Anegdotai…“, B., 1893, 5 egz.; P. Vileišio „Praeitė Vilniaus ir jo pirmbuvusios akademijos“, B., 1893, 19 egz.

Švietėjiškos literatūros Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: P. Vileišio „Vilniaus rėda ir sūdas“, Bitėnai, 1893, 10 egz.

Grožinės literatūros prie Pareizgupio atimtos Ragainėje ir Plimute (JAV) išleistos knygos.

Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: S. Gimžausko „Juokaunos dainos“, Bitėnai, 1893, 40 egz. M. Jankaus „Mužikėlis“, Kuldiga (Bitėnai), 1893, 4 egz.; M. Valančiaus „Palangos Juzė“, Vilnius, 1863. Kontrafakcija. Tilžė, 1882, 24 egz.; M. Valančiaus „Wajku kningiele“, Tilžė, 1868, 15 egz.; P. Vileišio „Graži dainų kningelė“, Bitėnai, 1893, 23 egz.

Elementorių ir vadovėlių prie Pareizgupio atimta: D. T. Bačkausko „Abecele“, Mahanoy City, Pa., 1893; L. Staugaičio „Lietuviškas lamentorius dėl mažu vajkeliu…“, Tilžė, 1893. Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: V. Juzumo „Naujas žemaitiškas elementorius“, Vilnius, 1864. Kontrafakcija. Karaliaučius, 1889?, 30 egz.; A. Miluko „Lengvas būdas pačiam per save išsimokyti rašyti“, Tilžė, 1894, 30 egz.; elementoriai 80 egz.

Ūkininkams skirtos literatūros prie Pareizgupio atimta: P. Vileišio „Apie arklius“, Bitėnai, 1893, Zaltriškių k. iš A. Bružo atimta: J. Bedronio „Apie pakraikas“, Tilžė, 1894, 3 egz.; I. Liskovskio „Trys pamokslai apie gaspadorystę“, Bitėnai, 1893, 19 egz.

Kitos pasaulietinės literatūros prie Pareizgupio atimta: „Sapnų kningelės“, Kaunas (Tilžė), 1893: Zaltriškių k. iš A. Bružo: „Sapnų kningelės“, Plymouth, Pa, 1894, 40 egz.; 1894 m. knygų katalogas 9 egz.

Religinės literatūros prie Pareizgupio atimta: „Aukso altorius“, „Balsas balandėlės“, Vilnius, 1863. Kontrafakcija. Tilžė, 1893; R. Filiochovskio „Trumpas katekizmas“, Vilnius, 1860. Kontrafakcija. Tilžė, 1894?; K. G. Rosinjolio „Stebuklai Dievo“, Vilnius, 1879. Kontrafakcija. Tilžė, 1888. Zaltriškių k. ir A. Bružo: „Balsas balandėlės“, Vilnius (Tilžė), 1894, 145 egz.; J. Račkausko „Aplankymas švenčiausio Sakramento“, Vilnius, 1862. Kontrafakcija. Tilžė, 1894, 9 egz.

Apie knygnešius Bružus iš Gaurės parapijos Zaltriškių k. įvairioje literatūroje rašyta XIX–XXI a. Tiksliausia informacija pirminiuose šaltiniuose ir istorikų darbuose.

Rusijos imperijos teisminėse bylose kaltinamuoju ir įtariamuoju užrašyti knygnešiai Antanas Bružas (Bružys) ir tėvas Martynas Bružas (Bružys). A. Bružui užvesta daugiausia teisminių bylų(neskaitant vyskupo M. Valančiaus) tarp Lietuvos knygnešių. A. Bružui buvo užvestos asmeninės ir vadinamos „didžiausios knygnešių bylos“, kuriose kaltinama Garšvių knygnešių draugijos narių grupė. Gaila, kad pasimetė caro pareigūnų kvotos procese siuntinėta A. Bružo nuotrauka.

Garšvių draugijos narių bylos ilgą laiką buvo minimos žandarų ir prokurorų akistatose. Vilniaus teismo rūmų prokuroras K. Postovskis, 1897 m. Teisingumo ministerijai pristatytame pranešime, K. Ūdrą, A. Bružą, Jurgį bei Andrių Bielinius išskyrė kaip stambaus mąsto knygnešius. Jų sulaikymą ir nubaudimą caro valdžia laikė dideliu nuopelnu. Bylos su knygnešio A. Bružo pavarde saugomos Kauno, Vilniaus, Sankt Peterburgo ir Maskvos archyvuose. Didelį darbą atliko akademikai Antanas Tyla ir Vytautas Merkys suradę, tyrę šias bei kitų knygnešių bylas.

V. Merkys iš Rusijos archyvų parvežė bylų mikrofilmus, kurie saugomi Lietuvos istorijos institute. Teisminių bylų pagrindu A. Tyla parašė monografiją „Garšvių knygnešių draugija“, mokslinį leidinį „Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla“, V. Merkys – informacinę knygą „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias“, mokslinį leidinį „Knygnešių laikai“ ir kt. A. Katilius paskelbė dokumentų rinkinį „Didžiosios knygnešių bylos“.

Reikia pažymėti, kad knygnešių laikais ir tarpukaryje apie knygnešius rašę autoriai turėjo labai daug slapyvardžių: P. Mikolainis – 23, J. Tumas – Vaižgantas – 57, P. Ruseckas – 56, K. Bielinis – 57, Vaclovas Biržiška – 97, S. Butkus – 44.

Vaclovas Biržiška bibliografas, kultūros istorikas, visuomenės veikėjas. Palaidotas JAV, Čikagoje, Lietuvių tautinėse kapinėse. Ant paminklo iškalta mirties data 1956 01 03, enciklopedijose nurodyta 1956 01 02.

V. Biržiška tyrinėjęs Kauno gubernatoriaus kanceliarijos bylas, išlikusias po I Pasaulinio karo, pažymėjo, kad 1895 metų byla (GKD narių – A. D.) yra pirmoji, neskaitant senos Valančiaus bylos, platesnė byla už lietuviškų spaudinių gabenimą ir platinimą.

„Nei vienoj kitoj bylos kaltinamieji nebuvo taip skaudiai nubausti… Antanas Bružys – 5 metams ištremtas Rytų Sibiran (vieton 3 metų ištrėmimo Vologdos gub., Ka jis gavo kitoj byloj)“ (Mūsų žinynas, 1921, nr. 2, p. 114 ).

Petras Ruseckas – spaudos darbuotojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Steigiamojo Seimo narys, politinis kalinys – rašo: „Tie mūsų užmiršti ir apleisti tautos didvyriai, tikri ir pirmieji nepriklausomybės kovotojai yra knygnešiai“ (Lietuva, 1926, nr. 59, p. 3).

P. Rusecko iniciatyva buvo surinkti ir išleisti spaudos draudimo laikų atsiminimai „Knygnešys“, T. 1, 1926 m., 1938 m.; T. 2, 1928 m.

P. Ruseckas: „ Kova buvo pradėta tik dėl spaudos, teisingiau sakant, dėl lietuviškų raidžių, bet baigta (spaudą atgaunant) daug platesnių mastu – dėl plačių politiškų Lietuvos teisių – autonomijos ir tolimesnėje, nežinomoje ateityje – nepriklausomybės“ (Knygnešys, T. 1, 1938, p. 5).

Knygnešys A. Bružas iš Zaltriškių paminėtas visose visuotinėse lietuvių (išskyrus sovietinio laikotarpio) enciklopedijose, B. Kaluškevičiaus, K. Misiaus bibliografiniame žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“.

Juozas Švaistas (tikroji J. Balčiūnas) – rašytojas, Lietuvos kariuomenės karininkas – 1955 m. Vokietijoje emigracijoje išleido istorinį romaną „Knygnešių pėdsakais“. Garšvių knygnešių draugiją pakrikštijo „Žolinės“ draugija, atseit susikūrė per Žolinės šventę, o jos nariai – „Žoliniečiai“. Vienas iš romano herojų Antanas Bružas, jo tėvai ir sesuo. J. Švaistas rėmėsi „Knygnešys“ (T. 1) ir „Lietuviškąja enciklopedija“ (T. 8, Kaunas, 1940 m.) bei savo kūryba.

Juozas Kundrotas – rašytojas, didelis knygos gerbėjas. Jo apysakoje „Garšviai“ ir romane „Sakmė apie knygnešį“ šalia J. Bielinio veikia A. Bružas iš Zaltriškių. „O kad nekristų akis, Antanas griebiasi visokiausių gudrybių: vežant slaptą krovinį greta pasodina savo gražią seserį, drąsią merginą – atseit važiuoją užsakams…“ (Sakmė apie knygnešį, p. 99).

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė lietuvių nutautinimo politiką. Svarbiausia surusinimo priemonė buvo lietuviškos spaudos lotynišku ir gotišku raidynu uždraudimas ir rusiškų rašmenų – kirilicos įvedimas (Tyla A., Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla, Vilnius, 2004, p. 8).

Didžiųjų knygnešių trejeto – J. Bielinis, K. Ūdras, A. Bružas – jauniausias bendražygis iš mažo Kauno gubernijos pasienio kaimelio pasipriešino šiems Rusijos imperijos kėslams. Daug A. Bružo vežtų knygų atėmė ir sudegino caro žandarai bei cenzoriai, tačiau dar daugiau jų pasklido po Lietuvą. Knygnešio atliktas pavojingas darbas žinomas dėka caro teisminių bylų ir minėtų istorikų darbų.

J. Bielinio atminimas įamžintas fenomenaliai – išrinktas tarp 100 iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio žmonių.

A. Bružas iš gimtinės išvežtas 1895 m., neskaitant vieno mėnesio sugrįžimo 1902 m., daugiau Lietuvoje nesilankė. Nėra žinoma jo nuotraukų, palikuonių, kapo ir atminimo ženklų. Galėtų būti visų Gaurės Knygnešių sienelė.

Seniai neliko Antano Bružo amžininkų, tik Sakalinės ir Šilinės girių garbūs medžiai dar mena jaunąjį knygnešį iš Zaltriškių.

Literatūra:

1. Bielinis K. Dienojant. Spaudos draudimo laikų atsiminimai. Antras fotografuotas leidimas, Vilnius, 1992, p. 72–73, 76, 78–79, 90–91, 281.

2. Biržiška V. Kaip rusų žandarai nušviesdavo lietuvių judėjimą // Mūsų senovė, 1921, nr. 2, Kaunas, p. 18.

3. Biržiška V. Lietuvių Goljota // Mūsų žinynas, 1921, nr. 2, Kaunas, p. 114.

4. Biržiška V. (paskelbė) Medžiaga lietuvių spaudos užraudimo istorijai // Tauta ir ždis, 1926, T. 4, Kaunas, p. 330, 332, 338–342, 345–346.

5. Bružas (Bruožis) Antanas // Lietuvių enciklopedija, T. 3, Boston, 1954, p. 295; T. 7, 1956, p. 34–35.

6. Bružas. 1) (Bruožis) Antanas, 2) Žieminis (Bruožis) Antanas // Lietuviškoji enciklopedija. T. 4, Kaunas 1936, skilt. 849–850; Bružas Antanas // T. 8, 194, skilt. 1038.

7. Bružas (Bruožis) Antanas // Tauragės enciklopedija, red. Meiželis T., Tauragė, 1992, sąs. 1, A – K, p. 25; sąs. 3, S – Ž, p. 63.

8. Bružys Antanas, Bružas // Lietuva. Enciklopedija, T. 2. Biografijos A – I, Vilnius, 2010, p. 301.

9. Bružys Antanas, Bružas // Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas, T. 1, A – K, sudarė Manelis E., Račis A., Vilnius, 2011, p. 244.

10. Bružys Antanas, Bružas // Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 3, Vilnius, 2003, p. 539; T. 6, 2004, p. 459.

11. Bružys, Bružas, Antanas // Knygotyra. Enciklopedinis žodynas, Vilnius, 1997, p. 74, 112–113.

12. Butkus S. Garšvių organizacijos buhalteris Adomas Ladukas // Knygnešys. 1864–1904, T. 1, red. Ruseckas P., Kaunas, 1926, p. 89–93; T. 1, II-oji papildyta laida, 1938, p. 82–83, 86.

13. Butkus S. Seniausia sodiečių knygų platintojų organizacija Garšviuos // Knygnešys. 1864–1904, T. 1, red. Ruseckas P, Kaunas, 1926, p. 81, 83–84, 87; T. 1, II-oji papildyta laida, 1938, p. 75, 77, 81.

14. Didžiosios knygnešių bylos, sudarė Katilius A., Vilnius, 2006, p. 15, 19, 84–85, 87, 89–95, 97, 102, 105–109, 253–254, 361–362, 366, 368, 372, 375.

15. Isz Lietuvos. „Girdėjote jau ne kartą apie nelaimingą sugavimą mūsų knygų ant Stonų arti Raseinių…“ // Vienybė Lietuvinįkų, 1894, bal. 26, nr. 17, p. 198.

16. Isz Lietuvos „Pradžioje Vasario szių metų…“ // Vienybė Lietuvinįkų, 1894, kovo 28, nr. 13, p. 151.

17. Isz Lietuvos. Stonai. (Kauno guber. Raseinių apsk.) „Apvalgos“ Nr. 5… // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1894, geg. 1, nr. 9, p. 71.

18. Isz Lietuvos Stonai. (Kauno guber. Raseinių apsk.) „Netoli Raseinių…“ // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1894, kovo 1, nr. 5, p. 37.

19. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904, Vilnius, 2004, p. 80–81, 163, 257, 373, 467, 490, 495.

20. Kundrotas J. Garšviai // Kundrotas J. Knygnešių šventa gadynė, Kaunas, 1990, p. 17–64.

21. Kundrotas J. Sakmė apie knygnešį, Kaunas, 2004.

22. LVIA, f. 669, ap. 1, b. 932, l. 252 v., eilės nr. 123. M. Bružo gimimo įrašas.

23. LVIA, f. 669, ap. 1, b. 1394, l. 67 v., eilės nr. 28. M. Bružo ir Juchnevičiūtės santuokos įrašas.

24. LVIA, f. 669, ap. 7, b. 18, l. 256 v.–257, eilės nr. 115. A Bružo gimimo įrašas.

25. LVIA, f. 669, ap. 7, b. 42, l. 237 v., eilės nr. 75. A Bružaitės gimimo įrašas.

26. LVIA, f. 669, ap. 7, b. 112, l. 8, eilės nr. 3. Marijonos Bružaitės ir J. Eičio santuokos įrašas.

27. LVIA, f. 669, ap. 7, b. 121, l. 27, eilės nr. 31. P. Bružaitės ir J. Macejevskio santuokos įrašas.

28. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864–1904, Vilnius, 1994, p. 58, 62, 75–77, 220, 347, 398, 400, 432.

29. Merkys V. Knygnešių laikai. 1864–1904, Vilnius, 1994, p. 208, 256–257.

30. Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, Vilnius, 1982, p. 30, 98–99, 102–106.

31. Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), Vilnius, 1978, p. 210.

32. Misius K. Garšvių knygnešių draugijos ryšiai su Raguvos apylinkėmis // Raguva, serija: Lietuvos valsčiai, sudarytojai Samavičius R. ir kt., Vilnius, 2001, p. 184.

33. Misius K. Kaip lietuvišką spaudą draudė ir gaudė. Tauragės kraštas, sudarytoja Klajumienė D., Vilnius 2007, p. 127–128, 511.

34. Misius K., Kaluškevičius B. Didysis knygnešys Jurgis Bielinis, Vilnius, 2006, p. 63, 70–71, 76, 97–99, 104, 108–110, 112, 165, 271, 290, 305.

35. Mūsų Lietuva, T. 2, paruošė Kviklys B., Boston, 1965, p. 593.

36. Plevokas P. Panevėžio knygnešys Juozas Milašūnas // Knygnešys. 1864–1904, T. 2, red. Ruseckas P., Kaunas, 1928, p. 94–95.

37. Ruseckas P. Kodėl mes užmiršome savo didvyrius knygnešiusǃ // Lietuva, 1926, kovo 15, nr. 59, p. 3; 1926, kovo 16, nr. 60, p. 5–6.

38. Sakalauskas J. Sunkiausias knygnešių kelias // Knygnešys. 1864–1904, T. 1, red. Ruseckas P., Kaunas, 1926, p. 145, 160; T. 1, II-oji papildyta laida, 1938, p. 135, 149.

39. Slapyvardžių sąvadas, skaitmeninis leidinys CD, sudarė ir parengė Mačiulis J., 2007, slapyvardis: Žieminis.

40. Sliesoriūnienė E. Tautos paskirties pažinimas, interviu su V. Merkiu // Mokslas ir gyvenimas, 1989, nr. 5, p. 6–7.

41. Švaistas J. (tikroji Balčiūnas J.) Knygnešių pėdsakais: romanas, Weinheim, 1955.

42. Tyla A. Garšvių knygnešių draugija, Vilnius, 1991.

43. Tumas-Vaižgantas J. Kokių lietuvių davė draudžiamasis laikas // Lietuva, 1924, geg. 10, nr. 1096, p. 2.

44. Vaitkevičius V., Baltrūnas V. Garšvių knygnešių draugija // Lietuva. 101 domiausia vieta, Vilnius, 2008, 2009, 2010, p. 282–283.

45. Vilniaus teismo rūmų prokuroras. K. Ūdro, A. Laduko, J. Bielinio, A. Bružio ir kt. Teismo bylos (1893–1895) // Lietuvos centrinio valstybinio archyvo fondų žinynas, D. 1, Vilnius, 1990, p. 85.

46. Zambrukas P. (tikroji Mikolainis P.) Mūsų kankintiniai // Vienybė lietuvninkų, 1897, bal. 7, nr. 14, p. 164–165.

47. Žodžio laisvė, sudarytojas Skeivys R., Vilnius, 2004, p. 44, 48.

Archyvų bylos, kuriose kaltinamuoju užrašytas Antanas Bružas (Bružys)

1. A. Bermano byla, kurioje kaltinamas ir Antanas Bružas. 1894 11 28 kratos protokolas, kur užrašytas Martynas Bružas, jo dukterys Agota, Marijona ir Petronėlė (l. 178) // Vilnius, LVIA (Lietuvos valstybės istorijos archyvas), f. 446, ap. 2, b. 207.

2. A. Bružo byla. 1895 08 07 nutarimas Nr. 12; N. Škuto apklausos 1895 09 23 protokolas Nr. 24; rotmistro 1895 09 23 nutarimas Nr. 14, kur A. Bružas kaltinamas antivyriausybinių leidinių platinimu; A. Bružo kvotos 1895 10 09 protokolas Nr. 26; 1895. 09. 24 kvotos protokolai Nr. 27, 28 // Vilnius, LVIA, f. 446, ap. 2, b. 232.

3. K. Ūdro, A. Bružo ir kt. byla // Vilnius, LVIA, f. 446, ap. 2, b. 240.

4. A. Bružo byla // Vilnius, LVIA, f. 446, ap. 2, b. 272.

5. K. Ūdro, A. Bružo ir kt. byla // Vilnius, LVIA, f. 446, ap. 2, b. 323.

6. A. Bružo byla // Vilnius, LVIA, f. 1227, ap. 1, b. 635.

7. Tauragės muitinės 1894 12 08 dokumentas Vilniaus užsienio cenzūros atskirajam cenzoriui // Vilnius, LVIA, f. 1242, ap. 1, b. 95, l. 68.

8. V. Biržiškos išrašai. 1895 m. pranešimas apie baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas ir Antanas Bružas // Vilnius, MAB, f. 163, b. 165.

9. Kauno apygardos teismo prokuroro 1897 04 30 pranešimas // Vilnius, MAB RS, f. 267–238.

10. L. Bušackio byla (knygų transporto prie Stonų (Pareizgupio) sulaikymo byla) // Kaunas, Kauno apskrities archyvas, f. 49, ap. 1, b. 19521.

11. A. Bružo byla // Maskva, GARF (iki 1992 m. SRCVA), f. 102, ršt. 3, ap. 100, 1902 m., b. 321.

12. KGŽV viršininko 1902 08 10 raštas Nr. 3554 Policijos departamentui // Maskva, GARF (SRCVA), f. 102, BS, 1902 m., b. 1204, l. 1.

13. K. Ūdro, A. Bružo ir kt. byla. Policijos departamento pranešimas Vidaus reikalų ministerijai apie Garšvių bendruomenės bylos tyrimą. 1896 06 17 // Maskva, GARF (SRCVA), f. 102, ršt. 3, ap. 100, 1902 m., b. 2680, d. 1.

14. A. Bružo byla // Maskva, GARF (SRCVA), f. 1124, ap. 4, 1895 m., b. 87.

15. K. Ūdro, A. Bružo ir kt. byla // Maskva, GARF (SRCVA), f. 124, ap. 6, 1897 m., b. 165.

16. Vilniaus teismo rūmų prokuroro pranešimas teisingumo ministrui apie knygų transporto sulaikymą netoli Raseinių. 1896 08 19 // Maskva, GARF (SRCVA), f. 124, ap. 4, 1895 m., b. 117.

17. Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento apžvalgos apie svarbiausias žandarų valdybų vykdytas kvotas 1895–1897 m. // Maskva, GARF skaitykla. Spaudinys: RUSIŠKAS TEKSTAS, NEGALĖJAU PARAŠYTI… 1895–1896, t. 19–20; 1897, t. 21.

18. Vilniaus teismo rūmų prokuroro pažyma apie draudžiamų lietuviškų leidinių įvežimą ir platinimą. 1897 05 17 // Sankt Peterburgas, RVIA (iki 1992 m. RCVIA), f. 776, ap. 21, d. 1, b. 277. Mikrofilmas: LII RS, f. 5, 202 / 40, dėž. 2.

19. Antivyriausybinio judėjimo Šiaurės vakarų krašte apžvalga // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 776, ap. 21, d. 1, b. 334.

20. Vidaus reikalų ministro 1895 m. pažyma // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 1284, ap. 190, b. 83 a, l. 116.

21. Teisingumo ministro teikimas carui skirti bausmę // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 1405, ap. 521, b. 441, l. 282–287.

22. Vilniaus teismo rūmų prokuroro 1897 05 17 memorandumas // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 1405, ap. 530, b. 1033, l. 12–13.

23. Teisingumo ministro rašto vidaus reikalų ministrui bausmei nustatyti nuorašas // Sankt Peterburgas, RVIA (RCVIA), f. 1405, ap. 530, b. 1092.

Nuotraukose:

1. Tauragės r., Šilinės kaime Pagėgių sav. Aušgirių k. ūkininkas Bronius Ambrožėjus rodo, kur stovėjo Šilinės muitinės užkardos pastatas (A. Dementiškos nuotr., 2011 06 24)

2. Tauragė. Knygnešių Bružų giminaitė Petronėlė Bružaitė su vyru Lietuvos kariuomenės kareiviu Juozu Ambrožėjumi. 1933 m.

3. Tauragės pilis. S. Dariaus ir S. Girėno g. 5, Tauragė (A. Dementiškos nuotr., 2011 06 25)

4. Antkapinis paminklas Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms Lietuvių tautinėse kapinėse (Čikaga, JAV). (A. Dementiškos nuotr., 2009 07 03)

5. Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento raštas Kauno gubernatoriui dėl policijos uriadninko L. Bušackio veiksmų sulaikant knygnešius K. Ūdrą, A. Bružį ir J. Bielinį su 2 vežimais lietuviškos spaudos 1894 02 04. Sankt Peterburgas, 1896 04 16 (Kauno apskrities archyvas, f. 49, ap. 1, b. 19521)

6. Buvęs vienučių kalėjimas „Kresty“ („Kryžiai“) iš viršaus 2012 m. (Rusija, Sankt Peterburgas, Arsenalo krantinė 7) lhttp://hellopiter.ru/Cross.htm

7. „Kresty“ („Kryžiai“) kalėjimo Sankt Peterburge (Rusija) vaizdas nuo Nevos upės 1906 m.

Donatas JANUTA, Kalifornija

Diekavuojem žemaitems

atrei 1260 m. leipas 13 d.

Dorbes mūšie

Nugalieje kryžiuotus.

Durbė, 1260 m.

Keleivi,

Pasakyk Lietuvai,

Kad mes žuvom gindami tėvynę.

Daugpilis, Červonka, 1919–1920 m.

Už šių vartų vaitoja žemė.

Salaspilis, 1944–1945 m.

Liepoja ir Durbė

Pakeliui iš Palangos į Liepoją dar stovi Lietuvos-Latvijos sienos kontrolės būdelė – tuščia ir apleista. Nėra nei kontrolės, nei budėtojų. Netrukus neliks ir tos būdelės. Pravažiuodami nesulėtinome net greičio. Anais laikais, kada Latvijos dar nebuvo, į šį, tada Livonijos kraštą, žemaičių karžygiai, žirgus pasibalnoję, irgi be sustojimo jodavo kovoti prieš kalavijuočis, vėliau – ir prieš švedus. 65 kilometrai (40 mylių) į šiaurę, (2) netrukus, nė valandos nesugaišę, pasiekėme Latvijos uostamiestį Liepoją.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuviai važiuodavo į Liepoją darbų ieškoti, kiti – iš ten į Ameriką vykti. 1910 m. Liepojoje veikė daugiau nei 50 įmonių, kuriose dirbo apie 7 000 darbininkų, tarp jų – nemažai iš 18 000 tuo metu mieste gyvenusių lietuvių. Rudeniop žemaičių vežimai, pilni grūdų ir kitų ūkio produktų pardavimui užkimšdavo į Liepoją vedančius kelius. Iš ten grįždavo prisipirkę įrankių, baldų, cukraus, moterims – papuošalų, vaikams – saldainių, kitų šeimai ir ūkiui reikalingų prekių.

Lietuvos pramonė nesivystė pagrečiui su Estijos ir Latvijos, todėl Lietuva ir ekonomiškai buvo atsilikusi. Prekyba ir pramonė ypač sparčiai augo Latvijoje, kuri turėjo du didelius prekybinius uostus – Rygą ir Liepoją, kai tuo tarpu Lietuva buvo atskirta nuo savo geografiškai natūralių uostų – Klaipėdos ir Karaliaučiaus.

XX a. pradžioje Lietuva iš trijų Baltijos šalių buvo ir kultūriškai labiausiai atsilikusi. Pvz., 1923 m. beveik trečdalis (32 proc.) Lietuvos gyventojų buvo beraščiai, palyginti su Latvijos 10 proc. ir Estijoje beveik 0 proc. Tai buvo palikimas 40 metų spaudos draudimo ir lietuviškų mokyklų varžymo ir persekiojimo po lenkų surengtų neapgalvotų 1831 m. ir 1863 m. sukilimų.

Po tų nelemtų sukilimų nemažai lietuvių apsigyveno Liepojoje. 1890–1891 m. lietuviai sudarė Liepojos gimnazijos mokinių daugumą. Ten mokėsi būsimas Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, kompozitorius Balys Dvarionas ir kiti žymūs lietuviai. 1907 m. Liepojos gimnaziją baigė būsimas JAV lietuvių komunistų veikėjas Leonas Prūseika, dabar gulintis Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Liepojoje gimė ir kunigas Bronius Dagilis, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Detroit, vienas iš pirmosios Dainavos stovyklos organizatorių, 1962–1965 m. Ateitininkų sendraugių dvasios vadas.

Liepojoje šiandien veikia lietuvių kultūros draugija ,,Rūta“, įsitaisiusi nuosavame dviejų aukštų mūriniame name, kurį Liepojos lietuviai pasistatė 1931 m., o sovietai buvo atėmę ir pavertę kino teatru. Tarpkariniu laiku Liepojoje lietuviams tarnavo Lietuvos Respublikos konsulatas, įvairios lietuvių draugijos ir organizacijos. Veikė sporto klubas ,,Vytis“, Lietuvių kultūros plėtojimo draugija, Šv. Zitos pašalpos draugija ir daugelis kitų. 1933 m. Liepojos lietuvių skautų draugovėms priklausė 33 skautai ir 27 skautės.

Pasak dabartinės ,,Rūtos“ draugijos pirmininkės Irenos Želvės, šiuo metu draugija turi apie 20 aktyvių narių, bet per Vasario 16-sios ir kitus renginius susirenka apie 100. Draugijos ansamblis, vadovaujamas Zitos Bugavičienės, dalyvauja dainų šventėse Lietuvoje, bendrauja su Palangos ir Klaipėdos ansambliais. Draugijos veiklą išlaikyti padeda jų namo pirmame aukšte parduotuvėms išnuomotų patalpų nuomos.

Netoli Liepojos yra Durbės miestelis, kur 1260 m. žemaičiai smarkiai sumušė jungtinę kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenę. Nelabai sekėsi tiems vokiečiams kariauti prieš žemaičius. Vykdydami popiežiaus Grigaliaus IX paskelbtą kryžiaus karą prieš lietuvius, 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšyje kalavijuočiai buvo žemaičių taip smarkiai sutriuškinti, kad prarado savo vietoves Dauguvos upės krante, kurias įtvirtinti jiems prireikė 30 metų kovoti.

Kalavijuočiai, sumušti Saulės mūšyje, prarado nepriklausomybę, nes buvo priversti prisijungti prie tvirtesnio Kryžiuočių ordino, tapdami jam pavaldūs. Kalavijuočiams prireikė apie 20 metų atsigauti, bet jie spėjo ant kojų atsistoti tik tam, kad žemaičiai juos dar kartą sumuštų – 1259 m. Skuodo mūšyje. Skuode žemaičiams vadovavo jų karžygys kunigaikštis Alminas, Livonijos eiliuotoje kronikoje vadinamas ,,šauniu kariu“.

Tuoj po Skuodo nelaimės Kalavijuočių ordinas išgavo iš popiežiaus Aleksandro IV bulę, kuria paskelbtas dar vienas kryžiaus karo žygis prieš žemaičius. Susirinkusi Klaipėdos (Memelio) pilyje, jungtinė kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenė, kartu su danų ir švedų daliniais, išžygiavo prieš žemaičius ir 1260 m. liepos 13 d. sutiko savo pražūtį prie Durbės ežero. Mūšyje žuvo Livonijos magistras, 150 riterių ir šimtai eilinių karių. Istorikai nesutaria, ar Durbėje žemaičiams vadovavo kunigaikščiai Alminas ar Treniota. Šis mūšis paskatino Didįjį Prūsų sukilimą, kuris truko 14 metų, ir panašius sukilimus Kuršiuose ir Žemgaliuose. Durbės mūšio vietoje pastatytas atminimo akmuo su žemaitišku užrašu: ,,Diekavuojem žemaitems katrei 1260 m. leipas 13 d. Dorbes mūšie nugalieje kryžiuotus.“

Jelgava arba Mintauja

Jelgavą, anksčiau vadintą Mintauja, pasiekti plentu iš Šiaulių ar Mažeikių užtrunka truputį daugiau nei valandą. Mintaują įkūrė tie patys Livonijos kalavijuočiai, 1266 m. čia pastatę pilį, iš kurios puldinėdavo Lietuvą. Bet ir čia jiems ne visuomet sekėsi. Kai įkyrėjo kalavijuočių puldinėjimai, 1345 m. lietuviai užkariavo miestą ir pilį ir viską sudegino. Šią teritoriją puldinėjo ir kunigaikštis Kęstutis. Mintauja buvo pakaitomis valdoma kalavijuočių ir lietuvių. Vis tiek ilgainiui Mintauja išaugo į svarbų pramonės, prekybos ir transporto centrą. Jau XIX a. pabaigoje traukiniai iš Mintaujos keliavo į Rygą ir Mažeikius.

Šiandien Jelgavoje veikia lietuvių kultūros draugija ,,Vytis“, kurios pirmininkas yra buvęs šio miesto savivaldybės deputatas Algimantas Burba. Algimantas, paskutinio Dzūkijos ,,Vytenio“ būrio vado, partizano Viktoro Urbono-Varpo sūnus, aktyviai dalyvavo Latvijos atgimimo judėjime, Tautos fronte. Pačioje judėjimo pradžioje, 1988 m. lapkričio 18 d., užlipęs ant buvusios Mintaujos gimnazijos, dabartinio Jelgavos istorijos ir kultūros muziejaus, Algimantas ant bokšto užkėlė Latvijos vėliavą. Priešais muziejų tada stovėjo KGB būstinė. Latvijos atgimimo judėjime pasižymėjo ir kitas lietuvis – Vilniuje gimęs ir mokslus ėjęs neurochirurgas, antrasis Latvijos Tautos fronto pirmininkas, dabar Latvijos Seimo narys Romualdas Ražukas.

XIX a. pabaigoje Mintaujos miestas buvo vienas iš lietuvių kultūrinių ir politinių centrų. Lietuviai sudarė ketvirtadalį miesto gyventojų ir daugumą gimnazijos moksleivių. Veikė chorai, kelios lietuvių draugijos, tarp kurių – ir slaptos lietuvių mokslo ir politinės draugijos. Toje apylinkėje gyveno nemažai ir vietinių žiemgalių, kurie nuo seno laikė save lietuviais. 1894 m. Juozas Tumas-Vaižgantas buvo Mintaujos lietuvių parapijos vikaru. Kalbininkas Jonas Jablonskis 1889–1896 m. Mintaujos gimnazijoje dėstė graikų ir lotynų kalbas. Ten mokėsi Antanas Smetona ir daug kitų žymių lietuvių, tarp jų – keturi Vasario 16-osios akto signatarai. 1898–1901 m. Mintaujoje gyveno ir veikė žymiausias lietuvių komunistų veikėjas Vincas Mickevičius Kapsukas.

Latvija ir rusakalbiai

Visoje Latvijoje latviai dabar sudaro 59 proc., rusai – 28 proc., o visi slavai – rusai, ukrainiečiai, baltarusiai ir lenkai, paėmus kartu, – 36 proc. gyventojų. Tačiau yra rajonų ir vietovių, kuriuose vyrauja rusai su kitais slavais. Pvz., Rygos mieste visi slavai sudaro 51 proc. gyventojų, o latviai – 42 proc. Rytų Latvijoje, esančioje arti Rusijos ir Baltarusijos, yra vietovių, kur gyventojų dauguma yra beveik vien tik slavai.

Šių metų vasario 18 d. Latvijos piliečiai balsavo referendume, kuris siūlė priimti rusų kalbą kaip antrą oficialią Latvijos kalbą ir ją lygiai su latvių kalba vartoti valdiškose įstaigose. Referendume balsavo 1,098,593 piliečių. Už rusų kalbą, kaip antrą valstybinę kalbą, pasisakė 273,347, arba 24.88 proc. balsuotojų, prieš – 821,722, arba 74.80 proc. Taigi 3/4 Latvijos piliečių atmetė rusų kalbą.

Didelei daliai Latvijos rusakalbių (apie 290 000), nors ir gimusių Latvijoje, kaip okupantams ir okupantų palikuonims, nėra suteikta Latvijos pilietybė. Todėl jie referendume negalėjo balsuoti. (Net jei ir visi 290 000 būtų balsavę už rusų kalbos priėmimą, skaičiai parodo, kad tai rezultato nebūtų pakeitę.) 1991 metais, kai 73 proc. Latvijos gyventojų balsavo dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos ir nepriklausomos Latvijos paskelbimo, nemažai rusų prisidėjo prie balsų, pasisakiusių už nepriklausomybę persvaros. Atsižvelgiant į tai, kad didžiumai tų rusų paskui nebuvo duota tos nepriklausomos Latvijos pilietybė, už kurią jie balsavo, rusakalbių klausimas Latvijoje pasidaro dar sudėtingesnis. Bet latvių išgyventa pokarinės okupacijos istorija irgi reikalauja dėmesio ir supratimo.

Įtampa tarp latvių ir rusakalbių tebetvyro, ji ypač paaštrėja per kovo 16-tos – Atminimo dienos – šventę, kurios metu pagerbiami Latvijos legionieriai, kovoję dviejose vokiečių ,,Waffen SS“ divizijose. Kas metai apeigos prasideda Rygos katedroje, iš kur procesija žygiuoja prie Laisvės paminklo padėti gėlių, iš ten vyksta į Legionierių kapines.

Mobilizuodami latvių vyrus, 1943 m. vokiečiai buvo sudarę dvi latvių ,,Waffen SS“ divizijas – 15-tą ir 19-tą. Šios latvių divizijos buvo kariniai pulkai, naudoti kovose prieš sovietus, kur jie pasižymėjo. Patys latviai, negalėję išvengti mobilizacijos, galvojo, kad šie kariai, atsilaikę prieš sovietus, vėliau sudarys atkurtos nepriklausomos Latvijos kariuomenės branduolį. Maždaug panašiu tikslu latvių kariai, suburti caro Rusijos kariuomenėje, vėliau, 1918–1920 m., iškovojo Latvijos nepriklausomybę.

Po karo 1946 m. Tarptautinis karinis tribunolas Niuremberge ir 1950 m. Amerikos valdžia pripažino, kad tos dvi latvių ,,Waffen SS“ divizijos buvo vien kariniai pulkai, nedalyvavę karo nusikaltimuose ir todėl nepriskiriami prie vokiečių ,,Waffen SS“, kuri smerkiama kaip karo nusikaltėlių organizacija. Karui pasibaigus, apie 1000 latvių legionierių tarnavo kaip sargybiniai, kurie saugojo Niuremberge teisiamus nacius nusikaltėlius. Tačiau vien dėl SS etiketės Rusija ir žydų aktyvistai šių karių metinį pagerbimą naudoja savo propagandai prieš Latviją.

Nors Latvijoje dar yra rusakalbių, kurie atsisako kalbėti latviškai, didžiuma iš jų, nors ir nenoromis, atrodo, yra susitaikę su tuo, kad latvių kalba yra ir bus pagrindinė šalies kalba, ir kad jeigu jų vaikai ir toliau gyvens Latvijoje, latvių kalba jiems reikalinga. Išvažinėjau Latviją išilgai nuo Baltijos jūros vakaruose ligi Rusijos ir Baltarusijos sienų rytuose ir nepastebėjau nė vieno gatvės užrašo, nė vienos parduotuvės pavadinimo ar viešos reklamos, kuri būtų parašyta ne latvių kalba.

Ryga

Latvijos lietuviai yra išsibarstę maždaug dešimtyje Latvijos miestų. Rygos mieste susibūręs didžiausias ir veikliausias Latvijos lietuvių telkinys. Iš 25 000 Latvijoje gyvenančių lietuvių apie 8 000 gyvena Rygoje. Rygos lietuviškos veiklos pagrindinis variklis yra Rygos lietuvių vidurinė mokykla (latv. Rīgas Lietuviešu vidusskola) ir jos direktorė, mokslus išėjusi Vilniuje, daugiau nei 20 metų Rygoje besidarbuojanti žemaitė Aldona Gedvilaitė Treija.

Bet lietuvių Rygoje yra buvę ir anksčiau. Nuo XIII a. pabaigos iki XIV a. pradžios Rygoje stovėjo lietuvių karių įgula. XIX a. antroje pusėje, kaip ir į anksčiau minėtus Liepojos ir Jelgavos miestus, į Rygą lietuviai irgi važiavo darbo ieškoti. Jau tada Rygoje kapitalas buvo kalamas, lietuviai darbo rasdavo Rygos geležinkelio vagonų statyboje, popieriaus ir gumos fabrikuose, degtinės varyklose ir alaus bravoruose, linų verpyklose, lentpjūvėse, baldų dirbtuvėse, prie tramvajų ir geležinkelių, uostuose ir kitur. Nuo pat įkūrimo Ryga buvo prekybos ir pramonės miestas.

Rygoje latviai sudaro 42 proc. visų gyventojų, rusai – 41 proc. Tačiau jeigu prie rusų priskaičiuosime ir baltarusius, ukrainiečius ir lenkus, tai Rygoje 51 proc. visų gyventojų yra slavai. Šiame latvių ir dar kol kas slavų mieste Rygos lietuvių vidurinė mokykla užima garbingą ir mums lietuviams itin svarbią vietą. Į mokyklą pirmiausia priimami lietuvių šeimų vaikai, kurie sudaro apie pusę 400 mokyklos mokinių. Priėmus lietuvius vaikus, likusias vietas užpildo latvių, rusų ir kitų tautybių vaikai.

Šioje mokykloje kiekvienas mokinys – ne tik lietuvis, bet ir latvis, rusas, ukrainietis ar kitos tautybės – privalo išmokti lietuviškai. Bet dėl to, kad mokykloje mokslas pripažintas aukšto lygio, lietuvių kalbos reikalavimas neatbaido kitataučių, iš kurių mokykla susilaukia 50 proc. daugiau prašymų negu mokykloje yra vietų. Mokiniai išeina visus Rygos mokslo ministerijos nustatytus bendro kurso reikalavimus, papildomai jiems dėstoma lietuvių kalba, istorija ir kultūra. Lietuvos valdžia mokyklą paremia finansiškai, bet ją, kaip ir kitas Latvijos mokyklas, išlaiko Latvijos Respublikos valdžia.

Man teko dalyvauti mokslo metų pradžios šventėje, kurioje tarp svečių buvo LR ambasadorius Latvijai, Lietuvos Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, įvairūs Rygos valdžios atstovai. Atidarymo metu pasirodė mokiniai su tautiniais šokiais, eilėraščiais – viskas buvo atlikta lietuvių ir latvių kalbomis. Direktorės Gedvilaitės Treijos pastangomis įkurta ir išvystyta mokykla ir mokyklos patalpos yra ir Rygos lietuviškos veiklos centras, neoficialūs ,,lietuvių namai”. Čia susirenka, repetuoja, pasirodo Lietuvių draugijos ir ansambliai, čia švenčiama Vasario 16-oji ir kitos Lietuvos šventės.

Okupacijos ir karo muziejai

Tokio senamiesčio, kaip Vilniuje, Ryga turi tik kelias trumpas gatveles miesto centre. Rygos centras susideda beveik vien iš šešių aukštų art nouveau stiliaus namų, Latvijos vokiečių statytų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kurie labai primena Paryžiaus ir kai kurių Vokietijos didmiesčių kvartalus. Turistinių įdomybių Rygoje netrūksta – ten tikrai galima pramogauti, linksmintis ar kultūros pasisemti. Nes didelę ir svarbią Latvijos istorijos, kaip ir Lietuvos dalį, sudaro pakartotini svetimšalių – vokiečių, švedų, rusų – užkariavimai ir okupacijos. Du muziejai pačiame miesto centre verti aplankyti. Vienas yra Okupacijos muziejus, kitas – Karo muziejus.

Keturkampį, tarsi didelį juodos spalvos karstą, sovietų griozdiško modernizmo stiliaus pastatą, kuriame dabar įsikūręs Okupacijos muziejus, pirmą kartą aplankiau dar sovietmečiu. Tada jame veikė Latvių šaulių (Latviešu strēlnieki) muziejus. Sovietai garbino Latvių šaulius, nes latvių dalyvavimas Rusijos pilietiniame kare bolševikų pergalei buvęs lemtingas.

1915 m. vokiečiams veržiantis į Latviją, latviai gavo Rusijos caro leidimą Rusijos kariuomenėje sudaryti atskirus Latvių šaulių būrius. Vėliau, 1917 metais, didžiuma Latvių šaulių perėjo pas bolševikus ir buvo patikimiausi ir narsiausi bolševikų kariai. Ne tik Lenin pasirinko juos savo asmeniniais sargybiniais, ir pilietiniame kare jie pasižymėjo svarbiausiose kovose prieš visus bolševikų priešus. Latvių šaulių pulkininkas Jukums Vacietis tapo pirmuoju Raudonosios armijos kariuomenės vadu.

Po Sovietų Sąjungos sugriuvimo buvusiame šaulių muziejaus pastate buvo įsteigtas Okupacijos muziejus, kuris fotografijomis, dokumentais ir tų laikų išlikusiais eksponatais labai aiškiai, vaizdingai ir išsamiai parodo 1941–1991 m. trijų okupacijų – sovietų, vokiečių ir sovietų – kovas, trėmimus ir kančias. Jeigu į vieną vietą sudėtume Vilniaus Genocido muziejų ir Grūto parko eksponatus, būtų kiek panašu į tai, ką randame Rygos Okupacijos muziejuje.

Ne per toliausiai esančiame Karo muziejuje irgi įspūdingai pavaizduotos latvių karių kovos Pirmajame pasauliniame, Rusijos pilietiniame, Latvijos nepriklausomybės ir Antrajame pasauliniame karuose. Pažymėtina, kad Rusijos pilietiniame kare bolševikų pusėje kovojo apie 20 000 latvių ir maždaug pusė tiek latvių kovojo prieš juos baltųjų pusėje. Panašiai latvis prieš latvį buvo priversti stoti ir Antrajame pasauliniame kare. Bet kai 1944 m. gruodžio mėnesį Rytų fronte Latvijos ,,Waffen SS“ 19-ta divizija sutiko dvi sovietų mobilizuotų latvių divizijas, nė viena pusė neparodė noro kautis ir kartais atsitraukdavo be šūvio. Po kelių dienų sovietai savo latvių divizijas perkėlė kitur.

Salaspilis arba Kircholmas

Salaspilis, miestelis netoli Rygos, daugelį metų buvo žinomas vokišku vardu Kircholmas. Ši vietovė į lietuvių istoriją įeina ir Kircholmo, ir Salaspilio vardais. 1605 m. rugsėjo 17 d. čia vyko didelis Kircholmo mūšis, kuriame lietuviai, vadovaujami Lietuvos garsiausio karo vado, Didžiojo Lietuvos etmono Jono Karolio Katkevičiaus-Katkaus (1560–1621), sumušė keturis kartus didesnę švedų karuomenę. Švedai prarado 9 000 nukautų, o lietuvių žuvo tik 100 ir keli šimtai buvo sužeista. Kovos lauke nukentėjo visi švedų karo vadai: žuvo du švedų generolai, vienas sužeistas, pats Švedijos karalius Karolis IX, sunkiai sužeistas, tik su keliais šimtais išsigelbėjusių švedų raitelių laivu pabėgo į Švediją.

Kircholmo mūšio vietoje šiandien stovi paminklinis akmuo, kuriame įrėžtas užrašas gerbia tos kovos pergalę. Užrašas – tik latvių ir lenkų kalbomis, nors lenkai mūšyje nedalyvavo. Pergalė buvo ne latvių ar lenkų, bet lietuvių, ir Katkevičius, Kretingos miesto įkūrėjas, laikė save lietuviu. Po Kircholmo pergalės prieš švedus Katkevičių pasveikino Anglijos ir kiti Europos karaliai bei Turkijos sultonas. Atsiminkime ankstesnes kovas – Saulės, Skuodo, Durbės, kurios prasidėjo su popiežiaus skelbtais kryžiaus karais prieš lietuvius ir žemaičius. Skirtingai nuo jų, po Kircholmo pergalės, neatsilikdamas nuo kitų Europos valdovų, popiežius irgi pasveikino Katkevičių.

Gaila, kad tuometinė netvarkingai valdoma bendra Lietuvos-Lenkijos valstybė nemokėjo Katkevičiaus ir kitų pergalių išnaudoti politiškai. Paskutiniuosius 30 savo gyvenimo metų Katkevičius praleido beveik be pertraukos kovodamas prieš švedus, rusus, turkus, moldavus, kazokus ir net prieš maištaujančius lenkų bajorus.

Nacių vokiečiai, tie kalavijuočių ir kryžuočių palikuonys, Antrajame pasauliniame kare Salaspilyje įsteigė koncentracijos lagerį – ,,Stalag 350“. Šiame lageryje buvo įkalinta nemažai lietuvių, tarp jų generolas Povilas Plechavičius ir jo štabas. Lagerio vietoje dabar stovi įspūdingas, sovietmečiu pastatytas memorialas ten kalintiems, kankintiems ir nužudytiems. Daug sovietų meno pelnytai laikoma menkos vertės kiču. Bet šis didingas ansamblis, sukurtas latvių architektų ir skulptorių, su didžiulėmis akmeninėmis žmonių statulomis yra įsidėmėtinai iškilus nacių režimo aukų atminimas.

Daugpilis

Daugpilis, esantis rytų Latvijoje, yra arti Rusijos ir Baltarusijos sienų, visiškai kitame Latvijos gale nuo Baltijos jūros, uostamiesčio Liepoja. Pasiekti Daugpilį automobiliu iš Rygos mums užtruko keturias valandas. Iš Liepojos būtų buvę beveik dvigubai ilgiau.

Daugpilyje yra ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Latvijos skyriaus būstinė. Ten gyvena ir veikia Latvijos LB pirmininkas. Nors prieš kelionę LB pirmininkui išsiunčiau du e-laiškus, pirmutinį – kelis mėnesius prieš kelionę, ligi pat kelionės paskutinės dienos nebuvau gavęs iš jo jokio atsakymo. Tad į Daugpilį važiavome ,,aklai“ – tik su žemėlapiu ir Rygos lietuvių nurodymais.

Daugpilyje radome gražų LB priklausantį namą, tačiau be jokio užrašo ar ženklo, kad jis turi ką nors bendro su lietuviais. O gyvo žmogaus neradome nė kvapo. Pagalvojome – gal namas kieno nors jau privatizuotas? Tačiau mano vairuotojas pastebėjo kieme ant stiebo kabančią nublukusią trispalvę. Tad gal pastatas vis dar tebėra lietuvių rankose. Vis dėlto taip ir nepasisekė susitikti su Latvijos LB atstovu.

Daugpilio apylinkės nuo seno buvo lietuvių etninės žemės. 1920 m. lietuvių kariai, čia sumušę bermontininkus ir bolševikus, turėjo atsitraukti ir nukreipti didelę savo kariuomenės dalį į Vilniaus kraštą kovoti prieš Žulikausko (lenk. Zeligowski) lenkus. Tada braliai latviešai vietoj to, kad padėtų lietuviams sunkiose kovose prieš lenkus, pasinaudojo proga ir jėga atėmė šį kraštą iš lietuvių. Jeigu latviai būtų padėję lietuviams, Vilniaus kraštas būtų likęs Lietuvai. Ironija yra ta, kad jei lietuvių kariai nebūtų lenkus sustabdę prie Giedraičių ir Širvintų, tai ne tik Lietuva, bet ir Latvija galėjo atitekti lenkams.

Lenkų maršalo, lietuvio bajoro Pilsudskio svajonė buvo atkurti buvusią dviejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – imperiją, kuriai priklausė ne tik Ukraina ir Baltarusija, bet ir Livonija. 1920 m. lenkai užėmė Baltarusijos ruožą greta Latvijos sienos, ir, sakoma, kad Lenkijos kariuomenės štabe buvo sudarytas planas užimti ne tik Lietuvą, bet ir Latviją. Tačiau lietuviai lenkus sustabdė Giedraičiuose ir Širvintuose.

Vis tiek tarpkariniais metais Latvijos politika visą laiką buvo prolenkiška, todėl glaudesni ryšiai tarp Latvijos ir Lietuvos neužsimezgė. Ir po 1934 m. Latvijos valdžios perversmo, kuris įvedė diktatūrą, lietuviai buvo iškeldinti iš Daugpilio krašto pasienio vietovių, jiems uždrausta ten pirkti žemę, o lietuviški vietovardžiai sulatvinti.

Daugpilio apylinkėje apvažinėjau ir išvaikščiojau penkias kaimų ir kaimelių kapinaites, iš kurių 3-ose – Červonkos, Sventės ir Gryvos – radau 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių savanorių kapų. Šioje apylinkėje žuvusių lietuvių kapų yra ir daugiau. Visi jie žuvo kovose išvaduojant šią žemę, nežinodami, kad paskui ją pasigrobs latviai, nepasakę lietuviams nė ačiū. Netoli Eglainės miestelio esančiose Červonkos kapinaitėse yra atskira kapų dalis, kurioje palaidoti šioje apylinkėje žuvusių lietuvių savanorių palaikai, jiems pagerbti pastatytas įspūdingas, daugiau nei 20 pėdų (6.5 metrų) aukščio paminklas su užrašu: ,,Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami tėvynę“. Ant atskirų kryželių pavardės – lietuviškos ir baltarusiškos, nes su lietuviais prieš bolševikus kovojo ir gudų batalionas. Ant vieno kryželio užrašyta, kad čia palaidoti nežinomi lietuvių kariai – ,,kariai“ daugiskaita. Generolo Vlado Nagevičiaus rūpesčiu 1934 m. vieno čia žuvusio neatpažinto kareivio palaikai buvo perlaidoti prie Nežinomo kareivio paminklo Kaune.

Po Antrojo pasaulinio karo šioje apylinkėje veikė bendri lietuvių ir latvių partizanų būriai. Vienu laiku Balys Vaičėnas (Lordas-Liubartas-Pavasaris) vadovavo aštuoniems bendriems lietuvių ir latvių partizanų būriams. Priešais Červonkos kapinaičių vartus pastatytas kryžius netoliese žuvusiems Ilukstės pulko lietuvių-latvių kuopos partizanams.

Mįslė

Tarpkariniu laiku, kada dar nei PLB, nei atskirų kraštų bendruomenių nebuvo, Latvijoje veikė Latvijos lietuvių sąjunga (LLS). Šiandien Latvijoje atskirai veikia ir bendruomenė, ir sąjunga. Čia iškyla mįslė. Internete LLB apie save šitaip rašo ,,1991 m. birželio 12 d. įkuriama Latvijos Lietuvių Bendruomenė (LLB) kaip iki karo veikusios Latvijos Lietuvių Sąjungos tęsėja ir juridinių teisių perėmėja (išskirta mano – D. J.), jungianti visas šešias tuo metu veikusias lietuvių kultūros draugijas Latvijoje“. PLB leidinio ,,Lietuvis“ 2012 m. liepos-rugpjūčio numeryje rašoma: ,,Latvijos lietuvių bendruomenė sudaryta iš draugijų, kurios veikia konfederacijos principu ne Latvijos centre, Rygoje, o kituose miesteliuose“.

Apie LLS kitur rašoma šitaip: ,,Latvijos Lietuvių Sąjunga buvo atkurta 1997 m. liepos 14 d. Ją sudaro Latvijos lietuvių kultūros draugija (350 narių), Rygos lietuvių kultūros ir švietimo centras (300 narių), Latvijos lietuvių politinių tremtinių ir represuotųjų draugija (100 narių), Latvijos lietuvių jaunimo sąjunga (50 narių).“

Klausimai aiškūs: ar dabartinė LLB, ar atkurta LLS yra prieškarinės LLS tęsėja? Kas ir koks yra tas ,,konfederacijos principas“, pagal kurį LLB pasisako veikianti? Bet šie klausimai gal tik techninės smulkmenos, palyginti su pagrindiniu klausimu ir mįsle: kodėl LLB, kuri yra PLB dalis, neatstovauja didžiausiai ir veikliausiai Latvijos Lietuvių Bendruomenei – Rygos LB? Minėjau, kad man nepasisekė susitikti Daugpilyje su LLB pirmininku. Gal, jei būtų pavykę, viskas būtų buvę aiškiau.

Rygos lietuvių veikėjai susidariusią padėtį išaiškino taip. 1991 m. dabartinis Latvijos Seimo narys Romualdas Ražukas ir kiti įkūrė Latvijos lietuvių draugiją pagal naujus organizacinius įstatus. Po šešerių metų gyvavimo organizacija dėl nesutarimų skilo. Viena grupė įkūrė dabartinę LLB, kita atkūrė LLS, atnaujindama prieškarinės LLS įstatus ir atributiką. Prieš dvejus metus Rygoje atšvęstas LLS įkūrimo 70-metis, kurioje LLB nefigūravo. Išeitų, kad LLB neteisingai teigia, kad ji yra ,,iki karo veikusios Latvijos Lietuvių Sąjungos tęsėja ir juridinių teisių perėmėja“.

Kai kurie faktai abejonių nekelia. Rygoje gyvena apie 8 000 lietuvių. Daugpilyje, kur šiuo metu yra įsikūrusi LLB būstinė ir gyvena jos pirmininkas, pagal gyventojų surašymą gyvena apie 1000 lietuvių. Rygoje veikia šokių ansamblis ,,Bijūnas“, kaimo kapela ,,Jurginis“, penki vaikų ir jaunimo šokių kolektyvai, Vaidilutės Indrelienės vedama lietuvių radijo programa, daug įvairių meninės bei sportinės krypties būrelių: šokių, dramos, choro, krepšinio, tinklinio.

Daugpilio LLB oficialiame PLB leidinyje sakoma, kad ,,konfederacijos principu“ ji apima draugijas, esančias Bauskėje, Liepojoje, Jelgavoje, Dobelėje, Valmieroje ir Daugpilyje. Man paklausus vieno iš tų vietovių veikėjo apie ,,konfederacijos“ ryšius su Daugpilio LLB, sulaukiau atsakymo: ,,Mes veikiame savarankiškai, ir Daugpilis veikia savarankiškai“. Kitoje iš čia paminėtų vietovių man skundėsi, kad jų ansamblis šią vasarą negalėjo dalyvauti – negalėjo konfederuoti – Daugpilio šventėje, nes atstumas per tolimas ir nebuvo lėšų visam ansambliui transportą išnuomoti.

Ryga yra Latvijos geografiniame centre, netoli kitų miestų, kurie turi aktyvius lietuvių telkinius. Daugpilis yra Latvijos pačiame rytiniame pakraštyje. Iš Rygos nuvažiuoti į Daugpilį trunka 4 valandas, iš Jelgavos – 5 valandas, iš Liepojos – 7 valandas. LR ambasada yra Rygoje. Kas važiuoja į Latviją susitikti su lietuviais, važiuoja ten, kur daugiausia jų yra, kur jų veikla plati, kur yra LR ambasada – važiuoja į Rygą. Visi dabartiniai LR prezidentai – nuo Landsbergio ligi Grybauskaitės – yra lankęsi Rygoje ir pagerbę Rygos lietuvių veiklą.

Bet Ryga, didžiausia ir veikliausia Latvijos lietuvių visuomenė, nepriklauso LLB, negauna iš PLB pranešimų, negauna kvietimų dalyvauti konferencijose ar renginiuose. Viskas iš PLB eina tik į Daugpilį. Rygos LLS veikėjai man pareiškė, kad norėtų priklausyti PLB, bet dabartinė tvarka, kurioje viskas eitų per jiems tolimą Daugpilį, jiems neturi prasmės. Įtraukti Rygos energingus lietuvius į PLB būtų didelis PLB nuopelnas ir pripažinimas fakto, jog LLS yra viena iš pasaulio lietuvių organizacijų. Kaip tai padaryti? Gal naujai išrinkta PLB valdybos pirmininkė energinga Danguolė Navickienė užsiimtų šiuo reikalu. Gal PLB rastų užtenkamai vietos tiek Daugpiliui, tiek Rygai.

Latvijos lietuviai šiandien

Latvijoje 1998 m. gyveno 2.4 mln. gyventojų. Šiandien likę tik 2 mln. (Latviai juokauja, kad 2030 m. paskutinis latvis Rygos oro uoste galės prieš išskrisdamas užgesinti šviesas.) Gyventojų mažėjimo priežastys yra tos pačios, kaip ir Lietuvoje, – emigracija ir mažas gimstamumas. Lietuvių Latvijoje irgi sumažėjo – 1989 m. jų buvo 35 000, šiandien tik 25 000. 2000 m., praėjus 10 metų, po atkurtos Nepriklausomybės, Latvijoje dar gyveno 34 000 lietuvių, tad visas sumažėjimas vyko per paskutinį dešimtmetį. Sako, kad tai padarė ekonominė krizė, kuri privertė ir Latvijos lietuvius vykti į užsienius darbų ieškoti.

Pradedant nuo 1989 m., lituanistinės mokyklos kūrėsi ir veikė Aknystoje, Daugpilyje, Jelgavoje, Jūrmaloje, Kegume, Liepojoje, Valmieroje ir Rygoje. Dabar, išskyrus Rygoje, jos arba užsidariusios, arba kai kur dar likusi saujelė mokinių susirenka šeštadieniais ar sekmadieniais. Bet ir vietovėse, kuriose beliko tik keli šimtai lietuvių, lietuviška veikla dar gali nemažai metų išsilaikyti. San Francisco, CA apylinkėje, kur aš jau daugiau nei 50 metų gyvenu, lietuvių per visą tą laiką buvome tik keli šimtai, bet vis tiek sueidavome, bendraudavome, vyko minėjimai ir renginiai, gyvavo lietuvių tautinių šokių  grupė. 

Tvirčiausiai Latvijoje laikosi Rygos lietuviai. Rygoje lietuvių ne tik yra gausiausia, bet ir jų gretos šiek tiek pasipildo atvykstančiais iš Lietuvos darbo reikalais. Rygoje susitikau tik ką iš Lietuvos atkeltą visos Latvijos ,,Maxima“ parduotuvių vadovą, kuris užrašė savo vaikus į Rygos Lietuvių vidurinę mokyklą. Be to, Rygoje ne tik lietuviukiai, bet ir latviai, rusai, ukrainiečiai ir kiti mokomi lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros – ko daugiau galima norėti? Jeigu PLB pasistengtų, galėtų visus Latvijos lietuvius apjungti į vieną bendrą draugiją ir padaryti LLB centrą lengviau geografiškai prieinamą visiems Latvijos lietuviams. Gal ne tiek Rygos lietuviams reikalinga bendruomenė, kiek bendruomenei būtų naudinga Rygos lietuvių veikla.

„Draugas“

Nuotraukose:

1. Liepojos lietuviai skautai dviračiais iškylauja Palangoje, circa 1935 m.

2. Jelgavoje priešais buvusią Mintaujos gimnaziją, kurioje mokytojavo kalbininkas Jonas Jablonskis, mokėsi Antanas Smetona ir daug kitų žinomų lietuvių. Iš k.: Donatas Januta su Jelgavos lietuvių kultūros draugijos ,,Vytis“ veikėjais Liongina Upeniece, Algimantu Burba, Regina Detlava

3. Salaspilyje pastatytas memorialas buvusios vokiečių koncentracijos stovyklos aukoms

4. Viduryje iš kairės: Latvijos Respublikos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga ir mokyklos direktorė Aldona Gedvilaitė Treija tarp Rygos lietuvių vidurinės mokyklos mokinių

5. Akmuo Durbės pergalei atminti su žemaitišku užrašu: ,,Diekavuojem Žemaitems katrei 1260 m. Leipas 13 d. Dorbes mūšie nugalieje Kryžiuotus“

6. Paminklas Červonkos kapinaitėse lietuviams savanoriams, 1919–1920 m. žuvusiems Daugpilio apylinkėje kovose prieš bloševikus ir bermontininkus

Zigmas TAMAKAUSKAS, Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, istorijos mokytojas metodininkas, Kaunas

Štai ir vėl atskubėjo Vasaris. Vasaris su savo šokinėjančiomis snaigėmis, pasidabruotais namų stogais, blizgančiais lediniais tiltais ir vėjais. Gal toks pats vaizdas buvo ir prieš 95 metus, vasario 16-tąją dieną, kai Lietuvos Taryba, įgaliota 1917 metų rugsėjo mėnesį vykusios Lietuvių konferencijos, rinkosi padaryti mūsų tautai nepaprastai reikšmingą sprendimą – pasirašyti savo – Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą. Tai įvyko 1918 metų tos pačios dienos popietėje (– 12 val. 30 min.), siaučiant okupaciniams vėjams. Jų tada nepabūgta, kaip neišsigąsta ir 1991 metų sausio žvarbiosios žiemos, kada mūsų širdys glaudėsi prie vienos – Tėvynės širdies.

Kelias į Vasario 16-tąją ėjo per mūsų tautiečių nacionalinės sąmonės augimą, kuriai didelės įtakos turėjo daugiašakė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Reikšminga buvo Jono Basanavičiaus 1883 metais pasirodžiusi „Aušra“, nuo kurios išleidimo šiais metais sueina 130-ties metų sukaktis. „Aušra“ prikėlė iš miego ir Vincą Kudirką. Pabudęs Lietuvai, V. Kudirka dar ryškiau ragino ir kitus pabusti dirbti Lietuvos labui. Jis savo kilniais darbais ryškiai brėžė būsimos Nepriklausomos Lietuvos valstybės kontūrus, skelbė Šviesos, Tiesos, Doros ir Vienybės idealizmo idėjas. Šių metų gale Lietuva turėtų reikiamai pažymėti mūsų himnao autoriaus – dr. Vinco Kudirkos gimimo 155-tąsias metines. Panašias – lietuvių kalbos, tikėjimo, savų papročių, tautiškumo, doros saugojimo idėjas, paryškindamas katalikiškas vertybes, propagavo ir 1896 metais pasirodęs katalikiškas mėnesinis laikraštis „Tėvynės sargas“, davęs impulsą susikurti krikščionių demokratų politinei grupei. Šio leidinio kūrėjas ir redaktorius kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau rašė: „Dievui tarnavome per Tėvynę ir mielai atidavinėjom jai, Tėvynei, visas savo pajėgas ir resursus…“

1905 metais Rusijos imperijoje vykstant revoliucijai, Lietuvių Seimas Vilniuje iškelia palyginti kuklų, bet tuo metu gana drąsų – Lietuvos autonomijos klausimą. Tačiau carizmas brutaliai nuslopina bet kokį savarankišką žingsnį. Visų pavergtųjų tautų aktyvumą sustiprino I pasaulinis karas. Karo pradžioje dar vyrauja tos pačios autonominės nuotaikos, tačiau Vokietijai okupavus Lietuvą – ši nuostata keičiasi. Vilniuje susidaręs politinis centras priešinasi okupantų politikai, germanizacijai. Svarstoma Lietuvos ateitis pokario metais.

Lietuvą budino JAV prezidento Vilsono „14 punktų“ deklaracija. Viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprino Vasario revoliucija pačioje Rusijoje.

1917 metų viduryje Vokietija leidžia sudaryti vietinę Lietuvos įstaigą, kuri tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos.

1917 metų rugsėjo 18-22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 214 atstovų iš visų Lietuvos apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės sukūrimo.

Buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona, o vicepirmininku – Steponas Kairys. Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės. Tarybos darbas okupacijos sąlygomis buvo nepaprastai sunkus, ji norėdama pasiekti savo tikslo , turėjo diplomatiškai laviruoti, net kurį laiką nusileisti Vokietijos reikalavimams. Tai rodo 1917 m. gruodžio 11 dienos pareiškimas. Tačiau jame pirmuoju punktu Taryba skelbė, kad atstato Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis, kuriuos kada nors turėjusi. Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją valdė norėdama sunaikinti 120 metų.

Vasario 16-tosios Aktas buvo pasirašytas pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui su krikščioniškos santarvės ir idealizmo dvasia. Vienas iš 20-ties vyrų, pasirašiusių šį dokumentą – Petras Klimas sakė: „Mes pasirašėme nepriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės“. Šis Aktas išreiškė tikruosius lietuvių tautos interesus, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje, jame neliko ir jokių nuorodinių santykių su Vokietija, kurie buvo pažymėti 1917 metų gruodžio 11 dienos pareiškime, nors diplomatinė kova su Vokietija dar kurį laiką tęsėsi. Bene daugiausiai prie Vasario 16-tosios Akto teksto parengimo prisidėjo teisininkas Jonas Vileišis. Pažymėtina, kad J. Vileišis yra labai susijęs ir su Kauno miestu. Jis dešimt metų (1921–1931 m.) buvo Kauno miesto burmistras. Per šį laikotarpį, anot Jono Aničo, išsamiai tyrinėjusio Jono Vileišio gyvenimą bei veiklą – Kaunas išgyveno didžiausią pažangos laikotarpį, iškilo „iki Europos didmiesčių lygio“. Prisimintina, kad J. Vileišis, tęsdamas dr. Vinco Kudirkos idėjas, buvo ir Lietuvos savivaldos kūrėjas.

Vasario 16-tosios Aktas, kaipo toks, dar nesukūrė valstybės – neturėta tuo metu nei savos vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Vasario 16-tosios Aktas padėjo Lietuvai iš idėjų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų. Šį kilimą lėmė didelis darbas, kraujo aukos kaina. Jį teko apginti kovos lauke kovojant net trimis frontais: viename – su sovietų Rusija, kitame – su bermontininkais, o trečiame – su lenkų kariniais daliniais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą lipdydama vadinamą „Litbielos respubliką“. Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą „Tautų apsisprendimo deklaraciją“, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus Lietuvai atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose.

Tais pačiais – 1918 metais lapkričio 2 dieną buvo priimtas labai svarbus dokumentas – Lietuvos valstybės konstitucijos pamatiniai dėsniai, o lapkričio 5 dieną paskirtas pirmasis Ministras Pirmininkas. Juo tapo Augustinas Voldemaras, kuris per šešias dienas sudarė Pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Prisimintina, kad visai neseniai, gausiai ir aktyviai dalyvaujant visuomenei, Kauno istorinėje prezidentūroje buvo pristatyta labai įdomi Gedimino Jankaus parašyta knyga – dviejų dalių drama „Kybartų aktai“, kurioje vaizduojamas pirmųjų buvusių – prezidento Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro tariamas susitikimas prie Lietuvos sienos vykstant tragiškiems 1940 m. įvykiams Lietuvoje.

1918 metų lapkričio 23 dieną buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės organizavimo įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie 10 000 savanorių. Jie rodydami didelį patriotizmą narsiai gynė Lietuvą, Vasario 16-tosios idėjas. 1919 metų antrojoje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė, tų pačių metų gruodžio mėnesį nugalėti ir bermontininkai. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio (Pakruojo raj.) 1919 m. sausio 16 dieną žuvo pirmasis Lietuvos partizanas – Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais prie Varėnos žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolio, gindamas JAV misiją nuo bolševikuojančio vokiečio kulkų žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis Pranas Eimutis. Čia pat reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko išaiškinti Kaune 1919 metais veikusį lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

Nepasisekus sąmokslui, 1920 metais bandyta tai padaryti karine jėga. Buvo užgrobta mūsų sostinė Vilnius, grėsmingai artėta link Kauno. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo vos kėlęsis iš ligos patalo generolas Silvestras Žukauskas, kuris stodamas į Lietuvos kariuomenę pareiškė: „Būsiu laimingas stoti Į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų“. Tai nebuvo tik tušti žodžiai. Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė prie Giedraičių bei Širvintų išsprendė paskutinį hamletišką klausimą: būti Lietuvai ar nebūti? Čia nugalėta lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-tosios idėjas. Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai Steigiamojo Seimo nariai, sudarydami iš septynių narių vadinamą Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, o kiti, palikę savo kėdes, pasiaukojamai stojo į frontą ginti savo Tėvynės. Šį gražų pavyzdį turėtų prisiminti ir dabartinis Lietuvos Seimas, ypač dabar, kai reikės drąsos apginti nuo pietinės Lietuvos kaimynės mūsų valstybės Konstitucijos nuostatas.

Vasario 16-toji davė impulsą ir Klaipėdos kraštui. 1918 m. lapkričio 30 dieną buvo paskelbtas plačiai žinomas Tilžės Aktas, kuriuo reikalauta atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su Didžiąja Lietuva – atkurta Lietuvos valstybe. Į Klaipėdos kraštą, užgrobę Vilnių, pretendavo ir lenkai. 1923 m. sausio 10-15 dienomis kilęs sukilimas įgalino Mažosios Lietuvos daliai – Klaipėdos kraštui susijungti su Lietuvos Respublika. Tai buvo pats sėkmingiausias mūsų jaunos, atkurtos valstybės laimėjimas.

Vasario 16-tąją galima sulyginti su rašytojo Jono Biliūno apysaka. Kelias į Laisvę, į tą Laimės žiburį buvo žmonių lavonais nuklotas: mūsų tautos sąmonės žadintojai, sukilimų dalyviai, knygnešiai, o Nepriklausomybę paskelbus – jos gynėjai savanoriai, kariai, 1941 metų birželio mėnesio sukilėliai, pokario metų narsieji partizanai ir dvasinės rezistencijos dalyviai – tai mums visiems brangūs vardai, kurių darbu, kančiomis ir kruvina auka buvo atnaujinta Vasario 16-tosios gyvoji prasmė.

Vasario 16-tosios idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Į ją rėmėsi visa rezistencinė veikla. Gyva buvo ir dr. Jono Basanavičiaus, kaip Lietuvos laisvės simbolio, dvasia. Prie jo kapo Vilniaus Rasų kalnelyje 1956 metais organizavome studentiško jaunimo žinomą antisovietinį Vėlinių susibūrimą, kuris gražiai kasmet prisimenamas ir Vengrijos Respublikos atstovybės Lietuvoje. Tuomet aidėjo ne tik Lietuvai laisvės šūkiai, bet buvo sveikinama ir Vengrijos revoliucija. Mokėmės nesuklastotos Lietuvos istorijos organizuodami ekskursijas po Lietuvą, lankydami istorinius paminklus, tvarkydami lietuvių karių kapus, skaitydami Tėvynės tema paskaitas ir pan.

Dabar kartais spaudoje pasirodo ar per televiziją pasigirsta menkinantys dr. J. Basanavičių ir Vasario 16-tosios idėją žodžiai, atsieit nereikėjo kurti tos tautinės valstybės… Kai kas stengiasi pašiepti ir Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Jau nenorima prisiminti, kad ši istorija, o ne brukamas šiandieninis kosmopolitinis tvaikas, atskiestas unijine nostalgija, išugdė tikrus Lietuvos patriotus, nepabūgusius stoti į nelygią kovą su sovietiniu okupantu. Sovietinės okupacijos metais platinome A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Slapčia padauginta „žibaline era“, ji ėjo iš rankų į rankas, atlikdama nemažą vaidmenį žmonių nacionalinio sąmonėjimo procese, artindama Kovo 11-tosios aušrą.

Kai kas mūsų istoriją stengiasi įvardinti tik nuo unijinių su Lenkija laikų, teisinant pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, o kai kas žaisdami bajorystės gaivinimo žaidimą, gardžiuojasi restauruotų herbų saldžiais lenkiškais pavadinimais.

Susirūpinti verčia vadinamos „lenkų kortos“ sklaida, kurią bruka į mūsų piliečių rankas kaimyninė Lenkija ir kai kurių buvusių „autonomininkų“ vis ryškėjantys kėslai pažeisti mūsų raidyną, sumažinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę, sulenkinti nulietuvinant Vilnijos kraštą, teisinis nesugebėjimas nuimti iškraipytus nelietuviškus gatvių bei mūsų sostinės pavadinimus, Valdemaro Tomaševskio ir jo bendrų antilietuviškos kalbos tarptautinėje bendruomenėje, didėjanti mūsų tautiečių emigracija, gėjiški kėslai ir kiti negatyvūs reiškiniai. Tomaševskininkams destrukcines užmačias jau padeda plėsti ir į Klaipėdos miesto tarybą išrinktas Lietuvos rusų sąjungos atstovas Viačeslav Titov, siekdamas, kad uostamiestyje būtų įteisinta dvikalbystė: greta lietuvių kalbos – ir rusų kalba. Girdime, kad jų siekius palaiko ir skatina Lenkijos bei Rusijos oficialios valdžios. Keista, bet į tokias ar panašias veikiančių Lietuvoje lenkų ir rusų nacionalistinų partijų antikonstitucines užmačias, nekreipia reikiamo dėmesio mūsų valstybės Vyriausybė, teisėtvarkos bei saugumo struktūros. Šiuo metu įžūliai reikalaujama mažumų mokyklų mokiniams pažymių rašymo nuolaidos į nelygiateisę, diskriminacinę padėtį pastatant lietuviškų mokyklų mokinius. Dar daugiau: Lietuvos Užsienio reikalų ministras, nuvykęs į Lenkiją atstovauti savo Valstybės, purvina savo Respublikos Seimą, atsiprašinėdamas už jo demokratiškai priimtus kaimyninei valstybei nepatinkančius nutarimus…

Į akis krenta pasigirstantys Europos federalizmo svaičiojimai, tautinės valstybės neigimo rašiniai, noras sukosmopolitinti ir nudvasinti tautines valstybes, kurių išlikimą pradžioje garantavo Europos Sąjungos sutartis. Kartais Europos maskuote stengiamasi jauną žmogų atitraukti nuo savo šaknų, diegiant jam tautinio nihilizmo sampratą.

Tikime, kad jokie pakampių šešėliai ar anot profesorės Onos Voverienės – „televizijos barbarų puotos“ neįstengs užgožti ryškios dr. J. Basanavičiaus veiklos, Vasario 16-osios idėjos.

Sąmoninga tauta randa savo praeityje stiprumo, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Mes turime atsisakyti „mažos tautos“ komplekso, taip madingo mūsų dienose saviplakos. Kai sueiname krūvon vienos idėjos vedami – mūsų pasidaro gana daug, tąsyk galima ir didžiulis darbus nuveikti. Svarbu neištižti, nepasiduoti gariūniškos dvasios laikinom vilionėm, besaikio turtėjimo vergovei.

Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių. Čia turėtų dar svaresnį žodį tarti mokykla, patriotiškai nusiteikę mokytojai, tėvai. Mūsų iniciatyva gana sėkmingai miesto mokyklose buvo surengti keli tarpmokykliniai istorijos konkursai, kurie įgalino mokinius protu ir širdimi dar kartą prisiliesti prie mūsų tautos istorijos, pasiaukojimo, Valstybės atkūrimo puslapių.

Lietuvos ateitis yra mūsų pačių rankose – kokie mes, tokia ir Ji, kokie mes būsime, tokia bus ir Lietuva.

Praėjusiais metais Lietuva minėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio ir mūsų tautos dainiaus poeto Maironio metus. Šie metai yra Tikėjimo, Klaipėdos krašto sukilimo, jo išvadavimo, 1863 metų sukilimo bei Dariaus ir Girėno skrydžio minėjimo metai. Į juos gražiai įsipina istorinio Mėlynųjų Vandenų mūšio, Žemaitijos krikšto, Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Vasario 16-osios, mūsų valstybės Konstitucijos pamatinių dėsnių paskelbimo, pirmosios Vyriausybės sudarymo ir 1938 metų Konstitucijos jubiliejinės datos. Tad yra proga dar kartą įsiklausyti į savo žemės balsą, pažvelgti geromis akimis į jos dvasinės kultūros gelmes. Į Lietuvą turime eiti pakilę Vasario 16-osios sparnais per savo namus, per savo žemę, per savo savitą kultūrą, per neužterštą svetimybėmis savo kalbą, per savo istoriją. Tegul visų mūsų širdis ir protus nušviečia Vasario 16-tosios prasmės Šviesa, išgirstant poeto Maironio raginimą:

Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,

Kame nuo amžių tėvai gyveno…

Čia tavo kūnas sau maisto semia,

Čia irgi dvasiai atrasi peno…

Antanas LESYS, Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Vilnius

Visi mes norime būti gražūs. Norime, kad ir mūsų Tėvynė Lietuva būtų graži, todėl turime kiekvienas surasti tokią veiklos sritį, kurioje galėtume lengviau atsiskleisti kaip grožio ir gėrio kūrėjai. Tik gražus savo siela, blaivus žmogus gali gražinti Lietuvą. O pradėti reikia nuo savo tėviškės kampelio, upelio, takelio…

(mons. Kazimieras Vasiliauskas)

LPD – tai viena iš didžiausių visuomeninių organizacijų Lietuvoje. Ji buvo įkurta Nepriklausomos Lietuvos laikais, t. y. 1921 m. balandžio mėn. Kaune, Lietuvos šviesuolių kanauninko Juozo Tumo–Vaižganto, prof. Povilo Matulionio, teisingumo ministro ir Valstybės tarybos pirmininko Stasio Šilingio, Eugenijaus Kubiliaus, prof. Tado Ivanausko, Liudo Valionio ir kt. iniciatyva. Vaižgantas buvo Draugijos Centro valdybos pirmininkas. Draugija kvietė visus Lietuvos žmones aktyviai veiklai gražinti kraštą, ugdyti jaunąją kartą.

Vėliau LPD Valdybos pirmininkais buvo: Vladas Nagevičius (1925–1928 m. m.), Vladas Braziulevičius (1929–1940 m. m.).

Sovietiniai okupantai LPD, kaip ir kitas lietuviškas organizacijas, sunaikino 1940 m.

1995 m. birželio 23 d. šviesuolių būrelis su muziejininke Birute Federavičiečiene, Angele Vyšniauskaite ir mons. Kazimieru Vasiliausku atgaivino LPD veiklą.

Dabartinės LPD Valdybos pirmininku buvo išrinktas Lietuvos visuomenės veikėjas, miškininkas, aktyvus ir energingas organizatorius Juozas Dingelis. Jis už nuopelnus Lietuvai yra apdovanotas: Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu, Kultūros žymūno ženkleliu, LR Prezidento ir LR Miškų ministro padėkomis.

Draugija Lietuvoje turi 65 skyrius: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Birštone, Akmenėje, Utenoje, Radviliškyje, Rokiškyje, Joniškyje, Telšiuose, Palangoje, Pakruojyje ir kt. Nesenai įsteigti nauji skyriai Mažeikiuose ir Marijampolėje. Pasak d-jos pirm. J. Dingelio: ,,Visi skyriai puikiai dirbair jų dėka draugijos veikla auga, stiprėja, aktyvėja. Dabartiniu metu draugijoje daugiau kaip 4000 narių. LDP veikloje dalyvauja daug Lietuvoje visiems žinomų žmonių – mokslininkų, rašytojų, publicistų, menininkų, kultūros darbuotojų, visuomenės veikėjų, dvasininkų, žiniasklaidos darbuotojų ir net verslininkų. Ji dirba dviem pagrindinėmis kryptimis: 1. Visuomenės dorovės, plietiškumo, tautinio savitumo ir kultūros ugdymas; 2. Kraštotvavarka, aplinkosauga, ekologinis švietimas, gamtos ir kultūros paminklų apsauga. LPD šį pavasarį šves savo įkurimo 90-metį. Tą roga LPD pastangomis, kaip sena tradicija, įvairiose Lietuvos gyvenvietėse sodinami ąžuolai. Kasmet vyksta tradiciniai sodybų, gyvenviečių aplinkos apžiūros konkursai, organizuojamos švaros bei tvarkymo talkos ir kt. krašto gražinimo darbai. Draugija didžiuojasi, kad jos Garbės pirmininkais buvo mons. Kazimieras Vasiliauskas, rašytojas ir poetas Justinas Marcinkevičius.“

2013 m. vasario 23 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13), didžiojoje salėje 11 val. prasidėjo LPD VI suvažiavimas, į kurį atvyko iš 32 sk. – 17.

Renginį pradėjo LPD Valdybos pirm. J. Dingelis kviesdamas susirinkusius sugiedoti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ – Lietuvos Himną ir tylos minute pagerbti Anapilin išėjusius LPD narius.

Lietuvai pagražinti dragiją sveikino ir kalbėjo: Gintarė Janulaitytė (Krašto apsaugos ministro patarėja), Ona Voverienė (lietuvių mokslininkė, profesorė, habilituota socialinių mokslų daktarė, Lietuvos moterų lygos pirmininkė), Romualdas Grigas (Lietuvos sociologas, publicistas, prozininkas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys, koresponentas, LPD ekspertų grupės pirmininkas), Vytautas Antanas Dambrava (Lietuvos ir JAV diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras), Antanas Vinkus (Lietuvos gydytojas, diplomatas, politinis bei visuomenės veikėjas), Dalia Poškienė (Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė, XXVII knygos bičiulių dr-jos pirmininkė).

Vėliau vyko dr-jos pirm. J. Dingelio ataskaita, apdovanojimai, LPD garbės narių rinkimai, Revizijos komisijos ataskaita, skyrių pirmininkų pasisakymai, rezoliucijų priėmimas, Valdybos ir revizijos komisijos rinkimai bei šventinis koncertas. Jame dalyvavo: Tarptautinio oro uosto vyrų vokalinis ansamblis „Bijūnai“ (vad. Algirdas Čiplys), Vilniaus įgulos karininkų ramovės liaudiškų šokių ansamblis „Neris“ (vad. Nijolė Ritvienė) ir aktorius Tomas Vasieta.

14 val. LPD nariai ir svečiai dalyvavo iškilmingoje vakaronėje. Jie prie arbatos ar kavos puodelio, saldumynų stalo – tarpusavyje diskutavo, dalijosi suvažiavimo įspudžiais, praeities prisiminimais ir ateities planais.

Šventinį renginį organizavo LPD ir LK Vilniaus įgulos karininkų ramovė.

Autorių nuotr.

Nuotraukose:

1. Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos ministro patarėja Gintarė Janulaitytė

2. Profesorė Ona Voverienė

3. Akademikas Romualdas Grigas

4. Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava (dešinėje) ir LPD Valdybos pirm. Juozas Dingelis

5. LPD Valdybos narys Ramutis Oleka už aktyvią visuomeninę veiklą apdovanotas I laipsnio medaliu ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“

6. Ukmergiškis, Laisvės kovų dalyvis Algirdas Blauzdys. Jam Padėkos raštas įteiktas už iniciatyvą organizuoti pirmąjį respublikinį bėgimą Pabaiskas – Ukmergė, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti, bei nuolatinį dėmesį jaunimo patriotiniam ugdymui

7. Padėkos raštas Birštono LPD skyriaus pirmininkui Antanui Justinui Vilkui, už Tėvynės meilės, gėrio grožio, idėjų puoselėjimą, visuomenės kultūros, tautinės savimonės, patriotizmo ugdymą ir puikias iniciatyvas tvarkant aplinką, saugant kultūros paveldą, gražinant Birštono miestą

8. Tarptautinio Vilniaus oro uosto vyrų vokalinio ansamblio ,,Bijūnai“ solistai

9. Vilniaus įgulos karininkų ramovės šokių ansamblio ,,Neris“ suaugusiųjų grupės šokėjai

10. Vilniaus įgulos karininkų ramovės šokių ansamblio ,,Neris“ vaikų grupės šokėjai

Elena ŽILINSKIENĖ, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų filialo vedėja

Artėjant Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjo, kraštotyrininko, kunigo Prano Bieliausko 130-ųjų metų jubiliejui, 2012 m. leidykla „Homo liber“ išleido jo knygą „Dienoraštis. 1920-1957“ (1). Tai trečioji kunigo istorinio ir kultūrinio palikimo knyga, išėjusi Lietuvos nepriklausomybės metais.

Pranas Bieliauskas dienoraščius rašyti pradėjo 1915 m. „Matydamas, kaip kunigas Povilas Dogelis (2) užsirašinėja kiekvienos dienos pergyventus atsitikimus į savo dienoraštį ir aš panorau šį tą pasižymėti iš savo gyvenimo bei darbų. Manau, jei ne kitiems, tai nors man pačiam senatvėje bus malonu pasiskaityti ir prisiminti, kas buvo Vilniuje veikta“ (3), dienoraščio pradžioje užrašė P. Bieliauskas. Pirmųjų penkių metų dienoraštį, kurio rankraštį 1945 m. jis dovanojo Lietuvos mokslų Akademijos bibliotekai, 2009 m. „Vorutos“ leidykla išleido atskira knyga „Vilniaus dienoraštis. 1915-1919“. Nauja knyga „Dienoraštis. 1920-1957“ yra tolesnis dienoraščio tęsinys. 2004 m. Ona Dzevočkienė, kunigo P. Bieliausko dukterėčios Audronės Augaitytės anyta, rankraštį perdavė Lietuvių literatūros ir meno archyvui. Jis buvo surašytas 18-oje mokyklinių sąsiuvinių (4). Perskaičius kun. P. Bieliausko dienoraščius, galima daug sužinoti apie to meto istorinius įvykius, sunkią lietuvių padėtį okupuotame krašte, kovą už savo teises, jo asmenybę, aktyvią ir plačią visuomeninę veiklą, bendravimą su kunigais, valdžios atstovais, visuomenės veikėjais ir paprastais žmonėmis. Dienoraštyje atsiskleidžia kunigo platus akiratis, domėjimasis viskuo, kas vyksta kiekvieną dieną, didelis darbštumas ir pareigingumas, svarbus indėlis užrašinėjant liaudies melodijas.

Nauja knyga „Dienoraštis. 1920-1957“ apima labai didelį laikotarpį, lenkų, sovietinę ir vokiečių okupacijas, tačiau joje dar trūksta dešimties metų: 1928, 1936-1938, 1940-1941, 1945, 1948, 1951-1952 m. aprašymų. Kai kurių metų dienoraštis labai trumpas, užrašyti tik keli sakiniai. Okupacijų metais kasdien rašyti dienoraštį grėsė pavojus, daug ką tekdavo nutylėti, kunigas ne kartą buvo skundžiamas ir persekiojamas. Užgrobus Vilnių Lenkijai, lietuviškų draugijų būstinėse ir visuomenės veikėjų butuose policija vykdė kratas. Kilus įtarimams, vykdė areštus, sodindavo į Lukiškių kalėjimą, todėl, pasak P. Bieliausko, nuolat galvojant, kad gali užgriūti nepageidaujami svečiai, netgi turimus užrašus tekdavo išnešti iš namų ir slėpti tamsybėse. Baimė buvo ne be pagrindo, lenkų politikai varė propagandą prieš lietuvių politikus, buvo skleidžiami nepagrįsti gandai ir prieš kun. P. Bieliauską. Dienoraštyje pateikiamas toks faktas: [1920 m.] „Liepos 14 d., kaip mano anksčiau buvo aprašyta, buvau nuvykęs į Antakalnio prieglaudą ir kaip grįždamas buvau atsidūręs tarp lenkų ir bolševikų žvalgų susikovusių. Lenkai padarė išvadą, kad aš buvau Antakalny ir pranešiau bolševikams, kur ir kiek stovi lenkų kariuomenės, kad iš mano priežasties buvo keli lenkų kareiviai užmušti, kiti sužeisti. Šitoji versija keliaudama iš lūpų į lūpas taip buvo iškraipyta bei padidinta, jog Vilniaus lenkų „juodoji masė“ stebėjosi, kaip aš dar esu laisvas ir dar karo teismo nepasmerktas mirti.“ (p. 25-26)Kita vertus, daug kas buvo rašoma to meto spaudoje, draugijų veikla buvo surašyta protokoluose ir raštuose, todėl P. Bieliauskas dienoraštyje nenorėjo to paties kartoti. Lenkų laikraštis „Dziennik Wilenski“, dažnai skelbęs apie lietuvių nedorybes, kartu įspėdavo apsitvarkyti draugijose ir savo butuose. Tačiau P. Bieliauskas manė, kad „Dienyne nepažymėta diena tai visvien kaip pražuvusi, nors užrašyti nieko ypatingo neturiu.“ (p. 73) „Kai dienos įvykių nepasižymi sau raštu, tai visa vėliau pasimiršta.“ (p. 309)

Nors keičiantis valdžioms, vienos armijos karius pakeisdavo kiti, gatvėse vykdavo šaudymai, kunigas nebodamas tykančių pavojų, išeidavo į miestą, kad visas kovas ir susidūrimus, žmonių nuotaikas galėtų pamatyti savo akimis. Jo dienoraštyje glaustai užrašyta nepagražinta kasdienybė, darbai, žmonių kalbos ir gandai, oro temperatūra, produktų kainos, valiutos kursas ir kt. Dažnai per dieną kun. P. Bieliauskas pabuvodavo pamaldose ne tik keliose bažnyčiose, bet ir įvairiose miesto vietose, prieglaudose, bendrabučiuose arba atsidurdavo kitose krašto vietovėse.

Į knygą yra įdėti kun. P. Bieliausko sesers Domicelės vaikų – Lietuvių gimnazijos III a klasės mokinio Marijono Babiliaus 1920-1922 m. ir I klasės gimnazisto Jono Babiliaus 1921 m. dienoraščių įrašai (5). Jie savo dienoraščius pildė giminaičiui kunigui P. Bieliauskui patarus (6). Šių dienų skaitytojui, negyvenusiam kun. P. Bieliausko aplinkoje, dienoraštį skaityti nėra lengva dėl daugybės minimų pavardžių, o kai kur tik vardų, organizacijų ir draugijų įvairovės, sutrumpinimų. Norėdami skaitymą palengvinti, knygos leidėjai ir sudarytojai išnašose pateikė daug paaiškinimų, padedančių susigaudyti Lietuvos istorijos puslapiuose, tačiau ir čia pasitaiko klaidų, kurias pastebėjo Vytautas Česnulis straipsnyje „Kunigo metraštis“. (7)

Prano Bieliausko veikla lenkų okupuotame Vilniuje

Pranas Bieliauskas gimė 1883 m. rugpjūčio 23 d. Slabados kaime netoli Jiezno, Prienų rajone gausioje šeimoje. 1905 m. Maskvoje eksternu išlaikė 4-rių gimnazijos klasių egzaminus. 1907 m. buvo priimtas į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigęs 1911 m. įšventintas kunigu bei paskirtas Vilniaus Katedros vikaru. (8)

Vien tiesioginėmis kunigo pareigomis P. Bieliauskas neapsiribojo. Būdamas aktyvus ir visuomeniškas Vilniuje dalyvavo įvairių lietuvių organizacijų veikloje. 1911-1940 m. dalyvavo Vilniaus lietuvaičių katalikių šv. Zitos draugijos veikloje, buvo jos valdybos pirmininku.

1920 m. sausio 25 d. kun. P. Bieliauskas kartu su visomis lietuvių draugijomis, bažnytinėmis brolijomis, prieglaudomis ir mokyklomis Kurijos didžiojoje salėje dalyvauja į Vilnių atvykusio arkivyskupo, apaštališko vizitatoriaus Achilles Ratti pasveikinime.

Užėmę Vilnių, lenkai ėmė varžyti organizacijų veikimą, reikalauti apleisti lietuvių draugijų, gimnazijų, prieglaudų, bendrabučių patalpas. Pirmiausia jas turėjo užleisti Lietuvių mokslo draugija. Jos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius, gavęs įsakymą apleisti Aušros Vartų g. 21 patalpas, turėjo daug rūpesčio, kol surado naujas. Reikėjo perkraustyti biblioteką, muziejų, baldus. 1920 m. balandžio 18 d. jis kreipiasi į Lietuvių labdarybės draugijos Centrinį komitetą padėti jam surasti transporto priemonę. Kun. P. Dogelis pataria kreiptis į lenkų karo vadovybę. Labiausiai lenkiškai skambant pavardei Bieliavskij, deryboms siunčiamas kun. P. Bieliauskas ir jam sandoris pavyksta.

Įpusėjus vasarai, kai bolševikų spaudžiama lenkų armija ima trauktis ir į miestą įžygiuoja lietuvių kariuomenė, kun. P. Bieliauskas eina į Antakalnio kareivines pamatyti Lietuvos kareivėlių. 1920 m. rugpjūčio 27 d., aidint patrankos šūviams, Gedimino kalne iškeliama Lietuvos vėliava, visa valdžia perduodama lietuviams, ministerijos ir valdininkai grįžta į Vilnių, tačiau lietuvių padėtis neaiški ir netikra. Lenkai sudarę su Lietuva Suvalkų sutartį, jos nesilaiko. Spalio 9 d. lenkų generolas L. Želigovskis su armija vėl užima Vilnių.

Prasidėjus lenkinimo politikai ir siaurinant lietuvių veiklą, pažangūs tautos atstovai suprato, kad išsilaikyti galės tik gerai susiorganizavę ir įtemptai dirbdami. Kun. P. Bieliauskui ir kitiems lietuviams tenka dirbti sudėtingomis sąlygomis. 1920 m. spalio 13 d. sudaromas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas lietuvių reikalams ginti. Spalio 30 d. pagal lenkų valdžios įsakymą P. Bieliauskas įregistruoja šias draugijas: 1. Vilniaus Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti (pirmininkas kun. kan. Juozapas Kukta, sekretorius kun. P. Bieliauskas); 2. Lietuvaičių Tarnaičių R. K. šv. Zitos draugiją (pirmininkas); 3. „Birutės“ kooperatyvą (pirmininkas). Nors buvo „Laimės“ kooperatyvo iždininkas, jos neįregistravo, kad neatrodytų, jog jis vienas Vilniuje veikia ir nepadidėtų jo asmens reikšmė. Vėliau gavęs lenkų valdžios raštą dėl kooperatyvo veiklos sustabdymo, padėtį bando taisyti, bet susitarti su lenkų valdininku nepavyksta.

1920 m. gruodžio 1 d. P. Bieliauskas tampa Vilniaus Labdarybės draugijos valdybos nariu, užimdamas Centrinio komiteto sekretoriaus ir reikalų vedėjo pareigas, 1927-1937 m. dirba pirmininku. Padedant mokytojams, draugija iš kaimų rinko gabesnius vaikus mokytis Vilniaus gimnazijoje. Juos bendrabučiuose išlaikydavo už nedidelį mokestį, o kai kuriuos netgi nemokamai, kad jie, sugrįžę į sodžius, padėtų išlaikyti lietuviškumą. Tik labai stingant lėšų, kai kurie gimnazistai, nesusimokėję už bendrabutį, būdavo iš jo pašalinami. Centrinis komitetas buvo lietuvių visuomenės centras, čia ateidavo įvairių žmonių, suplaukdavo visos žinios, todėl daug kas užsukdavo sužinoti naujienų. P. Bieliauskui tekdavo dalyvauti skubiuose komiteto posėdžiuose ir susirinkimuose, ruošti pranešimus, pildyti dokumentus, versti juos į lenkų kalbą, daryti revizijas, suskaičiuoti įplaukas ir išmokas, bendrauti su valdžios atstovais. P. Bieliauskas dalyvaudavo „Ryto“ draugijos suvažiavimuose, prieglaudų vedėjų posėdžiuose, kartu su kitais kunigais ir visuomenės atstovais lankydavo „Ryto“ draugijų mokyklas, duodavo naudingų patarimų.

Dalyvaujant įvairių draugijų veikloje, kun. P. Bieliauskui tekdavo galvoti, iš kur gauti lėšų išlaikyti organizacijas, bendrabučius, vaikų prieglaudas, rūpintis jų vedėjais, inventoriumi, malkomis, daržais, skalbyklomis, kurti kooperatyvus, siuvimo ir batsiuvystės dirbtuves, tekdavo ieškoti būdų, kaip papildyti valdžios perversmų metu ištuštėjusias maisto, aprangos ir apavo atsargas sandėliuose. Įgaliotieji asmenys buvo siunčiami ieškoti maisto paramos į Lietuvą, šalpos siuntinius pavykdavo gauti iš Raudonojo Kryžiaus draugijos, Amerikos misionierių. Reikalaujant apleisti turimas patalpas, tekdavo ieškoti naujų ir padėti mokiniams persikelti.

Vilniuje, sukūrę Aprovizacijos skyrių, lenkai labdaros įstaigoms išduodavo maisto produktus. Ten P. Bieliauskui taip pat tekdavo lankytis. Iš pradžių jo direktoriumi buvo inteligentiškos išvaizdos senukas Kolląkai, kuris be priekaištų tenkindavo lietuvių prašymus. Jam mirus, pareigas užima Nemcinovič. Pradžioje ir jis buvo bešališkas. Tačiau kartą jis priėmė kunigą pasikeitęs, įdėmiai tyrinėdamas. Mat iš vakaro jam būnant svečiuose, kelios ponios smarkiai puolė kunigą P. Bieliauską ir vyskupą Jurgį Matulevičių. Nenorėdamas būti subjektyvus, P. Bieliauskas apie save nekalbėjo, prašė nurodyti jo blogų darbų nors vieną faktą. Tačiau labai diplomatiškai, kaip taurią asmenybę apibūdino vyskupą, patarė su juo susitikti ir pačiam tuo įsitikinti. Netrukus iš naujojo direktoriaus išgirdo, kad lietuviai gali didžiuotis turėdami tokį vyskupą. (p. 28-29)

Norint pataisyti niūrias lietuvių nuotaikas ir pakelti ūpą, šv. Zitos draugijoje nutariama plėsti kultūrinius darbus, didinti bibliotekų skaičių, daryti vakarėlius. Jiems suruošti kun. P. Bieliauskas iš lenkų valdžios parūpina leidimus su sąlyga, kad nebus liečiami politiniai klausimai. Sekmadieniais ir ketvirtadieniais P. Bieliauskas moko zitiečių chorą dainavimo, jų pasirodymai vyksta vakarėlių metu, kurių programoje vaidinimas, žaidimai ir šokiai. Tokiuose viešuose vakaruose lietuviai atsigaudavo, pasidalindavo gautomis žiniomis bei įspūdžiais. Po jų dienoraštyje atsirasdavo įrašai apie vaidinimą ir kaip buvo suvaidinta, dainų pavadinimai ir kaip pavyko dainavimas.

Šv. Zitos draugija Šv. Mikalojaus salėje ruošdavo paskaitas, kurias skaityti kviesdavo kunigus ir kitus mokslų žinovus. 1921 m. lapkričio mėnesio pabaigoje kun. P. Bieliauskas, nunešęs prašymą leidimui gauti, išgirdo starostos (seniūno) reikalavimą, kad paskaitų temos būtų smulkiais punktais išplėstos ir kiekviena paskaita atskirai notaro patvirtinta. Nenorėdamas sudaryti precedento ateičiai, paskaitų atsisako. Dažnai leidimą pavykdavo gauti tik iš kelinto karto.

Lenkams gviešiantis Vilniaus, kun. P. Bieliauskas stodavo ginti lietuvybę ir lietuvių teises. 1921 m. gegužės 15 d. svečiuose pas Sofiją Jermalavičienę kunigas susikirto su lenkų karininku Kalesinskiu, kuris sveikinimo kalboje pažymėjo, kad yra laimingas „po didelių ginklo kovų ir pergalių“ jaukioje lenkų draugystėje „na polskich kresach“ (lenkiškuose pakraščiuose). Jam pasakius, kad Vilniaus krašto seimas galutinai išspręs krašto neaiškią padėtį prijungiant prie motinos (Lenkijos), P. Bieliauskas sušunka, kad jis pritaria jog „Vilniaus Seimas susikurtų tikrai stiprus, didis ir galingas, nes tik nuo stipraus, didingo ir galingo virtimo, išgriuvimo įvyksta garsus, didingas trenksmas.“ Stojus nemaloniai tylai ir šeimininkei paklausus, ką tai gali reikšti, kunigas atsako, kad kresų klausimą jis palietė iš kitos pusės, kad geros valios ir gerų norų žmonės, gali atrasti bendrą plokštumą, kurioje visi sutilptų. Gindamas lenkų ir žydų kalbas, kurių lenkai nekentė, jautė, kad tuo pačiu gina ir lietuvių reikalus. (p. 30-31)

Kelionė į Lietuvą ir atgal į Vilnių 1922 m.

1922 m. rugpjūčio 9 d., kun. P. Bieliauskas, gavęs lenkų valdžios leidimą, traukiniu gyvuliniame vagone išvyksta į Lietuvą pamatyti, kaip gyvena ir ką veikia laisvi lietuviai bei kartu aplankyti savo artimuosius. Vežikas iš Lentvario jį nuveža į Jakeliūnų kontrolės punktą, esantį prie demarkacinės linijos. Lenkų sargybiniai, atlikę visus formalumus, sutiko, kad tas pats vežėjas pavėžėtų iki Malūnėlio, kuriame stovėjo Lietuvos sargyba. Kas važiavo į Lietuvą, privalėjo iš anksto pasirūpinti gauti leidimą. Kun. P. Bieliauskas jo neturėdamas, toliau keliauti negalėjo. Lietuvių leitenantas, darydamas kunigui nuolaidą, kol bus gautas leidimas, leidžia apsistoti Malūnėlyje lenkų šeimoje, kelis kartus skambina į Kauną.

Po trijų dienų, gavęs iš Kauno neigiamą atsakymą, bet nenorėdamas neteisėtais keliais vykti toliau, kun. P. Bieliauskas su Krygeryte eina į Vievį pas bataliono vadą. Kol bus gautas leidimas, vadas kunigui leidžia persikelti į Vievį pas seminarijos laikų draugą, kleboną kun. Kazimierą Čibą. Jiems kalbantis apie Vilnių ir lietuvių būklę okupuotame krašte, P. Bieliauskas susijaudina. „Taip man pasidarė gaila to Vilniaus su jo Aušros Vartais, istoriniais paminklais, su kovojančia, vargstančia liaudimi ir ujama. Ne, aš čia N. Lietuvoj negalėčiau pasilikti… O, Vilniau, kiek dėl tavęs naktų nemiegota, kiek ašarų išlieta, kiek jaunų vyrų gyvybę dėl tavęs padėjo! Į tave mūsų akys pražiūrėtos, rankos ištiestos su malda širdy. Kas skausmo širdies neturėjo dėl kovų už Vilnių, tas menkas lietuvis!“ (p. 51)

Besikalbant apie Vievio parapiją, paaiškėja, kad visos pamaldos bažnyčioje vyksta lenkų kalba, net lietuvių kariai priversti giedojimus ir pamokslus klausyti svetima kalba. Su tokia nenormalia padėtimi negalintis taikstytis kun. P. Bieliauskas, pakalbėjęs su parapijos klebonu ir kuopos vadu, nusprendžia Vievio bažnyčioje įvesti lietuviškas pamaldas. Į Kauną pasiunčiamas kareivis parvežti lietuviškų giesmynėlių. Kartu nuvežamas raštelis kun. P. Dogeliui, kad šis imtųsi žygių gauti P. Bieliauskui leidimą į Lietuvą. Kariai iš vakaro pamokyti giesmių, sekmadienį, rugpjūčio 13 d. Vievio bažnyčioje pirmą kartą sugieda lietuviškai ir išklauso lietuvišką pamokslą. „Atėję sumai lenkai subruzdo. Plito jų tarpe įvairūs spėliojimai, būktai juos lietuviai apgavę ir norį jų pamaldas panaikinti. Tačiau, man vėliau atlaikius sumą ir pasakius lenkiškai pamokslą, nurimo. Tik kartojo – mogło być gorzej (galėjo būti blogiau).“ (p. 52)

Tik rugpjūčio 18 d. telefonu pranešama, kad leidimas gautas. Tą patį vakarą P. Bieliauskas išvyksta į Kauną. Traukiniui sustojus Kaišiadoryse, pernakvoja pas kun. Alfonsą Varną ir kitą rytą po dešimties kelionės dienų pasiekia Kauną. Čia dalyvauja pamaldose Bazilikoje, Valstybės teatre svečio iš Vilniaus teisėmis dalyvauja Pavasarininkų organizacijos atstovų suvažiavime. Susitikęs su kunigais ir kitais visuomenės veikėjais, rugpjūčio 20 d. iš Birštono vyksta pas seserį Domicelę į Lingėniškį, čia susitinka su motina ir jos seserimi, savo seserimi Veronika iš Slabados ir Jonu bei Marijonu Babiliais.

Kadangi Lenkija ir Lietuva neturėjo jokių santykių, vykstant į Lietuvą, lenkų delegatūra P. Bieliauskui išdavė leidimą „Be teisės grįžti“, aiškindami, kad kitokio išduoti negalį. Jam Jakeliūnų punkte tereiks paskambinti telefonu ir leidimas bus duotas žodžiu. Grįžtant į Vilnių, punkte iš pradžių nebuvo galima susijungti. O pasiųstas į Vilnių policininkas sugrįžo su užduotimi: ištirti, kur gimęs, ar turi Lenkijos pilietybę ir t. t. Kadangi buvo gimęs Lietuvoje, o lenkų paso dar neturėjo, atgal durys buvo užtrenktos. Punkto viršininkas leido persikelti į Rykantus pas kleboną ir laukti leidimo. Tris dienas palaukęs, ryžosi pėsčias sprukti į Vilnių. Sekmadienį po pamaldų iš Rykantų klebono atėjo žinia, kad reikia grįžti į punktą. Atvykęs rado pakeistą viršininką. Leidimas gautas, bet kitam kunigui. Viršininkas policininkui įsakė nuvesti P. Bieliauską į neutralią zoną. Išėjus iš raštinės policininkas nuėjo į neutralią juostą, o P. Bieliauskas pasuko į kitą pusę, kur laukė vežėjas ir grįžo į Vilnių. Po kelių dienų, spalio 30 d., iš delegatūros Baudžiamojo skyriaus atėjo kvietimas pasiaiškinti dėl nelegalaus sienos peržengimo. Negalėdamas įrodyti legalaus dviejų sienų peržengimo, uždirba 75.000 markių baudą, kas tuo metu sudarė 6 dolerius, arba pustrečio mėnesio kunigo algos. Lietuvos valdžia vengė duoti leidimus į Vilniją, nes nenorėjo palaikyti santykių su grobikų valdžia, tačiau P. Bieliauskas to neišdavė. (p. 54-55)

„Aušros“ 40-mečio minėjimas

1923 m. vasario 25 d. renkamas naujas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, į kurį slaptu balsavimu išrenkami: Danielius Alseika, Stasys Kairiūkštis, Jurgis Šlapelis, Pranas Bieliauskas, Kristupas Čibiras, Jasukevičius, Konstantinas Stašys, Povilas Karazija, Vytautas Legeika.

1923 m. kovo 4 d. Lietuvių klube inteligentai pamini pirmojo „Aušros“ laikraščio numerio išleidimo 40-metį. Kalbėtojai dr. Danielius Alseika, kun. Kristupas Čibiras, kun. prof. Petras Kraujalis savo kalbose pažymi, kad leidėjo dr. Jono Basanavičiaus idėja skleisti lietuvybę po visą Lietuvą, plačiai išsivystė: tūkstančiai mokyklų, valstybė, universitetas, atgauta Klaipėda, lieka dar Vilnius, kuris turi atsikelti, o visi lietuviai privalo darbuotis imantis praktiško darbo. Po kalbų nuspręsta Universitetui Kaune pasiųsti pasveikinimą, kurį pasirašo virš 60 asmenų. (p. 58)

Krata 1923 m. P. Bieliausko bute ir Centriniame komitete

1923 m. gegužės mėn. 30-31 d. lenkų politinės policijos agentai darė kratą kun. P. Bieliausko bute. Buvo prašyta parodyti paskutinių laikų korespondenciją. Paėmę P. Bieliausko ir Kazimiero Bizausko laiškus ir įvairius raštus, išsivedė kunigą į Lietuvių draugijos Centrinį komitetą. Agentai prikaišiojo, kad komitetas šelpia „Žaibo“ spaustuvę, leidžia pinigus priešvalstybinėms agitacijoms. Buvo paimti Onos Žebrauskaitės privatūs laiškai, „Komunisto“ komplektas. Surašę protokolą, pasišalino antrą valandą nakties. Grįžęs į namus, išvargintas kunigas negalėjo užmigti iki 5 valandos, o 6 val. jau turėjo keltis laikyti gegužines pamaldas, sakyti pamokslą, dieną dalyvauti Dievo kūno procesijoje. Kitą dieną sužinoma, kad kratos vyko Laikinajame komitete, Aušros Vartų bendrabutyje ir pas Aušros Vartų bažnyčios vikarą kun. Nurkauskį. (p. 61-62)

Per prievartą Litanijoje ištariami erzinantys žodžiai

1923 m. spalio 11 d. Katedros prelatas Savickis, pasitelkęs argumentus, kad prelatai kalba, „Pasterz“ (ganytojas) kalba ir žmonės to nori, ima priekaištauti kun. P. Bieliauskui, kad po rožančiaus Litanijoje neprideda „Krolowo Korony Polskiej“. P. Bieliauskas atsako, kad 12 metų Katedroje beveik kasdien kalba Litaniją ir niekuomet tos invokacijos nekalbėjo, kadangi nėra bažnytinės vyriausybės įsakymo. Spalio 26 d. J. E. vyskupas Jurgis Matulevičius pataria neerzinti lenkų, kurie kreipėsi į jį, ir Litanijoje po Rožančiaus pridėti invokaciją. Tik vyskupui įsakius, kun. P. Bieliauskas pirmą kartą gyvenime per prievartą ištaria erzinančius žodžius. Kai užmiršęs jų neprideda, vyskupui antrąkart pakartojus, kalbėti priverčiamas. Anksčiau Katedroje buvo keturi vikarai, dabar P. Bieliauskas dirba vienas. (p. 64-66)

Grasinantis anoniminis laiškas, tardymas, kratos ir melaginga žinutė laikraštyje

Savo dienoraštyje kun. P. Bieliauskas aprašo, kad jam ne kartą teko kreiptis į teismą dėl nepagrįstų kaltinimų ir šmeižto. 1923 m. lapkričio 12 d. P. Bieliauskas gauna lenkų kalba parašytą anoniminį laišką. Jame rašoma, kad Generalinio štabo II politinės gynybos skyriuje gautas protokolas, kurio vardiniame sąraše 32 asmenys, dirbantys Lietuvos naudai. Asmenims, esantiems sąraše, tarp jų kun. P. Bieliauskui, pagal Lenkijos įstatymus bus sudaryta kaltinamoji byla. Visi kaltinami renkantys žinias apie Vilniaus įgulos pajėgas ir jas perduodantys Kauno generaliniam štabui. Paperkant agentus, jiems sumokėjus 200 dolerių, viską galima sušvelninti. Tokiu tarpininku tarp lietuvių ir įgaliotųjų agentų parinktas kun. P. Bieliauskas. Kunigas buvo tikras, kad tuo neužsiima nei jis, nei kiti išvardinti asmenys, todėl pasitaręs, laišką perduoda kriminalinei policijai. Gavęs kitą šmeižikišką ir provokuojantį laišką, jį atiduoda tardymo įstaigos viršininkui. (p. 67-69)

1924 m. vasario 15 d. prokuroras iškviečia kun. P. Bieliauską būti liudininku lenkų kariuomenės kapitono Domininko Tarasevičiaus, kuris kaltinamas šnipinėjimu Lietuvos naudai, byloje. Prokurorui uždavus klausimus, kas sieja jį su D. Tarasevičiumi, papriekaištavus, kad centrinis komitetas palaiko ryšius su Kauno generaliniu kariniu štabu, kunigas atsako, kad jis veikia pagal įstatymus, jų nepažeisdamas. Po tardymo padaro išvadą, kad nevalia susitikti su lenkų karininku ir palaikyti su juo santykius. (p. 87)

1924 m. vasario 21 d. įvyksta krata šv. Mikalojaus prieglaudoje, kurios vedėja buvo Marija Žukauskaitė. „Nieks nežinojo, ko jie atėjo. Landžiojo po lovomis, stalais, išvartė puodus, lipo pastogėn ir ten visa išvertė… Ieškojo „Karvelių“, kurie nešioja laiškus į Kauną. P. Šlapelienės knygyne, Domininkonų g. 13, irgi buvo krata. Ieškojo kokių tai knygų!“ (p. 89)

1924 m. kovo 30 d. „Dziennik Wilenski“ patalpina melagingą žinutę iš Teismo salės, kad kun. P. Bieliauskas paleido vieną kaltininką Čečetą į Lietuvą, kuris buvo tikras šnipas. Kunigui vėl tenka kreiptis į teismą, kad redaktorius Petras Konvackis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melą ir šmeižtą. (p. 96)

Įsipareigojimai 1924 m.

Kun. P. Bieliauskas mėgo bendrauti su draugais, svečiuotis. Sveikindavo juos su vardadieniais, per Velykų ir Kalėdų šventes, kartu su kitais Vilnijos krašto kunigais sveikindavo Arkivyskupą, kalėdaičius dalindavosi su zitietėmis, prieglaudų moksleiviais, aplankydavo gimines. Kasmet pas kun. P. Bieliauską Vilniuje rinkdavosi užgavėti. Tokių švenčių metu neapseidavo be svaiginamųjų gėrimų, cigarečių ir kortų. Todėl pasitikdamas 1924 m. P. Bieliauskas dienoraštyje užrašo: 1. Degtinės, kiek priderančiai galima bus, negerti. 2. Svečiuosna mažiau vaikščioti. 3. Kas mėnuo nusipirkti nors po vieną dvasiško turinio knygą, kad ilgainiui susidarytų didesnė to turinio bibliotekėlė. (p. 76) Jas skaitydamas, kunigas užsirašydavo patikusias mintis, pasižymėdavo ištraukas. Pirko ir skaitė ne vien religinio turinio, bet ir istorines, filosofines, lietuvių ir užsienio rašytojų grožinės literatūros knygas. Vėliau dienoraštyje atsirado įsipareigojimas: mesti rūkymą.

Kun. P. Bieliauskas išrenkamas Laikinojo lietuvių komiteto valdybos nariu

1924 m. kovo 16 d. šv. Mikalojaus bažnyčios salėje vyko Laikinojo komiteto visuotinis susirinkimas. Jis narių neturėjo, todėl išklausyti pranešimus galėjo ateiti kiekvienas lietuvis. Prezidiume šalia pirmininko dr. D. Alseikos sėdintis lenkų valdžios atstovas Žilinskis sekė visus susirinkimo darbus. Dr. D. Alseika padarė pranešimą apie jo veiklą: lietuvių belaisvių Stšalkovoje (Lenkijoje), kalinių Lukiškėse ir kitur bei mokytojų šelpimas, padėjimas tvarkant dokumentus pilietybei gauti. Išrinkti komiteto valdybos nariai: dr. Danielius Alseika, kun. Kristupas Čibiras, Pranas Bieliauskas, dr. Jurgis Šlapelis, mokytojas Stasys Kairiūkštis, kun. Vincas Zajančkauskas, kun. Skruodis. Susirinkę klubo salėje pasiskirstė pareigomis. Pirmininkas dr. Alseika, pavaduotojas K. Čibiras, sekretorius S. Kairiūkštis, iždininkas V. Zajančkauskas (p. 93-94). 1927 m. sausio 9 d. susirinkę pasitarti dėl kandidatų į Laikinąjį lietuvių komitetą, kunigai nutaria pasitraukti iš jo dėl politinės pakraipos ir santykių su vyskupu. (p. 111)

1927 m. P. Bieliausko ir kitų lietuvių kunigų areštas

Kiekvienais metais kun. P. Bieliauskas spalio 4 d. sulaukdavo daugybės vardadienio sveikinimų, kuriuos užrašydavo dienoraštyje. Keliose vietose, prisimindamas savo vardadienį, užrašo, kad 1927 m. spalio 5 d. po lenkų valdžios revizijos be jokios kaltės, be tardymo ir represijų su kitais 13 asmenų buvo 6 dienoms pasodintas į Lukiškių kalėjimą. Spalio 4 d. areštuotas Kaltanėnų klebonas kun. Aleksandras Mikaila buvo paleistas tik po trijų mėnesių. Nuo patirtų pergyvenimų jam antrąkart buvo iškritęs kuokštas plaukų. Tarp areštuotųjų buvo Aleksa, P. Karazija, kunigai N. Raštutis, P. Kraujelis, K. Čibiras. P. Bieliauskas prisimena, kad 1922 m. lenkai po didelių areštų 33 lietuvius ištrėmė iš Vilniaus. Lenkai pirma areštuodavo, o paskui ieškodavo nusikaltimo įrodymų. (p. 114, 266,267)

P. Bieliausko kunigavimo 20-metis

1931 m. spalio 3 d., ruošdamasis švęsti Katedros vikaravimo ir šv. Zitos draugijos pirmininkavimo 20 metų vardines, kun. Pranas Bieliauskas nuperka 200 šventųjų paveikslėlių. Ant jų spaustuvėje atspausdina: „Vilnius. 1931.X-4 d. Dvidešimties metų darbavimosi ir pirmininkavimo Vilniaus Lietuvaičių R. K. šv. Zitos draugijos sukaktuvėms paminėti. Kun. P. Bieliauskis“ (p. 150).

Išvakarėse į namus ateina pasveikinti artimi draugai. Kitą dieną sulaukia daug sveikintojų ir sveikinimų raštu. Šv. Zitos draugijoje zitietės pasveikina nedidele programėle, sveikinimo žodžius taria kun. K. Čibiras, Silvestras Urbonas. Pakvietęs visus prie stalo, kun. P. Bieliauskas padalina paveikslėlius bei pavaišina.

Kalba „Ryto“ draugijos buto pašventinime

1931 m. gruodžio 30 d., kuomet buvo ruošiamasi sutikti iš provincijos atvykstančius mokytojus ir pašventinti „Ryto“ draugijos butą bei sutikti Naujus metus, iš Kuratorijos gaunamas raštas apie 9 pradžios mokyklų uždarymą, tarp jų ir Vilniaus Ryto mokyklos. Nors ūpas buvo sugadintas ir skaudėjo širdį, kun. P. Bieliauskas dalyvauja prie Eglutės. Po vaidinimo, deklamacijų, dainų ir žaidimų visi sugieda „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Gruodžio 31 d. kun. Dr. J. Stankevičius pašventina „Ryto“ draugijos butą ir antrąkart draugijos vėliavą. Prakalbas sako kun. prof. P. Kraujelis, A. Juknevičius, Budrevičius, vakarienės metu dr. J. Stankevičius ir kun. P. Bieliauskas, mokytojai Bigelis, Šičkaitė. Net tris kartus sugiedamas Lietuvos himnas.

Lietuvių kalbos gynimas

1932 m. kovo 27 d. pas artimą kun. P. Bieliausko draugą Andrių Žmuidziną susirinkus lietuvių ir lenkų tautybės svečiams, buvo kalbamasi lenkiškai. Kun. P. Kraujeliui panorus sužinoti, ar vienas kapitonas nemoka lietuviškai, šis atsako esantis lenkas. Pasak jo, lietuvių kalba nėra diplomatų kalba, jos nevartoja inteligentai, o 1918-1919 m. ji nebuvo vartojama lietuvių mokyklose. P. Bieliauskas atkerta, kad diplomatų posėdžiuose Paryžiuje ar Londone lenkų kalba taip pat nerašomi protokolai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Vilniaus krašte buvo lietuviškos mokyklos ir visi norintys galėjo ją išmokti. Net J. E. Arkv. Romualdas Jalbžykovskis, būdamas ne prastesnis lenkas, moka su žmonėmis susikalbėti lietuviškai ir jam tas gėdos nedaro. Nors šioje draugėje daugiau lietuvių negu lenkų, vis tik, vengdami nesusipratimų, visi kalbasi lenkiškai dėl savo kuklumo. Savo kalba kun. P. Bieliauskas siekė, kad lenkai geriau susipažintų su lietuvių gyvenimu ir įvertintų jų pastangas, ginant lietuvių kalbos teises ir prasmę. Nors, susierzinus kapitonui, kun. P. Kraujalis ir šeimininkai imasi priemonių jiems sutaikyti, galvodamas, kad jį gali įskųsti valdžiai, P. Bieliauskas namuose atlikęs patikrinimą, panaikina daug draugų laiškų, nuotrauką, posėdžio protokolą. (p. 163-165)

Kelionė į Lietuvą ir tėviškę 1932 m. vasarą

Nebuvęs keturis metus tėviškėje ir nesimatęs su savais, 1932 m. vasarą kun. P. Bieliauskas užsimoja kartu aplankyti pažįstamus Kaune bei kitose vietose. Birželio 10 d. kartu su kitais vilniečiais išvyksta į Lietuvą. Po dokumentų patikrinimo, aplankę Varėnos kunigą, lengvąja mašina visi vyksta į Lietuvos laikinąją sostinę. Pakeliui sustoja Perlojoje, aplanko bažnytėlę. Pernakvoję Alytuje, vyksta į Kauną, apsistoja šv. Zitos draugijai priklausančiame „Birutės“ viešbutyje. Vakare priima Prezidentas Antanas Smetona. Jam įteikiama dovana iš skardos padarytas Gedimino kalnas su pilies bokštu ir du akmenėliai nuo kalno. Prezidentas visus pavaišina arbata. Dar didesnėje draugėje vyksta į Pažaislį, apžiūri bažnyčią, karių kapus. Kaune pabuvoja Banko salėje, pašte, Ulonų-Usarų raitelių rungtynėse su kliūtimis, Karo muziejuje, klausosi Tilžės choro dainavimo.

Garlaiviu išplaukia į Slavikus, esančius prie vokiečių sienos, išlipa netoli Jurbarko. Pasisvečiavęs pas vaistininką Praną ir Sofiją Rubikus ir pakrikštijęs jų sūnelį, birželio 15 d. vyksta pas seseris Veroniką ir Domicelę. Susitikę ir išsikalbėję, išeina pamatyti kalnelių bei kelelių. Slabados kaimo jau nebėra, likusios tik kelios pirkios. Prisiminęs kelionę, dienoraštyje užrašo visus kalnų, balų, laukų ir pievų pavadinimus ir jų kilmę. Pernakvojęs pas svainį Joną Kandrotą, rytą aplankęs vyresnę seserį Veroniką Klimavičienę, esančią už kilometro, paežerėje, nuvyksta pas Jiezno kleboną Juozą Vaičiulį. Iš čia vyksta į Lingėliškį pas Domicelę, susitinka su Marijonu Babiliumi, kurį laikė Vilniuje jam besimokant, čia praleidžia pora dienų. Birželio 24 d. J. E. Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai vizituojant Jiezno bažnyčią, kun. P. Bieliauskas celebruoja Sumą. Jam tenka giedoti prie vargonų ir solo „Ave Marija“. Po pietų su vyskupu aptaria bažnyčios ir valdžios santykius Lietuvoje.

Birželio 26 d. atvyksta į Kauną dalyvauti kun. Povilo Dogelio vardadienyje. Kitą dieną sužino apie poeto, Dvasinės seminarijos Rektoriaus Jono Mačiulio-Maironio mirtį. Su dideliu skausmu prisimena jo ir Naujalio melodijas, kurias dainavo su kurso draugu Mališausku Kalesninkuose, Kruonyje, Jiezne, Punioje, Alytuje, Švenčionėliuose, Vyžuonose, Papilėje. Pamaldose už Dainiaus sielą kun. P. Bieliauskui tenka balsiai skaityti „Pasigailėk manęs Viešpatie, nes mano dienos – tik ūkanos“ ir giedoti. Kun. JuozasTumas-Vaižgantas, sėdėjęs šalia kun. P. Bieliausko sako, kad jam vertėtų šioje vietoje būti ir giedoti. (p. 172) Šv. Mišias aukoja prelatai, vyskupai. Sumą laiko J. E. Arkv. Juozapas Jonas Skvireckas. Kalbą prie kapo sako Prezidentas A. Smetona. Po laidotuvių 130 žmonių susirenka į Seminarijos rūmus kuklios arbatėlės.

Iš Kauno birželio 30 d. P. Bieliauskas vyksta į Marijampolę pas Tėvus Marijonus. Čia sutinka pažįstamus vienuolius, apžiūri šiltnamius, gėlynus, kitą dieną – biblioteką, spaustuvę, gimnaziją, amatų dirbtuves. Pasisamdę vežiką, vyksta į Cukraus fabriką, jam įdomus visas gamybos procesas, nes to niekada nebuvo matęs. Aplanko seseris vienuoles, jų įstaigas, darželius, prieglaudas, spaustuvę, knygyną. Labai patiko, kad Lietuvoje nesimatė pavargėlių gatvėse nei Kaune, nei Marijampolėje. Kitą rytą laiko šv. Mišias, gieda. Po jų žmonėms duoda pagerbti šventas relikvijas, išsikalba su seneliu Karoliu Marčiulioniu, tarnavusiu kurjeriu prie „Skyriaus“ Vilniuje.

Liepos 2 d. iš Marijampolės per Vilkaviškį autobusu vyksta į nedidelį Slavikų bažnytkaimį. Čia kunigas iškilmingai sutiktas pasidalina įspūdžiais. Kitą dieną, kun. Juozui Inkratui išvykus į Kauną, pavaduoja bažnyčios reikalais, pabuvoja pas tris ligonius ir palaidoja numirėlį. Stebi kitoje Šešupės pusėje vokiečių vaikų vakarėlį, dalyvauja lietuvių gegužinėje, aplanko girininkijos urėdą ir lenkų pusdvarininką.

Grįždamas į Vilnių, kun. P. Bieliauskas vežėsi laiškus, gimimo metrikus, gramofono „Vestuvės“ ir Kipro Petrausko įdainuotas plokšteles. Varėnos perėjimo punkte lenkai padarę griežtą reviziją, paėmę visus daiktus, knygas, 10 butelių vyno ir 70 dolerių, atiduoda prokuratūrai. Nors būta nemažai baimės, po poros mėnesių prokuroras praneša, kad daiktus galima pasiimti, jie nesudaro pažeidimo lenkų valstybei. Tąkart neatgavo tik plokštelių. (p. 167-176)

Darbas Varėnos parapijoje 19 33 m.

1933 m. kovo 21 d., mirus Varėnos klebonui Stanislovui Bulai, J. E. Arkv. R. Jalbžykovskis siunčia kun. P. Bieliauską klebonauti į Varėną. 1933 m. kovo 24 d., labai nenorėdamas, skaudančia širdimi, neatsisveikinęs su kaimynais, išvyksta tikėdamasis grįžti į Vilnių. Gaila buvo palikti artimus žmones, visuomeninę veiklą.

Mišrioje parapijoje, kurioje mišios vyko lenkiškai ir lietuviškai, stengiasi būti bešališkas. Atvykęs susipažįsta su parapijos knygomis, žmonėmis, sutinka pažįstamų zitiečių ir buvusių komiteto mokinių. Atėjusi lietuvių delegacija nori atgaivinti apsnūdusį šv. Kazimiero draugijos skyrių ir kurti kooperatyvą. Nors džiaugiasi parapijiečių gerumu, po poros dienų traukiniu grįžęs į Vilnių ir susitikęs su zitietėmis, bendrabučių vedėjais, susigraudina iki ašarų.

Kovo 28 d. grįžęs į Varėną ir atlikęs šv. Kazimiero draugijos skyriaus reviziją, konstatuoja, kad knygų sodiečiai vesti nemoka, kasoje neužrašyta nė skatiko. Pavyksta surasti keletą „Aušrelės“ prenumeratorių. Balandžio 17 d. lankosi Giraitės sodžiaus vakarėlyje, kitą dieną – Barčių kooperatyvo susirinkime. Varėnoje suranda dainininkių, užrašinėja liaudies dainų melodijas. Vis jam sugrįžtant į Vilnių, zitietės Marijona Telksnytė ir Uršulė Steponavičiūtė ryžtasi pas J. E. Arkv. Jalbžykovskį prašyti, kad kun. P. Bieliauską, einantį šv. Zitos draugijos pirmininko pareigas, paliktų Vilniuje.

Gegužės 16 d. į Varėną paskyrus kleboną kun. Vytautą Šikšnelį, su juo atvyksta į Valkininkus pas dek. kun. Klemensą Maliukevičių. Šiam kitą dieną išvykus į Trakus atsisveikinti su parapijiečiais, čia praleidžia kelias dienas, perrašinėja iš juodraščio ir užrašinėja dainas. (p. 177-180)

Kelionė į Lenkiją

1933 m. liepos 5 d. traukiniu su bičiuliu Andriumi Žmuidzinu, išvyksta į kelionę po Lenkijos miestus. Iš Varšuvos Gdynėje, aplankę laivą ir plekšnių fabriką, kitą dieną vyksta į Veiheravą, aplankyti Kalvarijos kelių ir koplytėlių, pėsčiomis prie jūros nueina 8 km. Pervožine apžiūri didelį ūkininko ūkį ir bites. Užsuka į Pucko miestelį, apsilanko vasarotojų mieste Sopote, su lenkų vadovu apžiūri senovinį Gdansko miestą. Lankosi Veličkoje, Krokuvoje apžiūri bažnyčias, Vavelį, muziejų. Lankydamasis Lenkijoje ir puikiai kalbėdamas lenkiškai, didžiavosi esantis lietuvis ir to neslėpdavo, net stengėsi kalbėti lietuviškai, tik mokančių neatsirado. Liepos 13 d. apsilankęs Druskininkuose ir Pariečėje pas Navickus, liepos 15 d. atvyksta į Valkininkus. (p. 181-182)

Kunigo Petro Kraujelio mirtis ir jo atminimo vakaras

1933 m. liepos 17 d. nuo Velykų trečią kartą šv. Juozapo ligoninėje aplanko sergantį kun. P. Kraujelį. Rugpjūčio 14 d., sužinojęs apie gero draugo mirtį, negali tuo patikėti, vyksta į Vilnių. Netektį išgyvena labai skaudžiai. Parvežant kūną į jo butą, šaltis P. Bieliauską krečia kaip niekad gyvenime. Atvykęs į Valkininkus, kitą dieną po pamaldų paskelbia apie kun. P. Kraujelio mirtį bažnyčioje. Iš Valkininkų vyksta į jo laidotuves. Nors dalyvauja daug lenkų, šv. Jurgio bažnyčioje gieda „Viešpaties angelas“ lietuviškai. Pagal mirusiojo valią kun. P. Kraujelį palaidoja šv. Petro ir Povilo kapuose. Po laidotuvių P. Bieliauskas kelias dienas tvarko kun. P. Kraujelio knygas ir dokumentus, aplanko jo kapą, dienoraštyje apibūdina jo asmenybę ir darbus. (182-184)

1934 m. sausio 2 d. gimnazijos salėje suruošiama akademija kun. prof. P. Kraujeliui atminti. Paskaitą apie kunigo darbus ir idealus skaito kun. K. Čibiras. Žodį taria dir. Šikšnys. Mokytojas Petkelis kalba apie jo meilę kraštui ir jaunimui. Valdžios atstovas neleidžia P. Butrimui skaityti savo eilių, kadangi jos nebuvo numatytos programoje. Atpuola ir kun. P. Bieliausko Labdarybės draugijos liūdesio pareiškimas. Vis tik, atsiklausus atstovo, P. Bieliauskui leidžiama sugiedoti liūdesio giesmę „Kad skausmas tau širdį kaip peiliais suspaus“ pagal Naujalio muziką. (p. 186)

Krata bendrabučiuose

1934 m. vasario 14 d., kun. P. Bieliauskui bemokant K. Stašio bendrabutyje vargonininkus giedoti choralą, įvyksta krata vedėjo Adomo Cicėno bute. Priežastis ta, kad bendrabučio skaitykloje yra lietuviškų laikraščių iš Lietuvos, žurnalų ir knygų. Tai jau nusikaltimo įkalčiai, kompromituojanti medžiaga. P. Bieliauskas, grįžęs į namus, peržiūri savo dokumentus. Nors nieko politiško neturi, vis tik keletą asmeninių laiškų paleidžia dūmais. Kitą rytą Centriniame komitete sužino, kad areštuoti A. Cicėnas, Rapolas Mackevičius, studentų sąjungoje – Juozas Kanopka. Iš Kauno per radiją pranešama, kad suimta 30 lietuvių. Nors širdis nerimo, kun. P. Bieliauskas laikėsi taisyklės: „Dirbk, ką turi dirbti tą valandą“. (p. 194)

Vasario 16-osios minėjimai

Okupuotame krašte lietuviams ypatingai svarbi data būdavo Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. P. Bieliausko dienoraštyje galima surasti beveik kiekvienų metų šios datos minėjimą.

1923 m. Lietuvos paskelbimo dienai buvo ruošiamas vakarėlis, tačiau valdžia neduoda leidimo, anksčiau duodavo. (p. 57)

1924 m. vasario 16 d. Lietuvių klube susirinko virš 30 žmonių. Vakarienė, prakalbos prie uždarų durų. (p. 88)

1927 m. sausio 25 d. įvedus į butą radiją mėgsta klausytis žinių, muzikos, operų, švenčių minėjimų. Išklausę paskaitos ir koncerto, kun. P. Bieliauskas su A. Žmuidzinu vyksta į Pirklių salę, kur numatyta paskaita, koncertas ir pasilinksminimai. Nustemba pamatę visus išeinančius iš salės. Po kun. K. Čibiro paskaitos gauta žinia apie Dr. Jono Basanavičiaus mirtį. (p. 114)

1930 m., radijui „pakrikus“, pranešimų ir Vasario 16 d. iškilmių prie karo muziejaus iš Kauno klausosi pas Žmuidzinus. „Dievuliau, kokis susidarė mūsų visų graudus momentas, kuomet pasigirdo muziejaus varpo gaudimas, trimitai, komandos pranešimai ir t. t. Šis pergyventas momentas visuomet pasiliks mano atmintyje… O kuomet užtraukė Lietuvos himną, mūsų visų nuriedėjo ašaros per veidus, o kad mes galėtume sulaukti tokių laikų, kad Bazilikos aikštėje, Vilniuje, galėtume matyti tokias iškilmes iš šito lango.“ (p. 131)

1931 m. vasario 16 d. pažymėta silpniau. Neleista vaidinti „Litvomanų“, solistai menki, pasveikinimų mažiau. Pasijuto didesnis lenkų spaudimas. (p. 142)

1932 m. Vasario 16 d. laiko Sumą Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Pernai su asista, šiemet be jos. Pamokslą sako kun. P. Kraujalis apie krikščionišką Tėvynės meilę. Vakare Pirklių salėje akademija. (p. 163)

1934 m. kun. P. Bieliauskas 10 val. laiko Mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kun. Vincas Taškūnas sako pamokslą. Pilnoje gimnazijos salėje turėjo būti akademija. Laikinojo komiteto pirmininkas Konstantinas Stašys paskaito paskaitą apie lietuvių tautos prisikėlimą, suminėjęs areštus ir prislėgtas lietuvių nuotaikas, praneša, kad tolesnė programa nebus vykdoma. (p. 194) ir t. t.

Nesusipratimas su lenkais

1934 m. gegužės mėnesio vakarais kun. P. Bieliauskas Šv. Jono bažnyčioje laiko lietuviams moksleiviams gegužines pamaldas. Gegužės 11 d. įvyksta nesusipratimas su lenkais. Suteikus palaiminimą švenčiausiu ir giedant „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą“, iš anksto nepranešę, į bažnyčią ateina gausi Aušros Vartų jubiliejinė procesija. Lietuviams nutilus, lenkai pradeda giedoti. Atėjęs kunigas paprašo leisti sukalbėti 6 poterius. Sukalbėję prašo kitus 6 kalbėti koplyčioje. Jiems bekalbant, kun. P. Bieliauskas užgieda „Sveika, Marija“. Kiek vėliau ir lenkai pradeda giedoti. Lietuviams nenusileidžiant ir padedant vargonams, lenkai išeina iš bažnyčios. Kun. Grancas apkaltina P. Bieliauską, neleidusį jiems kalbėti poterių. Į konfliktą įsikiša vyskupas Kazimieras Mikalojus Michalkevičius. Kun. P. Bieliauskui apie incidentą parašius į laikraštį, vyskupas reikalauja atšaukti žinią. Viskas baigiasi spaudai pranešus, kad laiško nespausdins. (p. 198)

Darbas Daugėliškio parapijoje

1934 m. spalio 23 d. kun. P. Bieliauskas išvyksta į Daugėliškį (Ignalinos r.) pavaduoti kun. Joną Kuzminskį, kurį, kaip neturintį pilietybės, tremia į Lietuvą. Darbo daug: išpažintis, suma, pamokslas, rožančius, mišparai, įvedimas, krikštas, gedulingi mišparai, ligonių lankymas. Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas Andriejus Šukelis iš Galalaukio sodžiaus paprašo pašventinti cementinį kryžių. Tačiau policija, sužinojusi, kad jis pastatytas be starostos leidimo, surašo protokolą, statytojas turi nemalonumų. Telefonu pasitarus su Arkivyskupu, šis pataria kryžiaus nešventinti, kol nebus gautas leidimas. Norint išvengti bėdų, statytojui buvo patarta kryžių nugriauti, bet galbūt, kaimynų padrąsintas, to nedaro. Baigęs darbus bažnyčioje, P. Bieliauskas užrašinėja liaudies melodijas, kurias dainuoja vyresnio amžiaus kaimų dainininkai. Pradėjęs užrašinėti 1932 m. rugsėjo 9 d., dirbdamas vien pripuolamai, per du metus užrašė 600 melodijų. Lapkričio 23 d. grįžęs į Vilnių, dirba Komiteto ir kitus darbus. (p. 199-202)

Kunigo Klemenso Maliukevičiaus laidotuvės ir darbas Valkininkų parapijoje

1934 m. gruodžio 2 d., vykstant sekmadienio pamaldoms šv. Mikalojaus bažnyčioje, Arkv. Romualdas Jalbžykovskis kun. P. Bieliauskui praneša, kad naktį mirė Valkininkų klebonas, dek. Klemensas Maliukevičius, įsako važiuoti ir užsiimti jo laidotuvėmis bei valdyti parapiją, suteikdamas visus kunigo įgaliojimus. Ši žinia P. Bieliauską taip sujaudina, kad negalėdamas kalbėti, ištaria tik „važiuoju“ ir išskubėjęs traukiniu vyksta į Valkininkus. Stotyje jau laukia vežėjas su arkliais. Atlaikęs sumą Valkininkų bažnyčioje, iš sakyklos paskelbia liūdną žinią parapijiečiams. Didelis sielvartas spaudžia gerklę, ašaros veržiasi iš akių, pravirksta žmonės bažnyčioje. Suvaldęs jausmus, tęsia pamokslą, praneša laidotuvių tvarką. Vikaras Adomas Voiciechovskis daugumoje iš vietinių lenkų sudaro laidotuvių komitetą. Iš Trakų atvykus burmistrui Lukevičiui su įgaliojimais pervežti mirusiojo kūną į Trakus, komiteto posėdyje lenkai pritaria. Lietuviai pasisako už laidojimą, kur mirė. Burmistras perskaito Arkivyskupo atsiųstą telegramą, kurioje sakoma: „Sutinku pervežti kūną Klemenso Maliukevičiaus į Trakus, jei tam neprieštaraus giminės ir jei testamente nėra kitaip nurodyta.“ Seserėčia Barbora Baublytė, ilgus metus gyvenusi Trakuose, su tuo sutinka. Prisiminęs, kaip kartu vaikštant po šventorių, dek. K. Maliukevičius rinkosi sausesnę vietą, kur neužliejamas vanduo, kun. P. Bieliauskas nusprendžia perkalbėti gimines, brolėną Petrą Maliukevičių, Barborą ir paraginti valkininkiečius ginti savo teises dėl klebono palaidojimo. Tuo tikslu iškelia abejones, ar lenkai, nuvežę į Trakus, nepadarys kilnaus lietuvio kunigo ir patrioto lenkų didvyriu, pastatę paminklą vien lenkišku užrašu. Šis motyvas, sprendžiant pervežimo klausimą, visus labiausiai paveikia. Giminės surašo raštą ir pasirašo, kad kunigas būtų palaidotas Valkininkų bažnyčios šventoriuje. Atvykus iš Trakų daugiau ponų ir ponių, vėl imta kelti velionio pervežimo į Trakus klausimą, net svarstoma galimybė naktį išvogti kūną ir automašina nuvežti į Trakus. Nugirdęs tokį pasikalbėjimą, P. Bieliauskas praneša valkininkiečiams, kurie nusprendžia budėti per naktį. Kun. P. Bieliauskas duoda įsakymą šv. Kazimiero draugijos skyriams, Ūkio draugijos rateliams, bažnytinėms brolijoms paruošti gėlių vainikus su lietuviškais užrašais. Kai lenkai tai pamato, nusileidžia ir klausia, kuo galėtų prisidėti prie jų mylimo klebono palaidojimo. Trakiečiams buvo leista pirmiesiems nešti karstą iki didžiųjų bažnyčios durų, toliau neša lietuviai iki kapo duobės.

Į laidotuves atvyksta Vilniaus laikinojo komiteto pirmininkas K. Stašys su žmona, Labdarybės draugijos Centrinio komiteto narys Vincas Budrevičius, bendrabučių vedėjai: Veronika Petravičiūtė, Marija Žukauskaitė, Adomas Cicėnas, dvi šv. Zitos draugijos atstovės. Iš Lietuvos atvyksta Kaišiadorių kapitulos kanauninkas ir Žąslių klebonas Motiejus Cijūnaitis, kan. Alfonsas Varnas ir prelatas Juozapas Labukas, Vievio klebonas Juozapas Mincevičius ir kt. Iškilmingas Mišias atlaiko M. Cijūnaitis, lenkišką pamokslą pasako Senųjų Trakų klebonas Liudas Steponavičius, gražų pamokslą lietuviškai, apibūdinęs velionio geriausius asmens bruožus, kun. K. Čibiras. Buvo nutarta apeiti su vainikų juosta ir karstu apie bažnyčią. Atsisveikinimo kalbose prie kapo kan. M. Cijūnaitis, Trakų burmistras Lukevičius ir K. Stašys pažymėjo, jog kunigas buvo taip mylimas, kad dėl jo palaidojimo buvo kilę ginčai, nes kiekvienas norėjo jį turėti. Prie kapo sugiedota „Viešpaties angelas“ ir Lietuvos himnas. (p. 202-207)

Po laidotuvių kun. P. Bieliauskas sutvarko dekano kvitus, algalapius, įvairius raštus. Valkininkiečiai, norintys matyti klebonu P. Bieliauską, siūlo savo pagalbą. Gruodžio 10 d. nuvykęs į Vilnių pas J. E. Arkivyskupą R. Jalbžykovskį pranešti apie laidotuvių atlikimą, pasiteirauja apie savo padėtį. Metropolitas pažada paskirti kun. P. Bieliauską dekanu, jei norėtų pasilikti Valkininkuose. Tačiau tų titulų ir parapijos darbo kunigui nesinorėjo. Centrinis komitetas duoda P. Bieliauskui pasirinkimo laisvę. Būdamas Valkininkuose kunigas jautė, kad jį seka slaptoji lenkų policija, baiminosi kratų, ne viską užrašinėjo. Negalėjo pasitikėti vikaru A. Voiciekovskiu, kuris jau buvo spėjęs pranešti Metropolitui sugalvotą žinią, kad kun. P. Bieliauskas nori atsikratyti mišių patarnautojų lenkų vaikų, o paimti lietuvius. „Kaltė“ buvo ta, jog į juos dažniausiai kreipdavosi lietuviškai. Be to, vikaras vengė pakalbėti susitikęs miestelio gatvėje, kad miestelėnai neįtarų, jog jis pasidavė lietuvio kunigo įtakai.

Nesulaukusios grįžtančio kunigo, zitiečių ir Centrinio komiteto delegacijos pradėjo reikalauti sugrąžinti jį į Vilnių. Nežinia, ar tai būtų padėję, jei ne lenkų policija, kuri pateikė medžiagą Metropolijos kurijai, kad jo netvirtina Valkininkų klebonu. Žmonės mėgo lietuvį kunigą ir kviesdavo į vakarėlius, prie Kalėdų eglutės, šventinti kryžiaus ar pas ligonį. Po tokių apsilankymų, pas patikimus žmones prisistatydavo policija surinkti medžiagą, ką veikė, ką kalbėjo. O tie „patikimi žmonės“ viską pranešdavo kunigui.

Valkininkuose prabuvęs tris su puse mėnesio, bet nieko nerašęs, sugrįžęs į Vilnių, dienoraštyje užrašo tai, ką atgamina atmintis, kalėdojimą po Valkininkų parapijos kaimus: Mištūnus, Kuršius, Naniškes, Čebatorius, Krūminius, Kalvius ir kt.

„Pirmą kartą kalėdodamas prisilaikiau ar gerai, ar ne, šios tvarkos. Įėjęs pirkion, kol palydovai gieda Kalėdų giesmės (lietuviškai) vieną posmą, sukalbu mintinai maldą ir pašlakstau šv. vandeniu. Duodu kryželį pabučiuoti. Bučiavo kažkas stovėdamas, kažkas klūpodamas. Po to rašiau į juodraštį visus tų namų gyventojus: pavardė, vardas, (metai) amžius ir šeimyninė padėtis. Keletą klausimų iš katekizmo vaikams. Gale dovanos ir prenumeratos užrašymas. Atvažiavus man į kaimą pirmoje pirkioje laukė jau 5, 6 vyrai ir tiek pat mergaičių, kurie mane visą laiką lydėjo nuo pirkios į pirkią giedodami vienos, kitos Kalėdų giesmės posmus. Kadangi grūdų rinkliava mažai man rūpėjo, tą klausimą palikau pačių žmonių nuožiūrai. Todėl jie vis tik prisilaikydami senų tradicijų paduodavo vežimą javams parinkti. Jie žinojo, kuris kaimynas turėjo kokio javo, gera šeimininkė kiaušinių ar dešrų, mergelė gražesnių priaudusi rankšluosčių, ir tų daiktų pririnkdavę daugiausiai juokavimo formoje.

Sniego šiais metais ne per daugiausia, tačiau pėstiems vaikščioti po kolonijas darė sunkumų. Todėl ir jie patys pasikinkę keletą arklių į roges kartu važinėjo. Tuo būdu susidarydavo 4 ar 5 vežimai. Palydovai ta proga jautėsi kaip kokioje pramogoje. Na, ir aš jaučiausi patenkintu. Jie manęs nevaržė, juokavo, krėtė šposus. Ypač kai jiems tekdavo tyčia ar netyčia išvirsti su rogėmis. Ir rodė išgąsčio, kai mane matė išvirtusį, nors tai pasitaikydavo gana retai.

Priėmimų su valgiais triukšmingų niekur nebuvo. Pietų metu numatytoje pirkioje duodavo sūrio, sviesto ar mėsos ir stiklinė arbatos. Jokių alkoholinių gėrimų nebuvo. Vakare užbaigai susirinkdavo, kas tik galėjo, iš visų to kaimo kolonijų į vieną pirkią, didesnę, manęs išleisti. Čia davė užkąsti man, o jie visi ar dainavo, ar žaidė jaunimas. Seniai gėrėjosi. Gale sustoję visi atgiedame „Lietuva, Tėvyne mūsų“ ir sudiev.“ (p. 212)

Dūkšto parapijos kunigo Zenono Butkevičiaus kunigavimo jubiliejuje

1935 m. liepos 10 d. Dūkšto parapijoje dalyvauja kun. Zenono Butkevičiaus 25 m. kunigavimo jubiliejuje. Visi nubalsuoja, kad pamokslą sakys kun. P. Bieliauskas. Nors pasiruošti buvo sunku, kalba apie žmogaus pašaukimą į dvasišką luomą, kunigo reikšmę bažnyčioje, parapijoje, visuomenėje. Perskaito šv. Tėvo Jubiliejaus proga raštą-pasveikinimą bei palaiminimą. (p. 414)

Kelionė į Lietuvą 1939 m.

Kun. P. Bieliausko dienoraštyje išsamiai aprašyta kelionė po Lietuvą 1939 m. vasarą, į kurią jis leidžiasi su kitais vilniečiais. Atvykusius į laisvą Tėvynę domina viskas. Kaune aplanko botanikos sodą, pabuvoja aerodrome, zoologijos sode, kūno kultūros rūmuose, apžiūri stadionus, aikštes, spaustuvę. Liepos 1 d. traukiniu išvyksta į Biržus. Svečius pasitinka policijos vadas Jonas Ignatavičius. Kitą dieną Biržų bažnyčioje turi progą paklausyti bažnyčių jungtinių chorų dainų. Čia kun. P. Bieliauskas taria sveikinimo žodį choristams ir vadovams, linki, kad daina, kuriai svarbu turėti laisvę, vystytųsi, plistų ir augtų. Lankosi Biržų pilyje, savivaldybės sanatorijoje, apžiūri Lietuvos gipso ir alebastro klodus, pabuvoja miesto turguje. Liepos 3 d. vakarą vietos inteligentai vilniečiams pagerbti pas J. Ignatavičių suruošia arbatėlę. P. Bieliauskas papasakoja apie lietuvių švietimą, spaudą, mokesčius, santykius su lenkais, kokias negandas okupuotame krašte teko patirti asmeniškai. Liepos 4-ąją bažnyčioje atlaiko šv. Mišias ir apžiūri bažnyčią, užrašo bažnyčios pastatymo istoriją. Popiet vyksta aplankyti P. Variakojo fabrikų. Linų siūlų fabrike domisi istorija, audimu, verpimu, dirbančiais žmonėmis. Apžiūri malūną, vilnų karšyklą, verpyklą. Variakojienės alaus darykloje domina darbų procesas, akcizai. Vakare pas Biržų notarą Praną Lembertą, kuris dainuoja ir kuria eiles, gauna dovanų i knygą su autografu „Saulėtekiai“.

Liepos 6 d. traukiniu išvyksta į Šiaulius. Aplanko pažįstamus, Apygardos teismo pirmininką Praną Baranauską, su juo apžiūri muziejaus eksponatus. Liepos 7-ąją atvyksta į Kauną, lankosi lenkiškoje Lapių parapijos bažnyčioje, Pažaislio vienuolių bažnyčioje suteikia Valatkų sūneliui krikšto sakramentą. Liepos 10 d., į Kauną atvykus kun. K.Čibirui, kartu garlaiviu plaukia į Lukšius, kur vikaru dirba sesers sūnus Jonas Babilius. Aplanko kleboną kun. Markevičių. Kitą dieną kun. K. Čibiras, atlaikęs Mišias, išvyksta į Kauną, o jiedu su Jonu Babiliumi tęsia pažintį su Lukšiais. Domisi įmonėmis, įstaigomis, pieno perdirbimo bendrovėmis, stambesniais ir smulkesniais ūkininkais, jų pajamomis ir išlaidomis. Iš čia vyksta į Kauną ir Jiezną. Sugrįžę į Kriukus, laiveliu persikelia į Seredžių, užsuka į bažnyčią, kurioje jaunas kunigėlis laiko gedulingas Mišias. Sunkiai ir klaidingai be vargonininko jaunam kunigėliui giedant, ateina į pagalbą. „Bažnyčia tuščia, skambi. Kai nuaidės mūsų balsai stori, galingi per bažnyčią, net kunigas išsigandęs nustojo giedojęs.“(p. 232) Vikaras kun. Petras Biskis pakviečia arbatos, pasiūlo apžiūrėti Palemono piliakalnį, Belvederio dvarą su aukštesniąja pienininkystės mokykla.

Važiuodamas autobusu į tėviškę gėrisi vietovių ir gamtos vaizdais. Per Vilkiją, Raudondvarį, Kauną liepos 12 d. su kunigu Jonu atvyksta į Slabadą. Aplanko seseris Elzę ir Veroniką, jaunystės draugų ūkius, vietas kur teko vaikščioti, joti naktigonėn. Dienoraštyje surašo visus 33 ūkius ir gyventojus. Apie savo šeimą parašo: „Bieliauckas Jonas, Antano. Sūnus Pranys kunigu tapo. 5 d.[ešimtinės] ž.[emės]. Seserys Veronika, Domicelė ir Elzė visos ištekėjo. Tėviškę paveldėjo Veronika Klimavičienė. Nėra.“ (p. 235) Pažymi, kad per 50 m. pranyko 22 šeimų pavardės arba jos buvo pakeistos.

Liepos 14 d., apsilankę Jiezno bažnyčioje, užrašo sunkiai išskaitomą lotynišką bažnytinės lentos tekstą, bažnyčios istoriją, inventorius. Lingėniškyje pas seserį ir kunigo Jono motiną Domicelę Babilienę, prisiminę vaikystės dainas, visi kartu – Elzė sopranu, Domicelė altu, Marijonas tenoru, Jonas baritonu, Pranas Bieliauskas bosu – dainuoja „Prausė vaikus pelėda“, „Puolė uodas iš ąžuolo“, skaito eiles. Pernakvojęs pas Jiezno kleboną, kitą dieną užrašo buvusius ir esamus Jiezno gatvių pavadinimus. Sekmadienį liepos 16 d. Birštono bažnyčioje per Škaplierinės P. Švenčiausiosios atlaidus, kun. klebono Meškėno užprašytas, laiko Sumą, bažnyčioje gėrisi operos solistės Aleksandros Staškevičiūtės „Ave, Marija“ dainavimu. Po šventinių pamaldų kurorto vedėjas Dr. M. aprodo gydančio vandens šaltinius, miesto kavinėje supažindina su generolu Stasiu Raštikiu.

Liepos 17 d., neįvykus kelionei į Žemaitiją ir Palangą, vyksta pas Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą, kuris papasakoja apie kuriją. Su vyskupu ir prelatu Labuku atvyksta į Kauną, čia Įgulos bažnyčioje dalyvauja vargonininkų ir chorvedžių kursų religinės muzikos valandoje. Lankosi Liteksos audimo fabrike, „Paramos“ duonos įmonėje. Liepos 19 d. eina į Lenkų konsulatą padėti P. Fedaravičiui išgauti leidimą nuvykti į Vilnių. Juos priima konsulo pavaduotojas Zaleskis. Iš pavardės manydamas, kad P. Bieliauskas lenkas, pasidomi kokioje organizacijoje dirba. Pasakius, kad yra lietuvis ir ilgą laiką dirbo Vilniaus Lietuvių labdarybės draugijoje, kuri dabar valdžios uždaryta, Zaleskis kalbą pasuka į kitą pusę. Jam nusiskundus, kad lenkai Lietuvoje yra skriaudžiami, P. Bieliauskas atsako, kad ir Vilniuje yra daug kas taisytino. Priminęs kokiu reikalu atėjęs, leidimą Federavičiui išgauna lengvai.

Grįžęs į butą, sulaukia svečio, ministro pirmininko pareigas einančio Kazimiero Bizausko, kuris pavaduoja išvykusį gydytis Urbšį. Kartu su Kauno metropolijos kanauninku kun. P. Dogeliu vyksta į Bizausko butą. Su jais abiem dirbo Vilniaus lietuvių nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos Centriniame komitete.

Liepos 20 d. Metropolio viešbutyje kun. P. Bieliauskas, kun. Žeidys ir Smaliukas susitinka su Kipru Petrausku, prisimena 1902 m. Onuškio parapijos chorą, giedojimus. Kipras jam teikė žinių balso atžvilgiu, o P. Bieliauskas – iš muzikos reikšmės gyvenime.

Nusprendęs iš Kauno į Vilnių skristi lėktuvu, prieš dieną pasibaigus vizai, aerouoste išgirsta, kad teks mokėti 25 litus baudos. Paskambinus K. Bizauskui, šis duoda įsakymą išleisti be baudos.

Lenkų traukimasis iš Vilniaus, Labdarybės draugijos turto grąžinimas

Grįžęs į Vilnių ir rugpjūčio mėnesį apsilankęs K. Stašio bendrabutyje, P. Bieliauskas mato, kad jis pilnas lenkų ir lietuvių kareivių, Lietuvių Labdarybės draugijos namai užimti kareivių, vyksta apmokymai.

1939 m. rugsėjo 16 d., vykstant lenkų ir vokiečių karui, kun. P. Bieliauskas gauna kuratoriaus Juliaus Švedo pranešimą, kviečiantį visus Labdarybės draugijos komiteto narius atvykti pasirašyti aktą, grąžinantį visą draugijos turtą ir bendrabučius. Dėl bombonešių gausmo virš Vilniaus ir aliarmo sirenų kaukimo, patrankų ir kulkosvaidžių šaudymo, bombų sprogimų, komiteto nariai nesusirenka. P. Bieliauskas vienas pasirašinėja atgavimo aktus. Atšaukus aliarmą iš Vaivadijos ateina pasirašyti A. Matulionis, atbėga pažiūrėti kun. K. Čibiras. (p. 253-254)

Kitą dieną su A. Matulioniu eina pažiūrėti mėtytų bombų pėdsakų. Lenkai iš Vilniaus traukiasi su karo pabūklais. Susitariama, kad jie be mūšio užleis Vilnių bolševikams. Suirutė, šaudymai, visokių karių maišalynė, plėšimai, agitacinės kalbos, gandai ir žiauri tikrovė darė gyvenimą sunkiai pakenčiamu, norėjosi matyti sugrįžtančius lietuvius.

1939 m. spalio 6 d. Šv. Jono bažnyčios zakristijoje susitinka su jaunu lenkų kunigu, buvusiu katalikiško laikraščio redaktoriumi. Jam pareiškus apgailestavimą, kad bolševikai neužėmė visos Lietuvos, būtų greičiau paspringę, kun. P. Bieliauskas pataria nelinkėti kitam to, kas pačiam nepatinka. „Lenkai pasiglemžė Ukrainą, Baltarusiją, Vilniaus kraštą ir… ir užspringo.“ Vilniaus Universiteto Teologijos fakulteto dekanas kun. Svirskis pareiškia: „Turint omenyje religiją, būtų geriau, jei Vilniaus kraštą užimtų lietuviai. Tačiau tautiškumo atžvilgiu mažiau pavojingi mums bolševikai“. (p. 256)

Pertvarkymai atėjus naujai valdžiai

1939 m. spalio 6 d. Centriniame komitete tarnautojų susirinkime aptariama susidariusi padėtis, sudaromas naujas liaudiškas komitetas: pirmininkas Vincas Žilėnas, sekretorius Antanas Matulionis, iždininkė Uršulė Sekmokaitė. Andrius Rondomanskis ne kartą kun. P. Bieliauskui patarinėjo, norint gauti paramą iš bolševikų, reikia visiems persiorientuoti labiau „kairėn“, naujais pagrindais pertvarkyti kooperatyvus. Kas benueidavo pas juos draugijos reikalais, nerasdavo pritarimo, kai sužinodavo, kad draugijai vadovauja kunigas. Marijai Žukauskaitei paklausus, kas bus su rytmetinėmis ir vakarinėmis vaikų maldomis, naujas pirmininkas atsako, kad bendrabučiuose reikia panaikinti bendras maldas ir nukabinti nuo sienų šventųjų paveikslus. (p. 256-257)

1940 m. vasarą pasikeitus Lietuvos valdžiai ir įsikūrus Lietuvos tarybų valdžiai, P. Bieliauskas kaip iždininkas spalio 31 d. perduoda Vilniaus skyriaus Turistų draugijos Kaune kasą. Vėliau perduoda Vilniaus lietuvių labdaros draugijos nacionalizuotą turtą: Centrinio komiteto raštinę, Birutės mergaičių, kun. K. Stašio, dr. J. Basanavičiaus, Žiburėlio bendrabučius, Markučių ūkį ir bendrabutį, mokyklą-dirbtuvę: stalių, šaltkalvių, vyrų ir moterų siuvyklas, batsiuvių krautuvę. 1941 m sausio 13 d. kaip valdytojas perduoda lenkų Bialomejskio „Ateities draugijos“ turtą. Sausio 15 d. kaip valdytojas perduoda lenkų vienuolių „Caritas“ draugijos turtą, sausio 18 d. – šv. Zitos draugijos namus ir inventorių. (p. 419)

Darbas vokiečių okupuotame Vilniuje 1942 m.

1942 m. kovo 3 d. vokiečiai daro reviziją Kunigų seminarijoje, kratas seminarijos butuose. Į Lukiškių kalėjimą išveža klierikus ir lenkų profesorius kunigus, uždaro bažnyčias. Krata padaroma misionierių vienuolyne.

Kovo 5 d. J. E. Arkivyskupas Mečislovas Reinys kun. P. Bieliauskui įteikia raštą, pavedantį iš Kunigų seminarijos abiejų koplyčių paimti Švenčiausiąjį Sakramentą ir pernešti į Šv. Jurgio bažnyčią. Nuvykus į policiją liepiama laukti, kol bus duotas raštiškas leidimas. Kovo 7-ąją Arkivyskupai R. Jalbžykovskis ir M. Reinys lankosi pas Gebitskomisarą areštuotųjų ir Šv. Jurgio bažnyčios reikalais. Arkv. Jalbžykovskis kun. P. Bieliauską pasiunčia pasiteirauti į vokiečių saugumo policiją. Pavakarę į Šv. Jurgio bažnyčią atvykęs saugumo viršininkas Dr. Šolc su kariškiu ir kun. P. Bieliauskas su zakristijonu randa koplyčias tuščias.

Kovo 21 d. J. E. Arkv. Jalbžykovskis tremiamas į Marijampolę, pakviečia kun. P. Bieliauską atsisveikinti bei paveda jam globoti savo butą, biblioteką, virėją ir tarną.

Kunigo Kristupo Čibiro žūtis, laidotuvės ir jo vardo įamžinimas

1942 m. kovo 23 d., užskridus į miestą rusų bolševikų lėktuvams, buvo išmestos 35 bombos. Kitą dieną kun. P. Bieliauskas sužino, kad visas šv. Mikalojaus vieno aukšto klebonijos pastatas sugriautas, žuvo kun. K. Čibiras, jo tarnaitė Elžbieta Lukšionytė ir kun. V. Taškūno sesuo. Atlaikęs Mišias Šv. Jono bažnyčioje, eina prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Griuvėsiuose dirba kareiviai savanoriai, vyr. policininkas, pora vyrų, kelios mergaitės. Čia sužino, kad iš po griuvėsių išgelbėtas Arkv. M. Reinys. Per stebuklą lieka gyvas kun. Edmundas Basys. Su prof. Z. Ivinskiu aplanko Arkv. M. Reinį ligoninėje, kurio pavojus gyvybei negresia. Sudaromas kun. K. Čibiro laidotuvių komitetas. Kun. P. Bieliauskas perka 2 karstus kun. K. Čibirui ir jo tarnaitei. Penkių žuvusiųjų kūnai vežimais pervežami į šv. Jono bažnyčią. Kaip kunigų seminarijos kurso draugą ir kartu sutartinai su kun. K. Čibiru dirbusį kun. P. Bieliauską komitetas pakviečia laikyti mišias ir palydėti į Rasų kapines. Tarti žodį ir atsisveikinti buvo sunkiausia. Rasų kapinėse kun. P. Bieliauskas kalba apie pažintį su velioniu, įstojus į kunigų seminariją, 4 m. sėdint viename suole ir darbą visuomeninėse lietuvių organizacijose. Kun. K. Čibiras kviesdavo jį celebruoti Sumą Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Advokatas Juknevičius kalbėjo apie jo asmenybę ir veiklą. Kun. Juozas Panavas atsisveikino giminių vardu. Kiti 4 žuvusieji buvo palaidoti bendrame kape. Iš viso tą dieną nuo bombų žuvo 32 žmonės.

Kovo 27 d. J. E. Arkivyskupas M. Reinys kun. P. Bieliauskui paveda laikinai eiti Šv. Mikalojaus parapijos klebono pareigas. Pagal vokiečių pareikalavimą kunigas lietuvišku raštu praneša apie Šv. Mikalojaus bažnyčių varpus. Balandžio 1 d. lankosi vokiečių saugumo policijoje uždarytų bažnyčių klausimu. Su vokiečių saugumo viršininku ir kitu atstovu bei kun. dek. J. Kretavičiumi važinėja po Vilnių ir atidaro 8 bažnyčias, apie tiek paliekama kitai dienai. 1942 m. balandžio 20 d. iš Švenčionių atvykęs kun. Stasys Valiukėnas perima šv. Mikalojaus parapiją. Tą dieną už kun. K. Čibiro vėlę atlaikomos gedulingos pamaldos.

1943 m. sausio 20 d. pas Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboną Stanislovą Valiukėną, posėdyje dalyvaujant J. E. Arkv. Mečislovui Reiniui, Universiteto Rektoriui Mykolui Biržiškai, kun. J. Panavui ir kun. P. Bieliauskui, svarstomi trys Jakimavičiaus pateikti lentos kun. K. Čibirui įamžinimo projektai. Priimamas su tekstu: „1888.XI-14 d. – 1942.III-23 d. Kunigas Krištapas Čibiras, Teologijos Magistras, nuo 1924 m. šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, su dideliu pasiaukojimu visą savo gyvenimą dirbo Bažnyčios ir Tautos gerovei, žuvo prie darbo stalo bombarduojant Vilnių.“ (p. 306)

Kovo 23 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje J. E. Arkivyskupas M. Reinys pašventina atminimo lentą su kun. K. Čibiro iš vario nulietu galvos profiliu, pasako prakalbą apie jo darbą ir gyvenimą. Kun. P. Bieliauskas su kun. S. Valiukėnu nuveža ant kun. K. Čibiro kapo vainiką.

Aušros vartų klebonas

1942 m. balandžio 25 d. Arkv. M. Reinys įteikia kun. P. Bieliauskui raštą, skiriantį jį Aušros Vartų klebonu „Vicarius substitutus“ (vikaras pavaduotojas). Kitaip nebuvo galima skirti, nes vienuoliai priklausė nuo Apaštališkojo sosto. Jie į Vilnių atvyko 1930 m., atgavo Šv. Teresės bažnyčią ir Aušros Vartus, jiems buvo perleista ir parapija. 1942 m. kovo 26 d. vienuolyną apsupo vokiečių ir lietuvių policija ir visus Tėvus karmelitus susodino į Lukiškių kalėjimą. Ką rado vienuolyne, išsivežė: maisto atsargas, muilą, skalbinius, pinigus, brangenybes, net malkas. Areštuoti buvo ir kitų vienuolynų vienuoliai.

Balandžio 27 d. kun. P. Bieliauskas lankosi vokiečių policijoje, kad jam perleistų karmelitų butą, birželio 16-ąją persikelia ten gyventi. Gegužės 30 d. pirmą kartą kaip klebonas laiko Mišias Aušros vartų koplyčioje.

Bažnyčioje pakabina aukų dėžutę ir suaukotus pinigus išdalina vargšams, išvaiko ubagus nuo Aušros vartų, duodamas jiems po 30 reichsmarkių per mėnesį. Ateina žmonės aukoti ir skolintis, šelpiami mokytojai, inspektoriai. Visose bažnyčiose pravedama rinkliava savitarpio pagalbai, ypač nukentėjusioms šaulių šeimoms šelpti. Radęs Tėvų karmelitų vienuolyno sandėlyje maisto atsargas, išdalina vargšams. Kun. P. Bieliauskas šelpia pinigais, lankydamas vargingai gyvenančias miestiečių šeimas.

Pas kun. P. Bieliauską pasidaro užvažiavimo namai, nėra dienos, kad kas neatvyktų. 1942 m. rugpjūčio 17 d. iš Lukšių į Vilnių atvyksta kun. Jonas Babilius dirbti Nekalto prasidėjimo bažnyčios vikaru, taip papildydamas lietuvių kunigų atsargas. Lenkams neruošiant Vilnijoje lietuvių kunigų, daugelyje parapijų jų stinga.

Seminarijos bažnytinio giedojimo profesorius ir choro moderatorius

1942 m. rugsėjo 7 d. Arkv. Mečislovas Reinys raštu skiria Vilniaus arkivyskupijos kunigą P. Bieliauską Vilniaus arkivyskupijos Seminarijos bažnytinio giedojimo profesoriumi ir choro moderatoriumi.

Rugsėjo 10 d. kun. P. Bieliauskas nuneša šv. Mišių intencijas J. E. Arkv. M. Reiniui. Iš kurijos pasiėmęs lietuvišku ir lenkišku tekstu patvirtintas P. Šv. Litanijas, įteikia „Švyturio“ spaustuvei, lietuviškas su papildytomis maldelėmis, lenkiškas – su išmestu tekstu „Krolowo Korony Polskiej“. Iš kurijos gauna raštą, kuriuo įsakoma visiems bažnyčios klebonams nekalbėti invokacijos „Krolowo Korony Polskiej“.

Rugsėjo 20 d. pas Rektorių Tulabą (prie šv. Mykolo bažnyčios) įvyksta seminarijos vadovybės posėdis. Jame dalyvauja pirmininkas J. E. Arkv. M. Reinys, kunigai Dr. Gronis, Dr. Levanas, Alf. Lipniūnas, V. Taškūnas, Ad. Stankevičius ir P. Bieliauskas. Jo Eminencija praneša, kad Šv. Mykolo vienuolyno patalpose vėl pradės veikti Kunigų seminarija. Rugsėjo 29 d. įvyksta Seminarijos atidarymas. Spalio 3-ąją Seminarijoje kun. P. Bieliauskas pradeda giedojimo pamokas su klierikais. Įvairiais reikalais lankosi Magistrate, tariasi dėl tikybos dėstymo pradžios mokyklose.

1942 m. spalio 11 d. įvedamos pirmos lietuviškos pamaldos pradžios mokyklų mokiniams šv. Teresės bažnyčioje. Katedroje įvyksta Arkivyskupo M. Reinio įžengimas į Katedrą. Kun. P. Bieliauskas su kitais kunigais jaudindamasis palydi jį į sostą. Per bažnyčios pašventinimo atlaidus kun. P. Bieliauskas su klierikais laiko mišparus, celebruoja, gieda antifonas ir intonuoja psalmes. Spalio 25 d. Katedroje prie Arkivyskupo, nežinodamas tvarkos ir labai jaudindamasis, kun. P. Bieliauskas pirmą kartą eina arkidiakono pareigas.

1943 m. kovo 18 d. vokiečių pareigūnai klierikams įsako per dvi valandas išsikelti iš užimamų patalpų. Po kelių dienų Seminarijos vadovybė gauna raštišką pranešimą apie Seminarijos uždarymą. (p. 313)

Į Aušros Vartus grįžta karmelitai

1943 m. kovo 29 d. iš tremties grįžta Aušros vartų klebonas Andžejus Gdovskis. Kovo 31 d. J. E. Arkv. M. Reinys, pasikvietęs kun. P. Bieliauską, išsako savo neigiamą nusistatymą dėl A. Gdovskio ketinimų tapti klebonu. Pagal bažnyčios kanonus jo įsileisti į Aušros Vartus negalima, nes Tėvų karmelitų basųjų konventas išblaškytas, o pavieniems asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, kur pamaldos laikomos lietuvių ir lenkų kalbomis, parapijos reikalų pavesti negalima. Balandžio 3 d. iš tremties grįžta karmelitų prioras (vienuolyno vyresnysis) Silvestras Glečmanas. Kun. P. Bieliauskas po poros dienų, pakvietęs pusryčių, iškilus klausimui dėl karmelitų apsigyvenimo vienuolyne, siunčia jį pas Arkivyskupą. Pats nuėjęs pasiteirauti pas Jo Eminenciją išgirsta, kad su prioru reikia tartis dėl lietuviškų pamaldų tvarkos ir valandų. Lietuviai norėtų turėti bažnyčios ir koplyčios vicerektorių, dalį koplyčios aukų, tris pusvalandžius lietuviškų pamaldų.

Balandžio 7 d. T. Prioras ateina pas kun. P. Bieliauską perimti Šv. Teresės bažnyčios, parapijos ir koplyčios. Mišias nori sumažinti iki 2 pusvalandžių. Kun. P. Bieliauskui, atsisakius užimti vikaro vietą, siūlo pasivadinti Aušros Vartų kapelionu. Karmelitai atsisako duoti butą, maistą, tik paramą egzistencijai 150 RM. Kun. P. Bieliauskas norėtų lietuvių reikalams būti savarankiškas, vietoj jų siūlomų 150 RM, trečdalį įplaukų iš koplyčios vargšams šelpti, lietuviui vargonininkui apmokėti, Marijos Aušros vartų kultui platinti. Balandžio 10 d. gavęs iš Tėvo Domininkono „Tėvų karmelitų kroniką“, kurioje surašytos visos jų teisės, nuneša Arkv. M. Reiniui. Balandžio 20 d. vis dar negali susitarti dėl sąlygų, kuriomis, P. Bieliauskui, atsisakius nuo Aušros Vartų klebono pareigų tektų naudotis ir dirbti šioje parapijoje pasilikus.

Vykstant gegužinėms pamaldoms, Arkv. M. Reinys sutinka iš Katedros transliavimą perkelti į Aušros vartus. Gegužės 23 d. pamaldų transliacijos proga kun. P. Bieliauskas suruošia pietus.

Rugsėjo 29 d. du vokiečių karininkai praneša, kad užims visą karmelitų vienuolyną ligoninės reikalams. Spalio 8-ąją kun. P. Bieliauskas iš Aušros Vartų persikelia gyventi į Didžiąją g. 52-4.

Apmąstydamas savo padėtį, P. Bieliauskas dienoraštyje užrašo, kad atvykęs į Aušros Vartus pasikeitė į geresnę pusę. Brevijoriaus skaitymo nepraleidžia nei karto. Su visais žmonėmis gyvena santaikoje, jau antri metai neteko su niekuo susipykti, tik su lenkais karmelitais. (p. 341)

1944 m. balandžio 5 d. po Katedroje per pamaldas vykusio religinio koncerto kun. Anicetas Kisielius priekaištauja kun. P. Bieliauskui, kad lietuviai su savo koncertais palinkę į protestantizmą, jais žmonės atpratinami nuo maldos. Iš dalies su tuo sutikdamas kun. P. Bieliauskas pastebi, kad žmonės tolsta nuo tikėjimo, o koncertai gali būti naudojami pritraukti žmones prie bažnyčios.

Melodijų ir dainų užrašinėtojas

Karo metais širdį slėgė neteisybė, rūsti kasdienybė, Lietuvos gyventojų ir artimųjų trėmimai, patrankų ir šūvių išvagoti, nesėti ir nepjauti laukai, panykusių sodybų vaizdai, duonos, aprangos trūkumas. Nusiraminimo ieškodavo maldoje, Dailės muziejaus parodose, koncertuose. Vaikščiodamas po miestą, o dažnai maršrutas vesdavo į geležinkelio stotį, kalbėdavo Brevijorių, rožančių, maldas. Skaitydamas Sekminių Evangeliją apie pasaulio pabaigą, lygindamas ją su karu, atnešusiu daug bėdų ir nelaimių, pasižada „dirbti ir rašyti, nors mūsų žemė ir suteškėtų susidūrus su kita planeta, kaip tas kiaušinis, mestas į sieną. Šv. Augustinas sako: „Venk dykinėjimo, visuomet stenkis ką nors dirbti; dykinėjimas, tai mirtis.“ (p. 394)

1944 m. blaškomas įvairių minčių, slegiamas depresijos, tvarkingai laikydamas šv. Mišias, dvasinius skaitymus, dienoraštyje nutaria aprašyti visas dainininkes, padainavusias daug liaudies melodijų, nurodyti procedūrą ir sunkumus, su kuriais teko susidurti. (p. 394-427)

Užėmus Vilniaus kraštą lenkams, Mokslo draugija, kun. prof. P. Kraujalio patarimu, imasi rinkti folklorą. Pranui Bieliauskui, kaip dainos mėgėjui, labiau rūpėjo užrašyti dainų melodijas. Ateitis buvo nežinoma, ar Lietuva atgaus Vilnius kraštą, seneliai išmirs ir nusineš į kapus gražias melodijas. Neužrašyti melodijų būtų didelis nuostolis krašto kultūrai. Čia skurdesnė buitis, todėl kitokie papročiai, melodijų įvairovė. P. Bieliauskas šiam darbui nebuvo ruošęsis, tačiau pradėjo dirbti 1932 m. spalio mėn., kai Matas Untulis suorganizavęs Rodūnės parapijos dainininkes atvykti į Vilnių melodijoms surašyti, 2 ar 3 dainininkes pasiuntė ir jam. Tada užrašė 18 melodijų. Pradžioje padarė keletą klaidų, neužrašė teksto, nepažymėjo datos, dainininkių pavardžių. Vėliau šių klaidų nekartojo.

Dainininkai dainavo Vilniuje, atėję į namus arba P. Bieliauskui pačiam apsilankius pas juos, atvykę iš kitų vietovių, Amatų mokyklos mokiniai, laikinai dirbant kitose parapijose arba svečiuojantis pas draugus kunigus. Kur benuvykęs, ieškojo dainininkų ir užrašinėjo melodijas kai kurias su visu tekstu, kai kurių užrašydavo teksto pirmą posmelį. Dainininkus surado Adutiškio, Kalesninkų, Daugėliškio, Dieveniškių, Dūkšto, Kabelių, Marcinkonių, Mielagėnų, Pariečės, Pelesos, Ratnyčios, Seinų, Tverečiaus, Valkininkų, Varėnos ir kitose parapijose. Kai kurios dainininkės surasdavo jį pačios, daug dainų užrašė kalėdodamas po kaimus. Jo dienoraštyje dainininkai pateikiami chronologine tvarka nuo 1932 m. iki 1944 m., tačiau melodijas užrašinėjo ir vėliau, dirbdamas Valkininkuose ir viešėdamas kitose parapijose.

1934 liepos mėn. kun. P. Bieliauskas, atsidūręs Dieveniškėse, tolimiausioje gudų pusiau lietuviškoje parapijoje, kurioje klebonavo A. Giedgaudas, užprašytas į vestuves, nustemba, kad šiame krašte lietuviai dainuoja gudiškai. Jaunimas dainomis prašo saldainių iš vestuvininkų. Kai prieina kunigo eilė, jis kratydamas galvą, saldainių neduoda. Kažkam pasakius, kad šitam kunigui reikia dainuoti lietuviškai, užtraukia „Šėriau žirgelį“, už kurią svečias sviedžia visą kilogramą paruoštų saldainių. Jaunimas tiek daug jų gavęs, net neužpyksta už nemandagų įteikimą ir dainuoja tik lietuviškas daineles. Grįžęs iš vestuvių, apmąstęs liūdną šios parapijos ateitį, kad veikiančių lietuviškų „Ryto“ mokyklų mokytojai terorizuojami, skaityklos veikia, tačiau gimnazistai bijo jose lankytis dėl lenkų policijos priekaištų, nutaria išleisti dainų leidinį, geresnius dainininkus kviesti į dainos kursus Vilniuje, kad jie grįžę galėtų jas skleisti savo krašte. Anksčiau pro pirštus žiūrėdamas į vestuvines dainas, nutaria užrašyti jų melodijas, vestuvių apeigas ir papročius. Suranda iš Žižmų kaimo dainininkę Mikaliną Masienienę, kuri padainuoja 29 dainas. Visos dainos įdomios ir liūdnos, o viena ypač patinka. Ją užrašė 1938 m. pakviestas pakelti Dieveniškių mokytojų ir skaityklų vedėjų dvasią. Tai buvo aršiausi lenkų priespaudos ir persekiojimų metai. Vilniuje likviduotos beveik visos draugijos. Mokytojai ir veiklesni asmenys areštuojami, ištremiami. (p. 401-402)

Per 1935 m. užrašęs 335 dainas, iš viso turi 1070 melodijų. Užrašęs melodijas, Vilniuje daro jų nuorašus, neša į Mokslo draugiją.

P. Bieliausko dienoraštyje sudarytoje lentelėje užrašyti 94 dainininkai, nurodyta 1618 melodijų. Tarp jauniausių dainininkių paminėtos Elena Vainalavičiūtė iš Mergežerio k. Varėnos r. (12 m.) ir Avelina Šukytė (13 m.) Galialaukio k. Ignalinos r., seniausių – Marija Jovaišaitė (103 m.) iš Kabelių. Daugiausia atmintinai mokėjo Katrina Sidziniauskaitė iš Kabelių -– 371, daugiausia padainavo Sofija Tarailaitė iš Seinų parapijos – 90. 1957 m. vasarą Antosė Staknienė iš Kalvių k. Valkininkų parapijos padainavo 73 dainas. Iš viso P. Bieliauskas užrašė apie 3 tūkst. dainų su melodijomis, pasakų bei smulkiosios tautosakos. (9)

P. Bieliausko užrašytų dainų melodijų motyvus savo kūryboje naudojo kompozitoriai Julius Sinius, Nikodemas Martinionis, Juozas Karosas, kuris parūpindavo P. Bieliauskui bilietus į koncertus filharmonijos salėje, operos teatrą.

Pranas Bieliauskas – dainininkas

Praną Bieliauską daina lydėjo nuo mažų dienų. Dienoraštyje (p. 427-432) jis prisimena, kad kartu su seserimis dainuodavo ant pečiaus, o pramokę skaityti dainavo iš lietuviškų kantiškų ir giesmes. Pagavęs melodiją bažnyčioje su seserim Elze giedodavo namuose. Ganydami gyvulėlius su kaimynu Antanu Bieliausku dainuodavo, kad diena neprailgtų. Paūgėjęs jodavo naktigonėn su bernais, ten irgi neapseidavo be dainų. Daugiausia skambėdavo rusiškos karo dainos, parneštos iš kariuomenės, žodžių nesuprasdamas, sekdavo melodiją. Kartą tiek daug dainavo, kad traukdamas aukštu balsu, net užkimo. Suaugęs giedodamas chore bosu ir negalėdamas paimti žemesnių tonų, manė, ar nebus pertempęs balso stygų. Su vyresniąja seserimi priimtas į parapijos chorą, beveik kas šeštadienį eidavo 6 km į Jiezną mokytis gaidų. Išmokęs gamą, kuldamas su tėvu spragilais rugius, kartojo natas ir mušdavo taktą. Nuo vargonininko Kudirkos gavę leidinėlį „Kanklės“ ir patys sugebėję vieną kitą melodiją sudainuoti, suprato, kam tiek daug laiko reikėjo gaišti gaidoms išmokti.

1900 m. birželio 24 d. atlaiduose Sumai kai kurias keturbalsių Mišių dalis galėjo jau bažnyčioje atgiedoti. Išmokę naujų dainų, per Šv. Mykolo atlaidus ir klebono vardines dainavo svečiams kunigams klebonijoje. Vargonininko Martyno Marcinkevičiaus šeimininkė Izabelė Kandrotaitė pastebėjusi, kad P. Bieliauskui sekasi dainuoti geriau nei kitiems, patarė: „Tamstai nėra kas čia mokytis. Reikia paieškoti kitur, ko daugiau pasimokyti“ (p. 428). Nuėjęs pasitarti su klebonu, išgirsta patarimą mokytis kunigu.

1902 m. mokosi Onuškio miestelyje pas Joną Plesebičių ir gieda bažnyčios chore, kuriam vadovauja Kipras Petrauskas. Tais pačiais metais gieda bažnyčioje Stakliškėse ir vasarą mokosi pas pradžios mokyklos mokytoją Petroką. 1903 m., besimokydamas Kaune, pirmą kartą išgirsta labai gražų choro giedojimą Katedroje. „Tas giedojimas man atrodė kai gražiausiais raštais juosta ar staltiesė, lietuvaičių nuausta.“ (p. 429) Čia klausėsi J. Naujalio vargonų grojimo, vėliau suartėjęs, palaikė bičiuliškus santykius.

1905 m. laikė egzaminus Maskvoje. „Gaudeamus igitur“ traukia kaip studentai. 1906 m. apie Užgavėnes apsigyvenęs Vilniuje bendrabuty, Filaretų g. 39, sudaro chorą. Pirmas pasirodymas lenkiškai įvyksta Šv. Baltramėjaus bažnytėlėje, Užupyje. Vargonininkas, išgirdęs dainavimą, klausia, ar nebus baigęs konservatoriją. Bernardinų bažnyčios vargonininkas, užgirdęs P. Bieliausko balsą, nustoja groti. Kunigas Jonas Kretavičius prašo įsilieti į jų chorą. Nors neturi laiko, sutinka. Vargonininkas Lesnievskis įrašo ir į „Liutnės“ chorą, bet iš ten pasitraukia, nes choristai vien lenkai, giedoti renkasi vėlai ir mokosi ilgai. Jaučiasi nejaukiai, kad visi susidraugavę, gražiai apsirengę, jis tik vienas prastai, nemokantis gerai lenkiškai kalbėti. Gyvenant internate, auklėtoja Ejsmontaitė parūpina Krokuvos liaudies dainelių rinkinėlį. Iš jo keletą dainų išmokęs mintinai ir padainavęs lenkams, įsigyja draugų. Kaip paaiškina, tuo metu dar nebuvo toks susipratęs lietuvis.

Naujas muzikinis gyvenimas prasideda 1907 m. įstojus į kunigų seminariją. Čia dvi valandas į savaitę vyksta dainavimo pamokos, mokosi keturbalses mišias, tribalses procesijai ir Responsorijas šventėms. Per Kalėdų ir vasaros atostogas su draugais nuvažiavę į kaimus gieda bažnyčiose. Vasaras dažnai praleisdavo labai gražioje Punios gamtos aplinkoje. Į namus užsukdavo tik keletui dienų, todėl tėvai visad sutikdavo ir išlydėdavo su ašaromis. Kalesninkuose gavęs namų darbo smuiką, išmoksta groti iš natų.

1911 m. birželio 24 d., baigęs Kunigų seminariją, Jiezne švenčia primicijas [kunigo pirmųjų šv. Mišių, aukojamų savo parapijoje, šventė], birželio 29 d. su Mališausku vyksta į jo primicijas Papilėje. Nebaigęs švenčių gauna kun. Teodoro Brazio telegramą užimti vikaro vietą Vilniaus Katedroje. Apsigyvena Oranžerijos g. 3-12 ir ten pragyvena daugiau nei ketvirtį amžiaus. Kasdien gieda ne tik Katedroje, bet dažnai mieste. Iš kun. Klemenso Maliukevičiaus perėmęs vadovavimą šv. Zitos draugijai, veda zitiečių chorą, Antakalnio prieglaudoje moko vaikus tikybos ir dainavimo. 1914 m. prasidėjęs karas į Vilnių atgina daugiau lietuvių, suskamba lietuviškos dainos. Stasiui Šimkui, sudarius chorą karininkų klube, dainuoja boso partiją. Naujalis mokytojų kursuose dėsto dainavimą ir veda chorą.

1924 m. P. Bieliauskas dainuoja viešėdamas pas Praną Žukauską (10). Jam sukritikavus, kad sušukęs greit atleidžia balsą ir gadina dailų giedojimą, siekdamas šią ydą pataisyti bei įgyti daugiau žinių, skaito knygas apie muzikos formą ir turinį. Varžydamasis ir nenorėdamas, kad kiti sužinotų, Katedros prelatui Adomui Savickiui patarus, eina mokytis pas p. Točylauskienę, baigusią dainavimo mokslus. 1926 m. sausio 29 d. eidamas 43 m., gauna pirmą pamoką. Iš pradžių, nepasitikėdamas moterimi, po kelių pamokų pamato, kad mokymai naudingi. 1926 m. birželio 23 d. nuvykęs į Nočią kun. dekano Jono Kuzminskio 25 m. kunigavimo jubiliejų, gieda su kun. Cezariu Pšemeneckiu ir solo. Jo draugai kun. Jonas Karvelis ir kun. Petras Kraujelis pastebi, kad dainininkas yra „ragavęs mokyklos“. Maloniai širdį paglosto kun. J. Karvelio žodžiai, kad Varšuvos operoje lenkai neturi tokio boso. (p. 108)

1933 m. vasarą kelionėje po Lenkijos miestus, susipažįsta su lenkų ponu Podkamorski, buvusiu konsulu Japonijoje, kuris prisimena savo apsilankymą Vilniuje ir prisipažįsta, kad radijo bangomis ir dabar klausosi pamaldų iš Katedros. P. Bieliauskui paklausus, kas iš pamaldų labiausiai patinka, atsako, kad jam „vienas balsas labai gerai skamba“. Andriui Žmuidzinui nurodžius šalia esantį giedorių, lenkų ponas pasveikina P. Bieliauską ir palinki greitai baigti Katedros remontą ir skambiai giedoti. (p. 181)

1946 m. balandžio 14 d. per Verbų sekmadienį Katedroje per pamaldas atgiedojęs antifonas, procesijoje ir bažnytinį himną, pagalvoja, kad gal paskutinį kartą gieda, balsas vargsta. Nors kartais kankindavo peršalimo ligos ir gerklės skausmai, jiems praėjus, vėl giedodavo skambiai.

1946 m. liepos 19-20, 22 d. Filharmonijos salėje klauso 17 Lietuvos chorų dainų, įvertina dainavimą. Liepos 21-ąją su kun. Vladu Mironu ir Žmuidzinais klauso dainų Dainų šventėje.

1947 m. birželio 26 d. į zakristiją po pamaldų už a. a. Liudos Žemaitytės, akių gydytojos, vėlę, atėjusi padėkoti motina, taria: „Kad tamsta būtumei nuėjęs kitu keliu, būtumei iškėlęs į padanges mūsų Lietuvą ir išgarsinęs jos vardą visame pasauly savo skambiu balsu nemažiau už Šaliapiną. Gal nežinojai, kad turi tokią didelę dovaną.“ „Kad šiokią tokią dovaną turėjau, tai teko nugirsti ir iš kitų asmenų, – sakiau jai, – tačiau balso dovana, tai dar ne visa. Prie to reikia dar ko daugiau, ko aš nesijaučiu turįs.“ (p. 582)

Kun. P. Bieliauskas, gyvendamas Vilniuje, beveik kasmet per Sekmines su lietuvių procesija eidavo iš Šv. Mikalojaus bažnyčios į Kalvarijas ir ten giedodavo. Giedodavo Šv. Jono, Šv. Mikalojaus, Aušros vartų, Bernardinų ir kitose bažnyčiose. Mokėjo skambinti pianinu, dainuodavo pas jį apsilankiusiems svečiams. Kartu su kitais dainuodavo suėjimuose, per Vardines, Velykų šventes, Kalėdas, Naujuosus Metus, pabaigoje užtraukdami „Lietuva, Tėvyne mūsų“.

Pokario 1946-1947 metai Vilniuje

1946 m. sausio mėn. prieš rinkimus iš balsavimo punkto gavęs du paraginimus pasitikrinti ar teisingai užrašyta pavardė, nuėjęs nustemba, nemokant lietuvių kalbos, įrašyta „Bielousov“.

1946 m. vasario 16 d. po Mišių Aušros Vartuose gauna nuo prislėgtų dvasioje ir nusivylusių gyvenimu lietuvių iš Jakutijos laišką su prašymu atsiųsti maldos lapelių.

1946 m. vasario 19 d. P. Bieliauskas Mokslų akademijoje aplanko „Knygos parodą“, kurioje šalia įvairių knygų, rankraščių ir dokumentų eksponuojama P. Bieliausko knygelė „Varguolių dainos“ – 125 lietuvių liaudies dainų rinkinėlis.

Vaikščiodamas palei geležinkelio stotį, stebėdavo daugybę išvykstančių lenkų, tremtinių ešelonus į Rytus. Pasivaikščiojimai su maldomis vykdavo į Rasų kapines, Bernardinų (Jaunimo) sodą, Gedimino kalną, po Užvingio (Vingio parko) miškus, lankydavo karių ir kunigų kapus. Užsukdavo aplankyti kunigus jų namuose, domėjosi turgaus prekėmis.

Kun. P. Bieliauskas priimdavo nakvynei, pamaitindavo ir sušelpdavo grįžusius iš tremties, siųsdavo siuntinius tremtiniams. Kartais paramai išleisdavo daugiau, negu per mėnesį gaudavo įplaukų, šelpdavo gatvėje ir bažnyčioje.

1946 m. kovo 24 d. kun. P. Bieliauskas, atlaikęs Mišias Domininkonų bažnyčioje lenkams, Aušros vartuose pamaldas su pamokslu lietuviams, popiet lydi Arkivyskupą M. Reinį dviejų dienų kelionėje į Lentvario bažnyčios parapines Rekolekcijas ir atlaidus bei klebono 50 metų sukaktį.

1946 m. birželio 24 d., apmąstydamas savo nueitą kelią ir nuveiktus darbus, P. Bieliauskas dienoraštyje užrašo: „Pradėjęs žengti kunigystės keliu, turėjau aukštų idealų – pačiam tobulėti ir kitus prie to vesti. Norėjau kiekvienam vargšui padėti ir reikale gelbėti. Šita aro kelionė neilgai tvėrė aukštumoje. Praktiški mano susidūrimai su žmonėmis mane apvylė. Tas mane apgavo, kitas girtuoklis melavo, trečias tiesiog į pinkles traukė norėdamas mane sudemoralizuoti, o po to apšmeižti. Nustojau pasitikėti artimo žodžiais, jo vargais. Atrodo kad kaimo žmoneliai daugiau turi nuoširdumo ir atvirumo negu miesto. „Kiekvienas žmogus yra mano artimas“ – išbluko, didėjo nepasitikėjimas žmonėmis. Pasijutau pašlijusiu iš aukštybių. 2. Mokslo atžvilgiu taip pat buvau už savo bendradarbius žemiau stovįs. Kun. Kukta su žinių bagažu, kun. Dr. Bakšys su jaunuoliška energija, kun. prof. Kraujalis impulsyviškumu, Čibiras praktiškais protavimais ir dideliu darbštumu, Vileišiai visuomeniška veikla – visi man atrodė, arai, tik aš vienas turėjau rėplioti žemėje, kaip tas žąsiukas po išartą pūdymą su nudribusiais sparnais. 3. Tenka sutikti sunkumų ir draugijose besidarbuojant. Ypač Labdaros draugijoje pirmininkaujant. Nepritekliai, ginčai, svetimos ir savos revizijos, atskaitomybės – visa tai man teikė sunkumų.

Po sunkių išbandymų norėjosi sprukti kaiman ir būti pirmuoju, ne kaip mieste antruoju, ar trečiuoju… Buvau kaip tas laivas, bangų blaškomas, tačiau niekuomet nebuvau pametęs iš akių kilnaus tikslo.“ (p. 478-479)

1946 m. spalio 31 d. atvykęs iš Jiezno Feliksas Babilius praneša, kad sirgusi sesuo Veronika mirė 18 d. Mirimo dieną išsiuntė telegramą, tačiau iki šiol jos kunigas negavo. P. Bieliauskas prisimena, kad tėvas mirė 1919 m., motina 1925 m. Jų laidotuvėms negalėjo nuvykti dėl sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dabar nenuvyko dėl negautos žinios. Lapkričio 14 d. iš Slabados atvyksta ir atveža maisto sesuo Elžbieta Kandrotienė, Elenutės ir Onutės motina, kurias P. Bieliauskas globoja. Prisimena tėvą, kuris gimė 1845 m., silpnos sveikatos seserį Domicelę, g. 1875 m., apverkia mirusią Veroniką, 76 metų.

Nemalonumai, kratos, tremtis, netektis

1947 m. gegužės 22 d. kun. P. Bieliauskas, išvykdamas į laidotuves, prieškambary pastebi giminaitį Marijoną Babilių su draugu. Grįžęs namo randa jį surištomis rankomis, sukruvinta galva. Pareigūnai, padarę reviziją, paima kunigo raštus, dienoraštį, surašo protokolą. Su M. Babiliumi išsiveda ir Elenutę bei Onutę Kandrotaites. Kitos dienos vėlų vakarą suskambėjus skambučiui, kunigas durų neatidaro. Namą apsupus dvidešimčiai žmonių, tenka įsileisti. Duryse pastatomi du ginkluoti sargybiniai. Kambariuose ir pastogėje padarę kratą, sugula kas ant grindų, kas ant stalų. Tik paryčiui iš miesto atėjęs pareigūnas, prisiartinęs prie kunigo lovos atsiprašo už sutrukdymą. Grįžta sesers dukros, tik lieka tarnaitė Antosė Beinoraitytė.

1947 m. liepos 8 d. ateina policininkas ir namų valdytojas patikrinti Vilniaus krašto mokytojos Jadvygos Kviecinskienės, kuri dėl liūties nakvoja kunigo bute. Patikrina ir iš provincijos atvykusius tris karmelitus. Po tokių vizitų negali prisiversti dirbti. Nesugeba nei ilgiau skaityti, nei pasižymėti, išsiblaškę maldos. Tada imasi techniško darbo, perrašinėja melodijas. Dažnai dirba daug ir įtemptai.

1947 m. spalio 4 d. gauna kun. klebono L. Chomskio kvietimą celebruoti pas jį sumą lietuviams, nes sulaikytas kun. vikaras Jonas Babilius. Nors su draugais švenčia vardadienį, bet ūpas sugedęs. Tenka dvejas rytines pamaldas laikyti ir dukart Rožančių kalbėti. Spalio 13 d. gavęs iš Jiezno laišką, kad sesuo Domicelė Babilienė silpnos sveikatos, jos aplankyti negali. Spalio 24-ąją atvykęs sūnus Leonas Babilius praneša, kad motina mirė spalio 18 d.

Lapkričio 19 d. Stalino rajono valdininkai ateina atimti iš šv. Mikalojaus bendrabučio sandėliukus, kuriuose sukrauti bažnytiniai rakandai. Kun. P. Bieliauskas su jais sutaria, kad dalį paims, o kitą dalį paliks bažnyčios žinioje. Vėliau atėjęs inžinierius pareikalauja viską iškraustyti, kitaip jis nacionalizuos daiktus. Nors su juo irgi pavyko susitarti, lapkričio 24 d. iš Šv. Mikalojaus bažnyčios atbėgusi mergaitė praneša, kad įgaliotiniai su darbininkais mėto daiktus iš sandėlio. Kunigui nepavyksta nieko išsiderėti, viskas sudedama į mažą sandėliuką.

1949-1957 m. darbas Valkininkų parapijoje

1949 m. sausio 14 d. Vilniuje susidarė tokia būklė, kad kun. Pranui Bieliauskui tenka iš jo išvykti. Gavęs Vilniaus Arkidiecezijos valdytojo kun. Edmundo Balsio raštą, jog yra nusprendęs vykti į Valkininkus, tą pačią dieną gauna Religinio kulto valdytojo nurodymus apleisti Vilnių.

Sausio 22 d. kunigas laiko Mišias Valkininkų bažnyčioje. Grįžęs į Vilnių, laiko Sumą Šv. Teresės bažnyčioje. Kelis kartus vyksta į Trakus registracijos reikalais. Valkininkuose apsigyvena pas Sofiją. Butelis neprastas, tačiau nėra sandėlių, virtuvės, todėl po kiek laiko persikelia toliau nuo bažnyčios pas Mariją Keršienę, vėliau įsikuria Čižiūnuose.

Valkininkų bažnyčioje, ne itin sutardamas, dirba su kun. Stasiu Kakarieka. Jaudinantį momentą iki ašarų pergyvena prieš Velykas. Balandžio 15 d. Didžiąją savaitę prieš Didįjį altorių atsigulęs kryžiumi, kun. P. Bieliauskas mato, kad ir visa bažnyčia, 500 žmonių daro tą patį. Išpažinties tenka išklausyti iki 120-180 žmonių. Širdį džiugina, kad Velykų rytą į pamaldas pilni keliai pėsčių ir važiuotų. Dvejoms lenkų delegacijoms paprašius atskirų gegužinių pamaldų, kun. P. Bieliauskas kreipiasi į Arkid. valdytoją kun. E. Balsį, kuris pamaldas leidžia. Lenkėms paprašius užleisti pirmąsias šv. Mišias, griežtai atsisako.

Gegužės 23 d. sulaukia kito pagalbininko kun. Stasio Mažeikos, kuris po savaitės išvyksta į Vilnių, birželio 12-ąją atvyksta padėti per Šv. Antano atlaidus, bet mėnesio pabaigoje paskiriamas į Varėną.

1949 m. birželio 3 d., praėjus 5 m. po Pirčiupio tragedijos, bažnyčioje laiko pamaldas už žuvusius. Žuvimo vietoje pašventinęs tris aukštus medinius kryžius, kun. P. Bieliauskas paprašo surašyti visų žuvusių gyventojų pavardes ir amžiaus metus. Po kelių metų pas kunigą apsilankęs žurnalistas, jo buvęs kaimynas Vilniuje, Vincas Uždavinys, šiuos užrašus pasiskolina leidinių apie Pirčiupio tragediją įamžinimui. Sužinoti apie Pirčiupių tragediją į kunigą kreipiasi Eišiškių vadovas ir „Tiesos“ redaktorius.

Per Šv. Antano atlaidus Valkininkuose dalyvauja daug svečių kunigų ir kun. P. Bieliauskas važiuoja į Akmens, Varėnos, Kalesninkų bažnyčių atlaidus. Laisvu laiku užrašinėja dainų melodijas, veža į Mokslų akademijos tautosakos skyrių, rausiasi archyvuose, peržiūri bažnyčios metrikų knygas, domisi Valkininkų parapijos istorija, gyventojų pavardėmis ir kaimų pavadinimais. Atvykęs į Valkininkus padaro nedidelį remontą. Presbiterijoje pakeičia naujas grindis, nuperka baldų.

1949 m. rugpjūčio 18 d. atvyksta garbaus amžiaus (77 m.) kun. altarista Aleksandras Raupelis, kuris dėl silpnos sveikatos nedaug gali pagelbėti bažnyčios reikaluose. Todėl kun. P. Bieliauskas nuolat jį lanko namuose. Darbo daug, dažnai tenka suktis vienam.

1949 m. rugpjūčio 21d. kun. P. Bieliauskas Jiezno bažnyčioje laiko mišparus ir Sumą. Kitą dieną svečiuojasi sesers Elzės ir Jono Kandrotų namuose, iš jų vyksta aplankyti pažįstamus kunigus.

1949 m. spalio 2 d. Valkininkuose rožančinės Mergelės Marijos atlaidai. Kun. P. Bieliauskas sako pamokslą. Vargonininkui Motiejui Stašiui bažnyčioje vargonais groja Mocarto kūrinėlius ir dalyvauja jo vestuvėse. Spalio 24 d. kun. S. Kakarieka išvyksta dirbti į Varėną.

Būdamas Vilniuje, P. Bieliauskas žodžių klausimais lankosi pas prof. Juozą Balčikonį.

1950 m. ypatingai šaltą sausio mėnesį kun. P. Bieliauskas dirba šaltoje bažnyčioje, kalėdoja po kaimus paduotomis rogėmis, dažnai užpustytais keliais, drebiant sniegui. Tokiomis sąlygomis tenka vykti pas ligonius, lydėti į kapus mirusiuosius. Lankydamasis kaimuose, užrašo jų istoriją ir tai, ką mato lankydamas. Ne kartą dienoraštyje paminėti Valkininkų miestelis, Čižiūnai, Užuperkasė, Dargužiai, Pirčiupiai, Naniškės, Daržininkai, Butvidonys, Deksniai, Kalviai, Lieponys, Urkionys, Krūminiai, Tiltai, Mištūnai, Kuršiai ir didžioji dauguma kitų parapijos kaimų. 1956 m. lankydamas kaimus, kun. P. Bieliauskas, užsimojęs daryti vardinį parapijiečių sąrašą, dirba iki nuovargio, užrašydamas daug vardų ir pavardžių.

Vėl rūpinasi bažnyčios remontu, tvarko bažnyčios muziejų, kuriam eksponatus renka pats ir atneša gyventojai, užrašinėja ir tvarko melodijas. 1956 m. rugsėjo 12 d. Mokslų akademijos Tautosakos skyriui įteikia 320 dainų melodijų su tekstu.

Iki tol ištremtiems kun. Jonui ir krikštasūniui Leonui Babiliams siuntęs siuntinius į Krasnojarsko kraštą, 1956 m. rugsėjo 18 d. pirmą siuntinį su cukrumi gauna nuo krikštasūnio. Valkininkuose nėra nei žibalo, nei cukraus.

1956 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus Nekalto Prasidėjimo bažnyčios klebonas Vladas Jašukas atveža į Valkininkus pagalbininką vikarą Antaną Dilį.

Rugsėjo pabaigoje išvykęs lankyti kunigų, Vilniuje susitinka su kun. Vincu Taškūnu. Su kun. Vladislovu Jašuku ir V. Uždaviniu vyksta į Adutiškį, pas gerą seminarijos laikų draugą Karolį Gumbaragį. Nuvykęs į Kauną, pasimeldžia Katedroje, aplanko prof. Leonardą Pukėną, Vyskupijos Kuriją, užsuka į Karo muziejų. Autobusu nuvyksta į Jiezną, iš ten į Slabadą pasisvečiuoti pas seserį Elzę. Kitą dieną atlaiko sumą Jiezno bažnyčioje. Spalio 1 d. grįžta į Valkininkus su 50 maldaknygių parapijiečiams. Po tokių susitikimų jaučiasi atsinaujinęs ir pasiryžęs tolimesniam darbui, šelpia vargstančius žmones ir gimines. Spalio 8 d. kun. P. Bieliauską aplankę jauni kunigai, buvę Centrinio komiteto auklėtiniai, bažnyčioje domisi senais altoriais, muziejumi.

Spalio 19 d. vyksta į Vilnių parvežti jubiliejinę lazdą kun. Aleksandrui Raupeliui švęsiančiam 50 m. kunigystės jubiliejų. Spalio 24-ąją Jubiliatas atvežamas į bažnyčią. Apeigoms vadovauja Šv. Dvasios bažnyčios prel. Jonas Elertas, uždedamas rūtų ir mirtų vainikas, įteikiama lazda. Kun. P. Bieliauskas laiko Sumą, kun. Juliui Baltušiui ir Antanui Diliui asistuojant. Lydint jubiliatą iš bažnyčios, žmonės gieda Marijos giesmę.

Vilniuje, mirus ilgamečiam Bernardinų bažnyčios klebonui Jonui Kretavičiui, 1956 m. gruodžio 22 d. jo laidotuvėse prelatas J. Elertas paveda kun. P. Bieliauskui vadovauti Egzekvijoms. Mišias už jo sielą laiko J. E. vysk. Julijonas Steponavičius.

1956 m. gruodžio 23 d. į Valkininkų bažnyčią įvedus elektros šviesą, Rarotos ir Kalėdų šventės tampa šviesesnės.

Baigiantis 1956 m., kun. P. Bieliauskas, trokšdamas ramybės, nusprendžia parapijos vadovavimą perleisti vikarui Antanui Diliui. „Reikalinga ramybė, ji išsklaidys tuščius garbės rūkus“ (p. 679). 1957 m. sausio 1 d. apie tai paskelbia iš sakyklos. Sausio 2 d. Vilniaus Arkivyskupijos kurijai įteikia parapijos valdymo ir reikalų tvarkymo perdavimo ir priėmimo raštą, pasilikdamas klebono vardą ir prašydamas 500 rublių išlaikymui į mėnesį. Ir toliau lanko kaimus, ligonius, palydi į kapus mirusius, tačiau turi daugiau laiko tvarkyti užrašytas dainas ir dainininkų biografijas.

Vasario pradžioje Čižiūnuose aplankęs 15 pirkių, pasijunta šalčio krečiamas. Temperatūra pakyla iki 38,6, sunegaluoja kairė koja. Kitą dieną vėl leidžiasi lankyti, bet dėl kojos skausmo ir temperatūros, meta. Pagerėjus sveikatai, baigia lankymus, aplanko kun. A. Raupelį. Vasario 15 d. kun. P. Bieliauskui rašant, iškrenta parkeris, ranka tampa nevaldoma. Išėjus pasivaikščioti, iškrenta lazda, sutikęs žmogų, negali prakalbėti, perbėga nerami mintis – nejaugi paralyžius? Bet vakare jau užrašo kelias eilutes į dienoraštį. Vėliau pasireiškia odos ir dantų ligos. Pradeda strigti atmintis, perrašinėdamas dienoraštį, kai ko neužrašo.

1957 m. vasario 16 d. vyksta į Švenčionėlius. Klebonas Bronius Laurinavičius kviečia jį pavaduoti keletui dienų. Jis su komiteto 4 nariais vyksta į Maskvą išrūpinti leidimo mūro bažnyčiai statyti. Miestelis gerokai sulenkėjęs, per savaitę turi vienas laidotuves, tris krikštus, trejas egzekvijas. Iš Maskvos delegacija grįžta nieko nepešusi. Vasario 24 d., grįžęs į Valkininkus, atlaiko pirmąsias šv. Mišias, mat vikaras A. Dilys atsisveikina su parapijiečiais, išvykdamas į Dieveniškes.

Kovo 1 d. į Valkininkus atvyksta kun. Norbertas Skurkis.

Gegužės mėnesį kelias dienas svečiuojasi Adutiškyje pas kun. Karolį Gumbaragį, Valkininkuose aplanko prof. Balčikonis su studentais.

Gavęs pakvietimą, rugpjūčio 24 d. vyksta į Kabelius, kur J. E. Julijonas Steponavičius teikia Sutvirtinimo sakramentą, sekmadienį klauso išpažinties ir laiko Sumą, po to su kitais kunigais vyksta į Marcinkonis tokioms pačioms apeigoms.

Spalio 21 d., nuvykęs į Vilnių, aplanko kun. Stasį Valiukėną, Uršulę Steponavičiūtę, kun. Česlovą Krivaitį. Jo mašina, vairuojama kun. Vlado Jašuko, aplankę kunigus, per Aukštadvarį, Stakliškes pasiekia Jiezną. Užsukęs į kleboniją, ligoninėje aplanko sunkiai sergančią seserį Elzę.

Spalio 29 d. Valkininkuose per pusryčius 10 val. staiga iškrenta du geležiniai dantys. Po valandos gauna telegramą, kad 10 val. mirė sesuo. Nuvykęs į laidotuves, randa artimuosius paskendusius liūdesy ir raudose, ypač rauda Pranutė, šeimininkaujanti pas kunigą P. Bieliauską. Giesmės, kurias traukia ir brolis kunigas, nuramina.

Lapkričio 3 d. paskutinį kartą nuvyksta į Adutiškį aplankyti kun. K. Gumbaragio. Gruodžio 9-ąją gauna telegramą, kad kunigas, su kuriuo draugavo 50 m., gyveno jo kančiomis, dažnai aplankydavo, mirė. Dėl susidariusių aplinkybių, negalėdamas palikti parapijos, sumišęs, blaškydamasis ir sielvartaudamas, į laidotuves nenuvyksta. Vakare parašo laiškus Jonui Babiliui į Černogorską ir Leonui Babiliui į Jarcevą.

Gruodžio 11 d. dienoraštyje užrašo paskutinius sakinius. Parašo laišką Barborai Skrebutėnienei, kuri buvo kun. Konstantino Stašio bendrabučio virėja į Švenčionėlius dėl pažymėjimo gauti pensiją. Gauna laišką iš Krasnojarsko nuo kun. Jono Babiliaus. Į vakarą prisiminęs, kad laidoja kun. Karolį Gumbaragį, namie sukalba Pirmąjį Noktiurną ir Liaudesus.

Pabaigai

Dienoraštis baigiamas likus dešimčiai dienų iki jo mirties. Kun. P. Bieliauskas mirė 1957 m. gruodžio 21 d., palaidotas Valkininkų parapijos bažnyčios šventoriuje.

Knygoje 8 lapų įklijoje įdėta 18 Prano Bieliausko visuomeninės ir bažnytinės veiklos nuotraukų. Įvadinį straipsnį „Kunigas Pranas Bieliauskas“ parašė Gražina Mareckaitė. Birutė Mackonytė parašė skyrelį „Lemtinga lemtis“ apie kunigo dienoraščio rankraščių likimą. Skyriuje „Dienoraščio parengimo principai“ nurodoma, kad knyga atspausdinta išlaikant autentiškumą, kaip rašė pats autorius. Pagrindas knygos išleidimui tapo Vilniečių ainių klubo narės Jūratės Burokaitės iniciatyva atspausdintas dienoraštis.

Šioje P. Bieliausko knygos „Dienoraštis. 1920-1957“ apžvalgoje paliesta tik dalis jo gausios veiklos. Išvaizdus, aukšto ūgio (1.79 m.) kun. P. Bieliauskas pasižymėjo geriausiomis charakterio savybėmis, buvo kuklus, jautrus, paprastas, nuoširdus, neišpuikęs, taikaus charakterio, turėjo diplomatinių gabumų, nepaprastai mylėjo Vilnių ir Lietuvą, sunkiai pakeldavo savo artimų ir kunigų netektį. Su visais stengėsi palaikyti draugiškus santykius, rodyti gerą valią, teisingumą. Artimus vadindavo mažybiniais, maloniniais žodeliais, seserų vaikus: kunigas Jonelis, Elenutė, Onutė, Pranutė, artimą kunigą draugą Karolį – Karalėliu, Karolka. P. Bieliauskas buvo žinomas iš spaudos, nusimanė muzikoje, ypač chorale, daug pasiekė dirbdamas su klierikais. Dalyvaudamas koncerte, įvertindavo grojimą, deklamacijas, choro ir solistų dainavimą. Gaudavo daug pakvietimų dalyvauti renginiuose, mėgo inteligentijos susitikimus, kviečiamas neatsisakydavo eiti į svečius, krikštynas, vestuves.

Jo asmenybės žavesys kviečia, atvertus dienoraštį, išsamiai susipažinti su šiuo iškiliu Vilniaus krašto kunigu, visuomenės veikėju, melodijų užrašinėtoju, istorinės-etnografinės medžiagos rinkėju.

Šaltiniai:

1. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – Vilnius: Homo liber, 2012. – 704 p. (+8 p. įklija)

2. Kunigas Povilas Dogelis (1877-1949) 1914-1919 m. Vilniuje buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti sekretorius.

3. Bieliauskas, Pranas. Vilniaus dienoraštis. 1915 XII 26 – 1919 XI 26 – Trakai: Voruta, 2009. – P. 8.

4. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – ten pat, p. 6,7.

5. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – ten pat, p. 34-39, 42-48

6. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – ten pat, p. 39.

7. Česnulis, Vytautas. Kunigo metraštis: Apie Prano Bieliausko knygą „Dienoraštis“. – Iliustr. // Voruta. – 2013, bal. 13, 27, geg. 11, 25, p. 11.

8. Bieliauskas, Pranas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas. – Vilnius: Voruta, 2004. – P. 267.

9. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – Vilnius: Homo liber, 2012, virš. biografija.

10. Žukauskas, Pranas – Vilniaus visuomenės veikėjas, prieglaudos vedėjas.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Kunigo Klemenso Maliukevičiaus kapas Valkininkų bažnyčios šventoriuje. 2013 m.

2. Kunigo Prano Bieliausko kapas Valkininkų bažnyčios šventoriuje. 2013 m.

Albertas JUŠKA, Klaipėda

Istorijos mokslas, kaip žinia, pašauktas nagrinėti žmonijos, atskirų tautų, valstybių praeitį. Savais metodais atskleisdamas, įvairiapusiškai vertindamas ūkio, kultūros, meno, politikos visuminę raidą, nusako ir visuomenės klasių bei atskirų jos grupių vystymosi ypatumus. Šio straipsnio tikslas – apmąstyti lietuvių t a u t i n ė s inteligentijos formavimosi kelią. Neginčijama tiesa: tautinė inteligentija išskirtinai svarbi kiekvienai šaliai. Didesnė ar mažesnė, vieninga ar susiskaldžiusi tautinė inteligentija pašaukta saugoti tautos savastį, gimtąją kalbą, tradicijas ir papročius. Istorija liudija, jog pačiais sunkiausiais laikotarpiais, kai gresia tautos išnykimo pavojus, kaip tik inteligentija tampa ta paskutinė atspara totaliniam „smegenų plovimui“, istorijos klastojimui, brutaliai asimiliacijai. Tauta, sukūrusi savo valstybė, išlikti gali tik išsiugdžiusi savą protinio darbo žmonių sluoksnį – tautinę inteligentiją.

Plačiai vartojamų sąvokų inteligentas, intelektualas, inteligentija samprata nėra galutinai nusistovėjusi, vienareikšmiška, ir bent kiek atidesnė sociologinės literatūros peržiūra šį teiginį nesunkiai patvirtintų. Dar prieš pusę amžiaus lenkų sociologas Janas Ščepanskis tokių skirtybių savo knygoje Šiuolaikinių visuomenių intelektualai (J. Szczepanski, Intellectuals in Contamporary Societes, Stanford, 1961) nurodė bent kelias dešimtis. Specifines subtilybes palikę nagrinėti filosofams bei sociologams, keliame siauresnį tikslą – peržvelgti savos tautinės inteligentijos formavimosi kelią, išskirti šios raidos etapus, apmąstyti bei įvertinti realų mūsų inteligentų įnašą į lietuviškąją kultūrą.

Klasikinėje Makso Weberio kapitalistinės visuomenės stratifikacijos schemoje inteligentija priskiriama stambios nuosavybės neturinčiajam žmonių sluoksniui ir aptariama po to, kai nuosavybę valdančiųjų klasė jau aptarta, nusakyta. Tuo lyg pasakoma, kad protinės veiklos atstovų įtaka bendram pažangos procesui nėra pati svarbiausia. Tačiau M. Weberis gyveno XIX–XX a. sandūroje, savo svarbiausią veikalą Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia (Die protestantische Ethik und der Geist des Kapitalismus) pradėjo komponuoti dar 1904–1905 metais. Dabartiniu laiku daugel sociologų laikosi nuomonės, jog inteligentija, intelektualai mūsų dienomis jau sudaro atskirą, itin svarbią klasę. Svarbią todėl, kad ją sudarantys aukšto išsilavinimo žmonės pajėgūs vadovauti tolesnei visuomenės progreso eigai, pajėgūs suvokti tokių procesų perspektyvą, kelti ir realizuoti tikslus, sutampančius su visuomenės lūkesčiais. Tokią nuostatą liudija žymiausių šių dienų sociologų knygų pavadinimai: olandas Kornelis Diskas (C. Disco) savąjį leidinį įvardino Intelektualai išsivysčiusio kapitalizmo sąlygomis: kapitalas, diskusijų pabaiga ir „Naujosios klasės“ tezė (Intellectuals in Advanced Capitalism: Capital, Closure, and the „New-Class“ Thesis,University of CA press., Berkely, 1987), amerikietis Alvinas Goldneris (A. Gouldner) – Intelektualų perspektyva ir naujosios klasės susiformavimas (The Future of Intellectuals and the Rise of the New Class, NY, 1979). Kiek atsargesniu pavadinimu spaudinį publikavo britas Georgijus Konradas (György Konrad) ir amerikietis Ivanas Zelenijus (I. Szelenyi) – Intelektualai kelyje į klasės statusą (The Intellectuals on the Road to Class Power. Brighton, 2004).

Tiesą sakant, intelektualinio darbo svarba suvokta jau antikos laikais – Platonas nurodė, kad valstybę turi valdyti „filosofai-karaliai“. Tačiau istorija užfiksavo ir priešingų samprotavimų. Antai liūdno prisiminimo politikas Leninas, pradžioje tikėjęs, kad surevoliucinta inteligentija apšvies darbo žmones, padės nušluoti išnauduotojus, paskiau įsitikino, kad tie žmonės turi visai kitokius tikslus. Tad iki tol inteligentiją laikęs „tautos smeginimis“, vėliau ją pavadino „tautos šūdu“. Prie viso to pridėkime dar kinų komunistų partijos, vykdžiusios revoliucinius pertavrkymus, šūkį: Šalin inteligentus! (1)

Pamėginkime apibrėžti sąvokas – inteligentija ir intelektualai. Esminis inteligentijos bruožas – jai priklauso asmenys, dirbantys p r o t i n į darbą. Tačiau tai pernelyg siauras apibrėžimas, inteligentu tokiu atveju turėtume laikyti pirminės genties šamaną, kuris pranašavo dievybių valią, genties ateitį, medžioklės sėkmę, bet pats į medžioklę kartu su kitais vyrais nėjo. Inteligentu (lot. intelligens, kilm. intelligentis) laikytinas aukštos mokslinės kompetencijos asmuo, iš profesijos kūrybiškai dirbantis jam pavestą, dažniausiai svarbios pažintinės veiklos darbą irpasiekiantis laukiamų rezultatų. Inteligentų visuma ir sudaro specifinį išsivysčiusios visuomenės sluoksnį – inteligentiją. Terminas ne toks jau senas, anksčiausiai savo sociologiniuose tyrimuose jį XIX a. viduryje pavartojo Šveicarijoje gyvenęs rusas, rašytojas bei visuomenės veikėjas Piotras Boborykinas. Naujadaras prigijo Rusijoje bei jos tuo metu valdomose šalyse – Lenkijoje, Pabaltyjyje, Suomijoje. Prigijo tvirtai, nes 1897 m. Rusijos imperijos visuotiniame gyventojų surašyme jau nurodytas šios šalies inteligentų skaičius. Šis terminas priimtas ir vokiškai kalbančiose valstybėse. Paskesniais metais inteligento sąvoka jau dedama ir aiškinama visuose angliakalbiuose žodynuose.

Vakarų Europos šalyse imtas vartoti artimos reikšmės intelektualo terminas. Dingstį jam rastis davė plačiai visoje Europoje bei už jos ribų kilęs žmonių pasipiktinimas dėl 1895 m. Prancūzijos kariuomenės artilerijos kapitono, žydo Alfredo Dreyfuso nuteisimo neva už šnipinėjimą Vokietijos naudai. Būsimasis XX a. pradžios Prancūzijos respublikos premjeras, tuokart dar žurnalistas Georgas Benjaminas Klemenso (Clemenceau) savo leistame laikraštyje L’Aurore išspausdino seriją straipsnių, pasmerkusių sukeltą antisemitinę kampaniją. Savo oponentams pajuokti jis pasitelkė intelektualo terminą (prancūziškai Les intellectuel), sudarytą remiantis lotynų kalbos žodžiu intellektualis – protinis, išsilavinęs, didelio intelekto žmogus. Bet paėmė jį į kabutes, tuo suteikdamas jam visiškai priešingą prasmę… Paskesniais metais kabučių neliko, ir pavartotasis žodis mokslo, kultūros profilio leidiniuose imtas vartoti tiesiogine reikšme. Abi sąvokos – inteligentija bei intelektualai savo turiniu daugialypės ir daugiareikšmės. Labiausiai neapibrėžtas inteligento terminas: juo įvardijamas ir akademikas, universiteto profesorius, ir teismo raštininkas bei miestelio vaistininkas, kokios nors vinių gamyklos inžinierius, vaikų darželio auklėtoja. Tad pačios aukščiausios mokslinės kvalifikacijos asmenims įvardyti prireikė dar papildomų – intelektualo, kūrybinės inteligentijos (Creative Intelligentsia) ar elito – terminų. Buityje iš tokių asmenų reikalauta ne tik visapusiško išsimokslinimo bei išskirtinės išminties, bet ir aukštos moralės, kultūringos kalbos, dailių elgesio manierų, tinkamo išvaizdos. Suprantama, jiems ir pavydėta.

Dabartiniu metu Vakarų Europos šalyse sąvokų intelektualas ir inteligentas ribos nusakytos pakankamai aiškiai, tai išreikšta jau pačiuose terminuose – „Humanistic intellectuals“ ir „Technical intelligentsia“. Taigi humanitariniuose moksluose tinka vartoti pirmąjį terminą, technikos profilio tiriamuosiuose darbuose – antrąjį. JAV sociologo Aleksandro Gelo spaudinyje Inteligentija ir intelektai (Aleksander Gella, The Intelligensia and the Intellectuals.Beverley Hills, California, 1977), taip pat ir kitų jo kolegų leidiniuose šių grupių savybės ne tik išvardytos, bet ir tam tikra hierarchine tvarka sudėliotos. Inteligentijai priklauso valdininkai, tarnautojai, administratoriai ir kas tam lygu, jiems už nusakytus darbus valstybė, firmos, bendrovės moka algas. O intelektualai – išradėjai, filosofai, politikai, muzikai, dailininkai, režisieriai, rašytojai, poetai, aktoriai – savo darbo vaisius patys parduoda visuomenės reikmėms. Vis tik abi sąvokos išlieka labai artimos: inteligentijos sąvokos nepaaiškinsi, necharakterizavęs intelektualų veiklos specifikos, ir atvirkščiai – intektualų veikla negali būti atskleista, neaptarus inteligentijos kultūrinio darbo sampratos. Visa tai turėdamas galvoje, Goldneris prieina prie išvados, kad ir Rytuose, ir Vakaruose inteligentija jau tapo „kultūros buržuazija“ – nauja visuomenės klase. Jos įtaka paremta galimybe inicijuoti naujas idėjas, teorijas, kontroliuoti gamybą, vertinti ir skirstyti „kultūros kapitalą“.

Paraleliai egzistuoja dar ir šalutiniai išsilavinusių žmonių kuopiniai įvardinimai. JAV populiarus dvinaris pavadinimas Baltosios apykaklės (White Collars). Taip vadinami bankininkai, inžinieriai, konstruktoriai, šalies valdymo padalinių asmenys. Fizinio darbo jie nedirba. Priešingai, fizinį darbą atliekantiems įvardyti sukurtas terminas Mėlynosios apykaklės (tolios spalvos drabužius dažniausiai dėvi kvalifikuoti ir nekvalifikuoti pramonės, statybų, remonto, techninės priežiūros darbuotojai).

Mažiausiai valdomi yra intelektualai. Neretai jie būna irzlūs, besiskundžiantys tinkamu jų darbų neįvertinimu, prastomis savo gyvenimo sąlygomis, apskritai – visuomenės nejautrumu. JAV sociologas Lewis Coser inteligentus charakterizuoja iškalbia fraze: inteligentai – žmonės, kurie niekada nėra patenkinti realiai egzistuojančiais daiktais (Men who never seem satisfied with things as they are). Valstybėse, kuriose intelektualai išties mažiau įvertinti, mažiau pagerbti, jie kairėja. Šalyse, kuriose jų poreikiai geriau tenkinami, kur jie geriau aprūpinami, revoliucijų lyg ir nerengia. Suprantama, šie vertinimai subjektyvūs, tačiau juk nepasakysi, kad teisybės juose nėra. Daugel intelektualinės veiklos asmenų atitrūksta nuo realaus gyvenimo, savo veikaluose tuščiažodžiauja, „skraido padebesiais“. O kai jų siūlomos utopijos, avantiūriškos idėjos imamos įgyvendinti, atsitinka ir visai prastų dalykų (ne taip seniai mes patys tai patyrėme ant savo kailio). Nenuostabu, kad tokių negatyvių pavadinimų apstu: intelektualai apšaukiami baltarankiais, dykaduoniais, JAV populiarus dar kiaušiagalvio (Egghead) terminas…

Sunku pateikti visaapimantį inteligentų, intelektualų protinės veiklos apibrėžimą. Manytume, jog kasdieninėms reikmės visai gerai tiktų Toronto univertsiteto prof. Roberto J. Brimo (R. J. Brym) pateiktasis: Intelektualai yra žmonės, kurie kuria, vertina ir diegia kultūrą. (2) Vokiečiai savo enciklopediniuose leidiniuose inteligentą apibūdina, išskaičiuodami jam būdingas protines savybes: aukštą mokslinį ir meninį išsilavinimą, gebėjimą valingai siekti savo tikslo, akcentuoja charakterio savybes – disciplinuotumą, valią, mokslinę intuiciją. Beje, inteligentijos vokiečiai nelinkę laikyti atskira klase, daugelio nuomone, ji ir toliau lieka tam tikra Socialen Gruppe. (3) Kurių pažiūrų laikytumės, kam pritartume ar ką atmestume, visiškai aišku, jog inteligentijos, kaip visuomenės socialinio darinio, reikšmė išskirtinė, jos narių įtaka bendrajai visuomenės raidai pati didžiausia ir neginčytina.

Švietimo reikmės samprata senojoje Lietuvoje

Pirmieji protinio darbo asmenys Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės (LDK) valdovų, gal ir kai kurių didžiūnų pilyse radosi vėlokai, tik XIII a. (koks kontrastas – Bolonijos universitetas atvėrė duris 1088 m., o lietuvių apsikrikštyjimo laikotarpiu Europoje jau veikė apie 30 universitetų). Tiesa, Mindaugo, o ypač Gedimino valdoviškoje kanceliarijose dirbo raštininkai, gebėję rašyti senąja slavų, vokiečių, čekų, totorių bei lotynų kalbomis. Žinoma, jog Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą buvo parašytas vokiečių kalba, po to dar išverstas į rusų. 1415 m. Bažnytiniame Konstancos suvažiavime platintas raštiškas žemaičių skundas prieš grobuonišką Kryžiuočių ordino politiką, vykdytą Pabaltijyje. Ar tarp šių „gramatėjų“ raštininkų buvo ir lietuvių kilmės asmenų, galime tik spėlioti. Vis tik vietoje nestovėta. XIV a. Prahos universitete, o ypač 1364 m. Krokuvoje atidarytame Jogailos universitete jau mokėsi grupė Lietuvos didikų sūnų. Valdant Kazimierui Jogailaičiui skaičius tokių išaugo iki 200. Liudijama, kad į savo gimtąją šalį po studijų tuo laikotarpiu sugrįžo daugiau nei 50 bakalaurų, 13 magistrų ir 2 daktarai Lietuvos krašto jaunuoliai mokslo siekė dar ir kituose Europos mokslo centruose. Supratę žinių svarbą Lietuvos didikai Radvilos, Giedraičiai, Astikai, Goštautai, Sapiegos, Chokevičiai savo sūnus siuntė į Vokietijos, Prūsijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų universitetus. XVI a. užsienyje jau studijavo apie 600, XVII a. – daugiau nei 700 studentų (4). Tačiau kokį ryšį tie universitetų diplomus gavę asmenys turėjo su nacionaline lietuvių kultūra? Atsakymas nedrąsinantis: jokį arba labai mažą. Baigusieji universitetus Lietuvos didikai ilgainiui tapo išmaningais politikais, garsiais karvedžiais, diplomatais, mažiau kilmingi – kunigais, vienuoliais, mokytojais, valdininkais. Išsilavinimą jie įgijo ir naudojo savo asmeninėms reikmėms tenkinti, tasai įgalino užimti aukštą postą valstybėje, įgyti turto, ištaigingai gyventi. Netapo jie visuomenės veikėjais, susirūpinusiais lietuvių kalbos viešumo klausimu, netapo ir lietuviškų mokyklų steigėjais, vadovėlių leidėjais, ūkinių žinių gimtąja kalba skleidėjais. Pirmieji prašviesuliai pasimatė tik XVI a. antroje pusėje, tačiau ir šiuo atveju ne Didžiojoje, o tik ką susiformavusioje protestantiškoje Mažojoje Lietuvoje. Nacionalinė inteligentija, kaip savita socialinė bendruomenė, dar ilgokai nesubrendo – laukti reikėjo XIX a.

Kita vertus, turime pasakyti, jog lietuvybę yra saugoję kai kurie LDK didikai. Radvilų steigtose mokyklose lietuvių šeimų vaikai mokyti ir jų gimtąja kalba, beje, neužmiršta čia ir šalies istorija. XVI a. kunigaikščių kilmės Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis nepritarė vietos žmonių kalbos ujimui iš visuomeninio gyvenimo, o bajoraitis jėzuitas Mikalojus Daukša išverstoje ir 1599 m. išspausdintoje Jokūbo Wujeko postilės įžangoje pabrėžtinai aukštino gimtąją kalbą, skatino ja kurti raštiją. Iškilūs jo žodžiai ilgainiui tapo savotišku patriotiniu himnu: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“. XVII a. tokios pat aukštos kilmės Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitas Konstantinas Sirvydas savo pamokslus sakė ir lietuvių kalba, jis parengė pirmąjį spausdintą lietuviškų pamokslų rinkinį Punktai sakymų.Humanizmo idėjoms plintant, lietuvybės galutinai neatsisakė ir dar kiek LDK bajorų, pirmiausia iš tų, kurie buvo studijavę Vilniaus ar kitų šalių universitetuose. Deja, tokių buvo tik saujelė.

Inteligentijos bendruomenės gimimas

Lietuvių tautinės inteligentijos gimimas ir formavimasis – didžios reikšmės įvykis margoje mūsų šalies kultūrinio gyvenimo istorijoje. Tikosi jis XIX a. pirmoje pusėje, susiklosčius net kelioms itin palankioms aplinkybėms. Tuo laiku Europoje suklestėjo humanistinės, visuomenei patrauklios romantizmo idėjos. Ši meno ir literatūros kryptis atmetė sustabarėjusius klasicizmo kanonus, rašytojai ėmė vertinti žmogaus individualumą, jo emocinius išgyvenimus, susidomėta tautų praeitimi, liaudies kūryba. Lietuvos ir Lenkijos rašytojų fantaziją gausiai maitino pagoniškoji LDK istorija. Tokią romantizmo idėjomis persunktą senosios Lietuvos istoriją parašė vienuolis pijoras Teodoras Narbutas (dėl perdėto romantizmo ji neretai laikoma nepatikima), populiarėjo ir dar anksčiau, XVIII a. viduryje, lotynų kalba parašyta vienuolio jėzuito Alberto Vijūko-Kojelavičiaus dvitomė Lietuvos istorija. Pastarojoje LDK kūrimosi įvykiai atpasakoti pakankamai objektyviai, čia ir tas garsusis teiginys: Lenkija buvo laiminga tol, kol ją valdė gediminaičiai. Apie Lietuvos praeitį rašė Motiejus Strijkovskis (tai jis išpopuliarino romantiškąjį pasakojimą apie Žemaičių kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės lemtingą susitikimą Baltijos pajūry). Mūsų šalies praeities įvykius taip pat yra nagrinėjęs Europos masto istorikas Joachimas Lelevelis. Deja, išvardytosios knygos parašytos svetimomis kalbomis. Pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba 1822 m. sudėliojo Simonas Daukantas. Čia dar tinka paminėti Vilniaus universiteto filologą Filipą Golianskį, kėlusį klausimą dėl lietuvių kalbos įvedimo į vidurinių mokyklų programas.

Lietuvių tautinį atgimimą skatino taip pat populiarios švietėjų idėjos, teigusios, jog tinkamas švietimas gali iš esmės pakeisti, pagerinti žmonių buitį. Gal pirmą kartą po gūdžių viduramžių atsigręžta į prastuomenę, siekta šviesti, kilninti visus tautą sudarančius piliečius. Lietuviškąją sąmonę budino ir XIX a. viduryje vokiečių mokslininko Franco Bopo (Franz Bopp) parašyta indoeuropiečių kalbų lyginamoji gramatika. Joje nurodyta, kad lietuvių kalba yra vienintelė gyva senoji kalba, išlikusi iki mūsų laikų. Tai davė impulsą kurti romantiškas lietuvių tautos kilmės teorijas. Poetas Andrius Vištelis-Višteliauskas sukūrė elėraštį, skirtą šiai temai: Kiek tyriau, gražiausia yr mūsų kalba, / Ja rojuj kalbėjo Adoms ir Ieva. Tokio romantiškos idėjos budino tautinę sąmonę, sudarė sąlygas formuotis mūsų tautinei inteligentijai.

Anksčiausiai tautinė sąmonė ėme bręsti XIX a. pradžioje smulkiųjų Žemaitijos bajorų bei tuo laikotarpiu kiek prakutusių nebaudžiavinių valstiečių terpėje. Pirmiausia atsigręžiame į mūsų bajoriškos kilmės inteligentus, nepraradusius ryšio su lietuvybe. Jie buvo mokęsi Vilniaus universitete, vienas kitas gal ir kituose Europos aukštosiose mokyklose. Kadangi šių bajoraičių tėvai nevaldė didelių dvarų, jų vaikai gerai pažino valstietišką buitį, jų rūpesčius, godas. Bėda, kad tokių apsišvietusių, išsilavinusių asmenų buvo nedaug, tik maža saujelė – likusioji bajorų dalis buvo… beraštė. Šį faktą konstatavo Vaclovas Biržiška, kruopščiai tyrinėjęs mūsų tautinės kultūros raidą. Žinome, kad 1795 m. Rusija, pasiglemžusi beveik visą LDK teritoriją, panoro užsitikrinti bajorų ištikimybę. Carienė Jekaterina II pareikalavo jų viešos priesaikos. Ją įformino atitinkamu tekstu, kurį perskaitę bajorai privalėjo pasirašyti. V. Biržiška stebisi: „Teko savo rankose turėti kelių Žemaitijos apskričių bajorų ištikimybės rusų carui pareiškimus <…> ir juose apie 90 % visų pasirašiusiųjų [buvo] padėję tris kryželius“. (5) Tačiau tai nebuvo paskutinė bėda, smulkieji bajorai, bent kiek įgiję mokslo žinių ir sutvirtinę savo statusą visuomenėje, spėriai lenkėjo. Tačiau tuo laiku prasimušė kitas gaivus tautinės inteligentijos šaltinis – XIX a. pradžioje jau radosi kiek prakutusių, mokslo būtinybę suvokusių laisvųjų, nebaudžiavinių valstiečių, panorusių mokslinti savo atžalas. Skirtingai nuo bajorų vaikų, dauguma iš jų liko ištikimi gimtajai kalbai, išsaugojo meilę gimtinei.

Laisvųjų ir nebaudžiavinių valstiečių daugiausia būta vakarinėje Lietuvos dalyje. Šiaulių, Raseinių, Kauno apskrityse jų suskaičiuota apie pusę visų čia gyvenusių žmonių, Telšių apskrityje net 96,5 %. Panašaus statuso buvo dar kiek bežemių bei laisvai samdomųjų valstiečių, iš kurių irgi radosi šeimų, panorusių savo vaikus „leisti į mokslą“. Galiausiai savo vaikus mokytis siuntė miestiečių šeimos, gerėliau pradėję gyventi amatininkai, prakutę prekybininkai, valdininkai. Istorija liudija, kad Žemaitijos mokyklose daugiau nei pusę mokinių sudarė valstiečių vaikai. 1882 m. Vilniaus universiteto inspektorius Jonas Chodzka, Edukacinės komisijos siųstas tikrinti mokyklų veiklą, pateikė tokius skaičius: krašte iš 4 680 mokinių 2 427 buvo valstiečių sūnūs. O ir mokyklų Žemaitijoje buvo daugiau nei kitur – 1825 m. čia veikė 8 vidurinės mokyklos. Prastuomenės dominavimo tendencija išliko ir paskesniu laikotarpiu: 1822–1845 m. Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje (tuokart jau perkeltoje į Kauną) mokėsi 27,5 % valstiečių vaikų, keliomis dešimtimis metų vėliau, 1891, tokių priimta jau 75 % (6).

Besiformuojantys kapitalistinio gyvenimo bruožai, laisvesnė buitinė aplinka įgalino šviesesnius valstiečius, amatininkus, prasigyvenusius miestiečius nesitenkinti menku pradiniu mokslu. Jų vaikai imti siųsti ir į aukštesnio tipo mokyklas – kolegijas, kunigų bei mokytojų seminarijas, apygardines mokyklas (gimnazijas). Po jų užbaigimo dalis jaunuolių vyko studijuoti universitetuose (ši tendencija itin išryškėjo po baudžiavos panaikinimo 1861 m.). Kaimo ar miestelio jaunikaičiai, dažniausiai šeimų pirmagimiai, tapdavo dvasininkais, mokytojais, rečiau gydytojais ar kitų laisvųjų profesijų darbininkais. Visa tai gausino inteligentijos gretas. Šis procesas būtų buvęs dar spartesnis, jeigu carinė valdžia nebūtų ėmusis ribojimo politikos. 1827 m. rugpjūčio 19 d. ir pakartotinu 1867 m. gegužės 9 d. įsakais nurodyta, kad ne bajorų vaikai, stojantieji į populiarias kunigų seminarijas, privalo pristatyti vadinamuosius „atleidžiamuosius raštus“. Tokiuose turėjo būti nurodyta, jog kaimo bendruomenė atleidžia juos nuo mokestinės ir rekrūtų prievolių. Suprantama, bendruomenė galėjo išleisti, bet galėjo ir nesutikti. Paskesniais metais pareikalauta dar ir kitų papildomų pažymų. O į universitetus priimti nekilminguosius apskritai uždrausta. Tiesa, išradingesnieji kažkokiu būdu bajoro dokumentus įsigydavo (pvz., Simonas Daukantas). Caro valdžia, tai pastebėjusi, senatams nurodė tokiems bent universiteto baigimo dokumentų neišduoti. Gal ne visada šiam nurodymui paklusta – universitetai naudojosi plačios autonomijos teisėmis.

Kaip neįvardyti tautinių aspiracijų turėjusius mūsų pirmuosius kilmingesnius bajoraičius bei prasigyvenusių ūkininkų sūnus. Pradėkime nuo Simono Stanevičiaus. Tai jis paneigė tautos išnykimo mitą: Daugel metų sviets rokavo / Mūsų žemė kaip pražuvo / Kaip užmiršo kalbą savo /Ir užmiršo kuomi buvo. S. Stanevičius viltingai tarė – ne, tai netiesa! Tarp žemaičių vis atgijo / Garbė tėvų ir liežuvis. Silvestras Valiūnas aukština asmenis, kurie neužmiršo gimtosios kalbos, ja, o ne kitomis rašo savo kūrinius: Prieteliau šalies savo, Dievo ir artimo, / Tėvų kalbos ir viso seno papratimo! /Tu, kursai jau skęstantį nuog prapulties krašto / Nori galbėt žemaičių liežuvį per raštą. Kitas jo bendraamžis Dionizas Poška drąsina žemaitiškai kalbantį savo tautietį baudžiauninką: Mužike! Tu ciecorius ir karalius gini / Ir anų visų laimių rąste pamatini. Vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose aukština žemaičius, gynusius savo kraštą nuo neprietelių. Paskaitykime jo apsakymėlį Vokiečiai pas Varnius. Jame aprašyta žemaičių pergalė prieš jų kraštan įsibrovusius kryžiuočius. Kai tie, ilgai keliavę, naktį sumigo, pora šimtų žemaičių „pasiėmė kirvius, bortas, dalges ir išėjo priešų žudyti. Puolė, kirto ir pjovė pačius viršininkus <…> Pakilo klegesys vokiečių stovykloje: viršininkai pašokę ieškojo savo galvų, bet tų rasti negalėjo“. (7) Žemaičiai įsibrovėlius išgujo. Stebėtis reikia: krikščionių vyskupas gėrisi pagonimis žemaičiais, nužudžiusius, kaip pasakyta, 46 Šventosios Marijos ordino brolius! Drąsu, tautinė sąmonė nustelbė krikščioniškąją.

Būrelis žemaičių šviesuolių toliau kantriai, po kruopelytę visą XIX a. gausino tautinę kultūrą. Laurynas Ivinskis į savo kasmet sudaromus lietuviškus kalendorius įdėjo tautosakos pavyzdžių, lietuvių rašytojų kūrinių ištraukų, tekstų, suteikiančių mokslo žinių. Kunigas, kraštotyrininkas, kalbininkas, gamtininkas Ambraziejus Pranciškus Kašarauskis paskelbė kalbos, istorijos, etnografijos, tautosakos tekstų. Skuodiškis prančiskonas Jurgis Pabrėža tyrinėjo mūsų krašto florą, parašė išliekamosios vertės knygą Taislius auguminis. Filosofijos temomis prakalbo Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis, eilėraščiais tautiečių prisnūdusią dvasią žadino Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis, Juozapas Miglovara. Inteligentų radosi ne tik Žemaitijoje: Alytaus kaimynystėje užaugo Ksaveras Sakalauskis-Vanagėlis, Biržų apylinkėse – Stanislovas Dagilis, Vilkaviškio apskrityje – Petras Arminas-Trupinėlis, Marijampolės – Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, rokiškėnas poetas Antanas Strazdas. Neužmirškime dar dviejų Mikalojų – Akelaičio ir Katkaus, kutūros darbininko kunigo Antano Tatarės.

XIX a.inteligentai dvasininkai, jų vieta socialiniame gyvenime

Ištisą tūkstantmetį – po antikinės kultūros „užmiršimo“ iki pat Renesanso epochos pradžios – dvasininkai su mažomis išimtimis buvo vieninteliai inteligentai Rytų ir Vakarų Europos šalyse. Tokia jau Europos kultūros istorija.

Lietuviai dvasininkai rengti pradėti ypačiai vėlai, praėjus dešimtmečiams po krikščionybės priėmimo – XIV-XV amžių sandūroje. Priežastis paprasta, tuokart mūsų krašte lietuvių dvasininkų dar nebuvo, pamokslavo iš Lenkijos atvykę kunigai. Suprantama, ne patys geriausi, bet tie, kurie sunkiai gaudavo parapijas savame krašte. Vietos gyventojų kalbos atvykėliai nemokėjo, pamokslavo lenkiškai, savo parapijiečių kalbos mokėsi nenoriai. Vėliau radosi ir lietuvių tautybės kunigų, pirmiausia iš tų, kurie buvo mokęsi užsienio universitetuose arba buvo praprusę bent vienuolynų mokyklose. Ne ką daugiau lietuvių dvasininkų pagausėjo ir po jėzuitų kolegijos bei universiteto 1579 m. įsteigimo. Tad lietuviškai kalbančių dvasininkų stokota dar ilgus metus.

Keli faktai. Po Vilniaus universiteto įsteigimo prabėgus trims dešimtmečiams, 1618/19 m.m., kai čia jau mokslinosi 1 210 studentų, teologais siekė tapti tik apie 50 jaunuolių. Nepagausėjo jų ir paskesniais metais: per netrumpą 1579–1650 m. laikotarpį tik 46 asmenys įgijo teologijos daktaro ar licencijato laipsnius. Įdomi baigusiųjų tautinė sudėtis: universiteto baigimo diplomai įteikti 12 prūsų, 7 lietuviams, 4 žemaičiams, 6 lenkams, 5 rusams, 5 mozūrams, 4 ispanams, 1 anglui, 1 portugalui ir 1 italui (8). Po 1781 m. reformų Teologijos fakulteto iš viso neliko, jo katedros priskirtos Moralės ir politikos mokslų kolegijai. Carinė valdžia 1831 m. universitetą uždariusi, po trejų metų aukščiausios kvalifikacijos kunigus leido rengti Dvasinėje katalikų akademijoje. Čia buvo galima įgyti ne tik magistro kvalifikaciją, bet ir daktaro laipsnį. Akademija veikė 87 metus, parengė kelis šimtus būsimųjų Romos katalikų Bažnyčios dvasininkų – kunigų, kanauninkų, vyskupų. Gausėjant gyventojų skaičiui, steigtos naujos parapijos, kunigams rengti steigtos seminarijos. Anksčiausiai, 1582 m., vyskupo J. Radvilos rūpesčiu duris atvėrė Vilniaus diecizinė seminarija. Čia buvo nustatyta ketverių metų mokymo trukmė, priimti jaunuoliai, baigę bent keturias gimnazijos klases. Mokyta lotynų kalbos, liturginių dalykų, teologijos disciplinų, dar – gramatikos, retorikos, logikos. Besimokančiųjų skaičius ir čia nebuvo didelis: pavyzdžiui, 1726 m. mokėsi 7 klierikai, daugiausia, berods, jų būta 1795 m. – 37. Tais pačiais 1582 m. Romos popiežiaus Klemenso IV nurodymu Vilniuje įkurdinta dar viena panašaus tipo mokymo įstaiga – Tarptautinių misijų seminarija. Dėl šios priežasties ji dažnai įvardinta Popiežiaus seminarija. Joje mokėsi atvykėliai iš Švedijos, Norvegijos, Danijos, Rusijos, Livonijos, Vengrijos. Dalį klierikų sudarė jaunuoliai, kilę iš LDK žemių: 1590 m. iš 35 priimtųjų tokių užrašyti 4, 1632 – 11, 1651 – 16 (iš 25). Seminarijos absolventai siųsti platinti krikščionybę tolimiausiose šalyse. Iš kitų teologijos profilio mokymo įstaigų daugiausia dvasininkų lietuviškoms parapijoms parengė 1622 m. Medininkuose (Varniuose) atidaryta Žemaičių kunigų seminarija. Vėliau ši seminarija iškelta į Kražius, vėl grąžinta į Varnius, po to nukelta dar į Kauną. Per karus, okupacijas, kitokius sąmyšius nelikus daugelio svarbių dokumentų, sunku nustatyti čia išmokslintų dvasininkų skaičių. Žinoma, kad 1845 m. mokėsi 50 klierikų, 1861 – 112, per paskesnį 1850–1862 metų laikotarpį įšventinti 333 kunigai. Besimokančiųjų skaičius ir toliau didėjo, ką liudija išlikęs 1845–1869 m. klierikų sąrašas – jame nurodytos 749 pavardės. Šioje seminarijoje gaivinta lietuvybė: antroje XIX a. pusėje (1888 m.) įsteigta slapta klierikų draugija lietuvių spaudai platinti, leisti ranka rašyti lietuviški laikraštėliai, rūpintasi geriau išmokti vietos žmonių kalbą. Valančiaus rektoriavimo metais ta jau įtraukta į mokymo peogramą. Reikšminga taip pat 1826 m., įsteigta Seinų kunigų seminarija. Mokymo lygis čia buvo aukštėlesnis nei kitose seminarijose, be teologijos dalykų, mokytasi filosofijos pagrindų, gamtos mokslų, sociologijos, geografijos, meno istorijos. Literatūroje užfiksuota, jog1828-1914 m. čia mokėsi 1193 klierikų.

Visuose išvardintose dvasininkų rengimo institucijose subrendo nemaža tautiškai susipratusių kunigų. Dirbdami parapijose, tapo kantriais tautinės sąmonės budintojais, lietuvių kultūros bei visuomenės veikėjais. Gražaus atminimo ir pagarbos nusipelnė būrys Dvasinės katalikų akademijos auklėtinių: publicistas Antanas Alekna, literatūros tyrinėtojas, filosofijos daktaras Pranciškus Augustaitis, rašytojas, pedagogas Juozapas Dovydaitis, kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius, poetas Klemensas Kairys. Akademijos auklėtinis ir teologijos dr. Jonas Mačiulis-Maironis pripažintas didžiuoju lietuvių tautinio atgimimo dainiumi, vyskupas Antanas Baranauskas – lietuvių literatūros klasiku. Tautinė sąmonė brendo ir Žemaičių seminarijoje. Čia 1884 m. imtas leisti ranka rašytas laikraštėlis Lietuva, 1888–1890 m. veikė Juozo Tumo-Vaižganto vadovaujama Lietuvos mylėtojų draugija. Seinų kunigų seminarijoje įsteigta slapta klierikų lietuvių draugija lietuvybei palaikyti, leisti ranka rašyti laikraštėliai. Šios seminarijos išugdė kuopą kultūros darbuotojų: vieną iš pirmųjų tautinio atgimimo pradininkų Petrą Kriaučiūną, istoriką Joną Totoraitį, poetus Antaną Vienožindį, Motiejų Gustaitį, rašytoją dramaturgą Vincą Mykolaitį-Putiną. Kurį laiką čia mokėsi ir Vincas Kudirka.

Savo seminariją dar turėjo unitai. Ta įsteigta Vilniuje 1601 m. ir uždaryta 1621 m. Stačiatikiai šventikus ruošė taip pat seminarijoje, veikusioje taip pat Vilniuje 1828–1915 m. Lietuvos evangelikai liuteronai bei reformatai savo kunigus mokslino Vokietijos, Norvegijos, Suomijos, Estijos Upsalos (Tartu) universitetuose.

Dvasininkų būriui taip pat priskiriami vienuoliai. Lietuvoje daugiausia veikė jėzuitai, pijorai, benediktinai, pranciškonai. Savo egzistavimo laikotarpiu jie atliko reikšmingą pastoracinį bei švietimo darbą: leido religinę literatūrą, vienuolynuose kaupė spaudinius, kūrė bibliotekas, steigė mokyklas ne tik savos brolijos nariams, bet ir pasauliečiams mokslinti. Išskirtinę vietą kultūriniame Lietuvos gyvenime užėmė jėzuitai. Kaip tik jie 1570 m. Vilniuje įsteigė kolegiją, davusią pradžia Vilniaus universitetui. Norėdami pergalėti per trumpą laiką įsigalėjusį protestantišką tikėjimą, apsčiai steigė parapines bei aukštesnes mokyklas. Vienu metu etninėje Lietuvoje veikė net keliolika jėzuitų įkurdintų kolegijų. Tačiau jėzuitai išgarsėjo ir savo negatyvia veikla, pirmiausia – nepakantumu kitoms religijoms. Visi nekatalikai laikyti eretikais, net reikšmingi Europos kultūros centrai, pripažinę Reformuotąją Bažnyčią (Vitenbergas, Karaliaučius), apšaukti „niekingų eretikų“ miestais. Vadovavosi pačių sukurta etika: pozityvus tikslas pateisina priemones. Inkvizicijos laužuose degino eretikus, nesibodėjo intrigų, sąmokslų, net perversmų. Tokios politikos laikytasi ir Lietuvoje: sufanatinta minia laužuose degino protestantų išleistas knygas, užpuldinėjo laidotuvių procesijas, kunigų namus. Paskleidę po Lietuvą peklaknygę Broma atverta ing viečnastį (išleista net 18 kartų!), užteršė, susino lietuvių kalbą. Galiausiai jėzuitai ėmė kištis į valstybių vidaus reikalus, diktuoti savo sąlygas. To jau buvo perdaug, tad 1754 m. jie išvaryti iš Brazilijos, 1759 – iš Portugalijos, 1764 – iš Prancūzijos, 1769 – iš Ispanijos bei jos kolonijų. Neapsikentęs popiežius Klemensas XIV 1773 m. išleido bulę Dominus ac Redemptor noster (Viešpats irgi Atpirkėjas mūsų), panaikinusią jėzuitų ordiną. Vis tik iš Rusijos, kaip stačiatikybę priėmusios valstybės, jėzuitai išvaryti vėliau – tik 1820 m. Pastebėsime, Lietuvoje jų veikla sumenko dar anksčiau, kai 1797 m. buvo sudaryta Edukacinė komisija. Tai ėmus tvarkyti visus švietimo reikalus, jėzuitai neteko turėtos svarbos, turėtųs galių. Praslinkus keturiems dešimtmečiams, 1814 m., popiežius Pijus VII leido šiam ordinui toliau veikti. Į Lietuvą jėzuitai grįžo tik 1920 m. Prasta jėzuitų ordino aureolė neišnyko, ką akivaizdžiai liudija faktas, jog iš 265 kada nors išrinktų popiežių nebuvo nė vieno jėzuito. Taip jau tikosi, kad ši tradicija peržengta mūsų dienomis.

Nurodyti tikslų XIX a. dvasininkų skaičių vargu ar įmanoma, vis dėlto kai kurie duomenys pateiktini. Žinoma, kad 1827 m. Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose dirbo 1256 kunigai. Turint galvoje dvasininkų represijas po 1831 bei 1863 m. sukilimų, per paskesnius septynis dešimtmečius jų skaičiaus augo lėčiau, tad XIX a. pabaigoje kunigų galėjo būti apie 1270. Nelengviau suskaičiuojami ir vienuoliai: 1651 m. vienuolių vyrų nurodyta 1500, moterų – 300. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia daugel vienuolynų uždarė, tačiau šia tema rašę autoriai sutinka, jog ir tuo metu vienuolių buvo maždaug tiek, kiek ir kunigų. Mėginkime sumuoti: XIX a. pabaigoje dvasininkų – kunigų ir vienuolių – būta apie 2500. Skaičius įspūdingas! (9)

Pedagogai – kitas lietuvių inteligentų būrys

Bet kurios šalies mokymo įstaigų gausa (ar, priešingai, jų stoka) akivaizdžiai rodo tautos kultūrėjimo spartą bei mastą. Mokyklų skaičius įprasta nurodyti ne tik statistikos spaudiniuose, bet ir kitoje populiariojoje literatūroje. Atrodytų, nesudėtinga būtų pasakyti ir kiek mokytojų jose dirbo. Mūsų kultūros istorijoje ši statistika apsunkinta: 1864–1904 m. laikotarpiu, kai buvo uždrausta spauda įprastais lotyniškais rašmenimis, lietuviai į valdines, rusų dėstomąja kalba mokomas mokyklas savo vaikų neleido. Juos mokė namuose. Kita priežastis – bajorų ar turtingesnių miestiečių šeimose vaikams mokyti samdyti namų mokytojai, kitaip preceptoriai (lot. praeceptor – mokytojas, auklėtojas) ir guvernantai (pranc. gouverner – vadovauti, auklėti, mokyti). Jie taip ir elgėsi – mokė ir auklėjo vienos šeimos vaikus, o guvernantai dar privalėjo išmokyti juos užsienio kalbų (pirmiausia prancūzų). Kadangi turtingesnių lietuvių šeimų nedaug tebuvo, apie tokius mokytojus apskritai neturime informacijos. Tiesa, mūsų literatūros klasikė rašytoja Žemaitė yra aprašiusi tokios mokyklos aritmetikos pamoką. Buvę taip. Mokytoja, jos dėdina, pačiu vaizdžiausiu būdu išaiškino skaičių – vienetų, dešimčių, šimtų bei tūkstančių – reikšmes. Po to patikrinimui skyrė užduotį – užrašyti skaičių 1001. Visos užrašė 101, Julija vienintelė – 1001… Namų mokytojo pareigybė XIX a. dar labai gerbta, jais yra dirbę žymūs intelektualai – filosofas Imanuelis Kantas, rašytojas, švietėjas Žan Žak Russo (Rousseau), garsusis Anglijos valstybės politikas, pažinimo teorijos pagrindėjas Džonas Lokas (John Locke).

Tuoj po krikščionybės įvedimo mokyklos pirmiausia kurdintos prie vyskupijų katedrų. Anksčiausiai, manytina, prie pastatytosios Vilniuje, paskesnė Varniuose (dokumentaliai jos paliudytos atitinkamai 1397 ir 1469 m.). Kiek vėliau radosi ir parapinių mokyklų: apie 1512 m. Žiežmariuose, apie 1513 prie Vilniaus Šv. Jono bažnyčios, 1518 Aukštadvaryje, 1522 Naujuosiuose Trakuose, galimas dalykas dar ir Senuosiuose Trakuose. XVII ir XVIII a. mokyklų skaičius nedaug tepaaugo, vis tik šio laikotarpio pabaigoje jų veikė apie 200, XIX a. – bent 250. Kai kuriose iš jų dirbo ne po vieną, bet po du ar tris mokytojus, tad vaikus tuokart prusino gal jau 400 pedagogų.

Tiesa, to laikotarpio mokytojai, sakytume, buvo tik inteligentų bendrijos prieangyje. Parapinėse mokyklose dirbusieji asmenys – dažniausiai vargoninkas bei dar vienas žmogus, mokė tai, ką patys mokėjo. O mokėjo nedaug: aiškino katekizmo tiesas, pasakojo apie pasaulio sutvėrimą, kolektyviai kalbėjo maldas. Dar – „slebizavojimo“ (silabizavimo) metodu pramokė skaityti, kiek aritmetikos, kas įstengė, ir rašyti. Būta ir išimčių, antai Žeimelyje 1593 m. vaikus mokė bakalauras, 1611 m. steigiant Krinčino mokyklą, fundatorius skyrė lėšų numatomam tokio išsimokslinimo mokytojui. Mokytojų išsilavinimas pagerėjo, panaikinus (1773 m.) Jėzuitų ordiną. Be darbo liko keli šimtai jėzuitų bei eksjėzuitų, daugel jų tapo parapinių mokyklų mokytojais.

Greta parapijinių dirbo ir aukštesnio tipo, kaip dabar sakytume, vidurinės mokyklos. Jos vadintos kolegijomis, bajorų (Collegium nobilium), akademinėmis, apygardinėmis ir poapygardinėmis mokyklomis, galiausiai klasikinėmis ir realinėmis gimnazijomis. Pastarosios radosi Renesanso idėjų poveiky, tad jose mokyta senųjų kalbų, retorikos, filosofijos ir teisės pradmenų, meno istorijos. Šioms mokykloms prireikė aukštesnės erudicijos pedagogų, čia dirbo jau universitetinio arba bent jam artimo išsilavinimo pedagogai. 1824 m. vidurinėse mokyklose tokie sudarė jau 35 % visų šiose mokyklose dirbusių asmenų. Šiuo laikotarpiu inteligentai kūrėsi ne tik didesniuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Gardine, bet ir Panevėžyje, Raseiniuose, Ukmergėje, Nesvyžiuose, Kražiuose, net ir Merkinėje, Šilalėje, Virbalyje, Pastoviuose, Pašiaušėje (Kelmės aps.). Žinomas XVIII a. pabaigoje aukštesnėse mokyklose besimokančiųjų skaičius: 1786 m. lankė 1656 moksleiviai, 1788 – 1835. Mokytojų buvo apie 180–200. XIX a. antroje pusėje, nepaisant carinės valdžios represijų, aukštesnių mokyklų uždarinėjimo, besimokančiųjų skaičius pastebimai išaugo, pedagogų skaičius padvigubėjo.

Dabar susirūpinta rengti reikiamo lygio pedagogus. Jie mokslinti bent keliose mokymo įstaigose, tačiau dėl nedidelio mokytojų prestižo parengta išties nedaug. Išskirtume Vilniaus universiteto 1819 m. įsteigtą mokytojų seminariją. Ji veikė iki 1832 m. ir išmokslino apie 150 aukštesniųjų mokyklų mokytojų bei 19 vargonininkų. Lūžis įvyko šio amžiaus antroje pusėje, kai pedagogai imti ruošti trimetėse bei keturiametėse mokytojų seminarijose. Lietuvai svarbiausia buvo 1872 m. atidaryta Veiverių seminarija. Joje išmokslintas pats didžiausias kvalifikuotų pradinių mokyklų mokytojų skaičius. Ši seminarija išskirtinė ir kitu aspektu – čia dėstytas lietuvių kalbos kursas, o lietuvybė bent neslopinta. Globojant žinomam pedagogui Tomui Žilinskui, ilgainiui ji tapo reikšmingu lietuvybės židinius. Iki 1918 m seminarija parengė 1025 mokytojus. Tarp jų lietuviškos spaudos platintoją, poetą bei vertėją Petrą Arminą-Trupinėlį, rašytoją, švietėją Ksaverą Sakalauską-Vanagėlį, poetą, publicistą Juozą Andziulaitį-Kalnėną, vadovėlių autorius, lietuvių kultūros veikėjus Juozą Damijonaitį, Juozą Geniušą, būsimus Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjus – dailininką Antaną Žmuidzinavičių, dvasininką, politiką Mykolą Krupavičių, operos solistą Antaną Kučingį. Daug mažesnis 1872 m. atidarytos Panevėžio mokytojų seminarijos įnašas, mat čia priimti leista tik stačiatikių tikėjimą išpažįstančius jaunuolius. Vis tik po 1905–1907 m. įvykių jau leista priimti ir kitų tikėjimų asmenis, tik jų skaičius neturėjo viršyti 33 % besimokančiųjų. Iš viso Panevėžyje parengta apie 400 pradinių vienaklasių mokyklų pedagogų, kurių dauguma jau dirbo XX a. pirmoje pusėje. Žinomiausi: vadovėlių autoriai Jonas Murka, geografas, kalbininkas populiatių Antanas Vireliūnas, archeologas Petras Tarasenka, muzikas Mykolas Karka.

Mokytojų taip parengė ir kolegijos, mokymo apimtimi prilygusios gimnazijoms. Tokių Lietuvoje įvairiu laiku buvo įsteigta apie 20. Mūsų kultūrai svarbiausios atidarytosios Vilniuje, Kražiuose, Nesvyžiuje, Kaune, Panevėžyje. Minėtinas ir 1917 m. Voroneže įkurtas privatus Mokytojų institutas. Tasai skirtas pabėgėlių mokytojų kvalifikacijai kelti. Vadovavo jam būsimasis Lietuvos švietimo ministras, istorikas Jonas Yčas, lietuvių kalbą čia dėstė Juozas Balčikonis ir Jonas Jablonskis. Stojus taikai, institutas perkeltas Lietuvon, tačiau darbo nepratęsė. Išskyrus būsimą lietuviškų elementorių Sakalėlis autorių S. Matjošaitį, daugiau žymesnių pedagogų jis lyg ir neišaugino (10).

Gydytojai, teisininkai, kitų profesijų inteligentai

Svarbią kiekvienos šalies inteligentijos dalį sudaro žmonių sveikatos sergėtojai gydytojai. Jų reikėjo kariuomenei – vykstant nenutrūkstamiems karams, specialūs „liekoriai“ bent kiek sutaupydavo karių, medikų prireikdavo plykstelėjus masinėms epidemijoms. O ir vienuolynuose, didžiūnų rūmuose bei dvaruose buvo ką gydyti. Neatidarius medicinos fakulteto senajame Vilniaus universitete, šios specialybės asmenys ruošti vangiai ir pavėluotai. Anksčiausiai – 1774 m. atidarytoje Vilniaus medicinos mokykloje bei metais vėliau tokio pat lygio mokykloje, įkurdintoje Gardine. Aukštasis medicinos mokslas Vyriausioje LDK mokykloje pradėtas dėstyti tik nuo 1781 m. Specialybė, deja, nebuvo populiari, o kai kada atrodė nykstanti. Antai 1783/84 mokslo metais Medicinos fakultete užsiėmimus lankė vos 14 valstybės lėšomis mokslinamų studentų bei dar keli vadinamieji eksternai, patys mokėję už studijas. Ir tik Vyriausiajai mokyklai suteikus Imperatoriškojo universiteto statusą, fakultete atidarytos 7 šios specialybės katedros. Studentų skaičius tuokart keliskart padidėjo – 1822 m. jų čia mokėsi apie 150. Po nepavykusio 1831 m. sukilimo universitetą caro valdžia uždarė. Vis tik ji suvokė, jog palikti kraštą be gydytojų būtų neprotinga, tad 1832 m. rugpjūčio 31 d. Įsaku leido atidaryti savarankišką aukštąją mokyklą – Medicinos-Chirurgijos akademiją. Joje suformuoti bendrosios medicinos, veterinarijos, farmacijos ir akušerijos padaliniai. Gydytojų stygius tuokart buvo toks akivaizdus, jog pati valdžia skyrė lėšų 230 studentų mokslinimui (likusieji taip pat kiek šelpti). Akademijoje dirbtas rimtas mokslinis darbas, 1793–1842 m. apgintos 240 daktaro disertacijų. Iš viso 1781–1842 m. parengta apie 1500 gydytojų. Dar kiek medikų išmokslino kiti Europos universitetai. Kiek jų buvo kilę iš etnografinės Lietuvos, neaišku (kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, jog 1802–1880 m. gydytojų diplomus gavo 378 mūsų krašto asmenys).

Gydytojų Lietuvoje visais laikais stokota. 1849 m Vilniaus gubernijos žmones gydė 65, dešimčia metų vėliau – 68 medicinos daktarai. Kauno gubernijoje jų buvo kiek daugiau, čia 1857–58 m. dirbo 82 medicinos studijas baigę daktarai. O štai kaimyninėje Suvalkų gubernijoje 1871 m. triūsė vos 25 gydytojai. Nesunku nustatyti, kiek žmonių gydė vienas gydytojas: 1859 m. Vilniaus gubernijoje – 13 564, Suvalkų gubernijoje 1871 m. – 19 681. Paskesniais metais medikų skaičiai augo. XIX–XX a. sandūroje lietuviškose gubernijose žmones gydė 422 daktarai, radosi kvalifikuotesnių vaistininkų, odontologų, pribuvėjų. Dalis iš jų įsiliejo į tautinio atgimimo sąjūdį, tapo pačiais svarbiausiais jo šaukliais. Pirmose jų gretose buvo daktarai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Vincas Pietaris, Rokas Šliūpas, Liudas Vaineikis, A. Vileišis, P. Gudavičius (11).

Valstybei taip pat reikalingi išmoningi teisininkai. Netgi patvaldystės dusinamoje Rusijos imperijoje. Nepaisant, kad jau nuo XVII a. vidurio juristus rengė Vilniaus universitetas, jų gausos Lietuvoje taip pat nebūta. O lietuvių teisininkų bent kiek radosi tik XIX a. antroje pusėje. Tuokart jie atliko dar ir reikšmingą visuomeninį-kultūrinį darbą. Antai 1906–1917 m. į Rusijos imperijos Dūmą (parlamento Žemuosius rūmus) išrinkti keturi advokatai – Stanislovas Narutavičius, Vladas Stašinskas, Mykolas Januškevičius, Martynas Yčas. Garsėjo taip pat teisininkai Andrius Bulota, Leontijus Bramsonas, Česlovas Milvydas, Jonas Vileišis. Išaugo ir teisės mokslų teoretikų, žymiausias iš jų Sankt Peterburgo imperatoriškojo Universiteto auklėtinis, lenkų kilmės Europos masto konstitucinės teisės teoretikas Mykolas Pijus Romeris (Riomeris). To paties universiteto Teisės fakultetą buvo baigęs ir pirmasis bei paskutinysis Lietuvos respublikos prezidentas Antanas Smetona, teisininko išsilavinimą savo laiku buvo įgijęs būsimasis nepriklausomos Lietuvos vyriausybės Teisingumo bei Vidaus reikalų ministras Petras Leonas, Užsienio reikalų ministras, teisės mokslų daktaras Dovas Zaunius.

Didelę dalį inteligentų sudarė valstybinių įstaigų valdininkai bei tarnautojai. Šiuo atveju susiduriame su labai retu reiškiniu – dėl vykdytos nutautinimo politikos vos ne visi Lietuvos valdininkai buvo atvykėliai iš Rusijos. Vietinės kilmės asmenys – gydytojai, teisininkai, mokytojai, inžinieriai – gimtajame krašte dirbti neskirti, jie siųsti į imperijos gilumą (išimtis labai nenoriai daryta tik dvasininkams). Tokiu būdu skaičiuoti, kiek tokių mūsų krašte būta, nėra prasmės.

Apžvelgtieji skaičiai liudija, jog lietuvių inteligentija brendo ganėtinai spėriai. Aiškiai tai liudija universitetuose studijuojančių asmenų skaičiaus dinamika: 1805 m. studentų būta 341, po 25 metų – jau 1054. Uždarius Vilniaus universitetą, daugiausiai lietuvaičiai studijuoti vyko į Maskvos universitetą Kai kuriais laikotarpiais vienu metu šiame universitete studijavo po 300 šio krašto jaunuolių. Kita dalis lietuvių vyko į Sankt-Peterburgo universitetą, čia XIX-XX a. sandūroje studijavo apie 100 lietuvių (12). Patogus studijoms buvo ir Dorpato (Tartu) iniversitetas: jis netoli Lietuvos, skirtingai nuo kitų Rusijos aukštųjų mokyklų, jame dar tvyrojo Vakarų Europos universitetų atmosfera. Lavintasi dar ir kituose Rusijos aukštosiose mokyklose: Kazanės universitete studijavo 26 lietuviai, Charkovo –13, bent po keli Kijevo, Tomsko, Odesos, Varšuvos universitetuose. Dėl prasto vokiečių kalbos mokėjimo (sena mūsų bėda!), mažiau vykta į Vakarų Europos universitetus. Vis tik lietuvių kiek įimatrikuliuota Karaliaučiaus, Halės, Vittenbergo, Frankfurto prie Maino, Helderbergo, Berlyno universitetuose, taip pat keliuose Čekijos, Belgijos aukštosiose mokyklose. Buvo ir viena išimtis – Ženevoje veikusiame Fribūro universitete įvairiu laiku studijavo apie 110 lietuvių jaunuolių, čia apgintos ir kelios disertacijos.

XIX–XX a. sandūroje Europos universitetuose įsigyta jau ir retesnių specialybių. Petras Vileišis, 1874 m. baigęs Sankt Peterburgo universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, o po to dar Peterburgo kalnų institutą, tapo inžinieriumi. Projektavo ir statė geležinkelių tiltus. Ernestas Galvanauskas Belgijos Lježo universitete įgijo kasybos, vėliau dar elektros inžinieriaus diplomus, ėmėsi politinės veiklos. Vladas Jurgutis po studijų Sankt Peterbugo Dvasinėje katalikų akademijoje dar baigė Miuncheno universiteto Valstybės ūkio fakultetą, tapo žinomiausiu Lietuvos ekonomistu, finansų mokslo pradininku. Donatas Malinauskas agronomikos mokslus studijavo Čekoslovakijos Taboro universitete, Aleksandras Stulginskis – Halės universiteto žemės ūkio institute. Sankt Peterburgo karinę jūrų akademiją baigęs Teodoras Daukantas įgijo agronomo kvalifikaciją, Stasys Dirmantas tapo žinomu geodezininku, Jonas Kriščiūnas – Žemės ūkio akademijos profesoriumi. Mūsų iškiliausias dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis po studijų Varšuvos muzikos ir piešimo institutuose peržengė savo šalies ribas, tapo žinomu Europos masto menininku, Česlovas Sasnauskas garsėjo kaip aukščiausios kvalifikacijos vargoninikas, chorvedys bei kompozitorius. Antanas Žmuidzinavičius piešimo, tapybos meno mokėsi Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos akademijose, Petras Kalpokas – taikomosios dailės, grafikos, tapybos Miunchene, M. Petrauskas – dainavimo, muzikos teorijos bei kompozicijos – Sankt Peterburge ir Paryžiuje. Šį sąrašą pratęsia filologas Jonas Jablonskis, oftomologas Petras Avižonis, fiziologas Vladas Lašas, chemikas Antanas Purėnas. Galiausiai inteligentų gretas papildo jau ir pirmosios moterys: Julija Žymantienė-Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė bei Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Liudmila Eglė Malinauskaitė-Šliūpienė. Naujas, iki tol sunkiai įsivaizduotas nacionalinės inteligentijos raidos puslapis!

Praradimai ir netektys

Spartesnį nacionalinės inteligentijos formavimąsi sulėtino dvi skaudžios XIX a. negandos – carinės valdžios represijų bangos po 1831 ir 1863 m. sukilimų. Valdžios įsiūtis pirmiausia nukreiptas į inteligentus, jos nuomone, tai jie buvo visų tų neramumų, kurstytojai, jie gausiausiai dalyvavo visuose užsitęsusiose priešvalstybiniuose veiksmuose. Daugel šviesių žmonių tuokart įkalinta, rekrūtais išsiųsta į Kaukaze išdėstytus kariuomenės dalinius, ištremta Sibiran. Tikrasis šių intelektualinių praradimų mastas nėra žinomas, istorikų pateikiami skaičiai įvairuoja, tačiau bet kuriuo atveju jie šiurpina. Lietuviškose Kauno, Vilniaus ir Augustavo gubernijose 1831 m. sukilime galėjo dalyvauti 25–30 tūkstančiai žmonių, tarp jų studentų apie 400. Vien Vilniaus gubernijos tardymo komisija, sudaryta maištavusiesiems usmirit‘ (sutramdyti), teisė 3881 sukilėlį. Žuvusiųjų kautynėse su rusų kariuomene taip pat niekas nesuskaičiavo, manoma, jog Lietuva neteko maždaug pusės pasipriešinime dalyvavusiųjų žmonių. Iš jų apie 8–9 tūkstančiai, bijodami pakliūti į carinės ochrankos nagus, emigravo užsienin. Tarp jų buvo daugel daugel Lietuvos inteligentijos atstovų.

Naugarduko apskrities lietuvių bajorų šeimos atžala Ignas Domeika kartu su kitais sukilimo dalyviais pasitraukė į Rytų Prūsija. Iš jos emigravo Prancūzijon. Savo išskirtinius geologo, kartografo gebėjimus realizavo Čilėje, tapo Santjago universiteto profesoriumi. Benediktas Kalinauskas, studijavęs Vilniaus, Varšuvos, Vroclavo ir Heidelbergo universitetuose, emigravo Prancūzijon, ten pat prisiglaudė ir Sukilimo vyriausybės Varšuvoje narys, Vilniaus universiteto dėstytojas istorikas Joachimas Lelevelis. Sukilimui pralaimint, kraštą paliko garsios Pliaterių giminės atstovas literatas Cezaris Pliateris, romantikas poetas Julijus Slovackis, literatai Emerikas Stanevičius ir Jonas Goštautas. Pliaterio sesuo Emilija, išsekinta alinančio pasitraukimo, mirė Justinavo apylinkėse. Bausti, priešvalstybiniais nusikaltėliais pripažinti dvasininkų akademijas baigę kunigai Juozapas ir Adomas Eidrigevičiai, Raseinių kunigų pijorų mokyklos mokytojas V. Šteinas. Suimti, ilgai tardyti Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas Giedraitis, Ariogalos parapijos klebonas K. Vizgirdas, Kražių kolegijos mokytojas V. Garčinas. Iš dalyvavusiųjų ar rėmusių sukilelius atimtas turtas, jis buvo perduotas imperijos iždo žinion. Tipiškas pavyzdys – Skuodo dvaro valdytojo Eustachijaus Sapiegos byla. Kaip vėliau rašė vyskupas Valančius, jisai „tik penkias dienas tepanešiojo sukilėlių žvaigždelę Varšuvoje, o jokiame mūšyje nedalyvavo“ (13). Jo dvaras atimtas, garsieji Sapiegų rūmai perduoti kariomenės reikmėms. Tuose įrengtos arklidės, į jas suvesti eiklūs Dono kazokų ristūnai.

Po 30 metų pakartotinai kilta išsivaduoti iš carinės Rusijos glėbio. Ir šiuo atveju trūksta duomenų, kiek aukų pareikalavo pastarasis, visą Lietuvą apėmęs 1863–1864 m. sukilimas. Tremtimi Sibiran dabar bausta ne tik už dalyvavimą sukilime, bet ir sukilėlių rėmimą. Iš Lietuvos ten atsidūrė 7 593 asmenys. Manoma, kad iš viso Vakarų krašte ir Augustavo gubernijoje vienaip ar kitaip buvo nubausta 15 000, kitais duomenimis – daugiau nei 22 000 gyventojų. Sukilimui pralaimėjus, emigruoti spėjo (daugiausia į Prancūziją) dar apie 10 000 sukilėlių, tačiau kiek iš Lietuvos, nustatyti nemėginta. Bausmės, bausmės… Vilniaus Bajorų institute mokęsis Jonas Čerskis paimtas į rekrūtus ir išsiųstas į Omską. Paskesniais metais jis tapo pasaulinio masto mokslininku palentologu, geologu,dabar, deja, laikomas jau ne Lietuvos, o Rusijos ar Lenkijos mokslininku. Sankt Peterburgo karo inžinierių instituto baigimo diplomą įgijęs, jame dėstęs, papildomai dar baigęs Bajorų institutą Juozapas Kalinauskas pakartas, tokia pat bausmė skirta bendrapavardžiui Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto absolventui Konstantinui Kalinauskui. Pakartas taip pat Varnių kunigų seminarijos bei Kijevo šv. Vladimiro universiteto auklėtinis Antanas Mackevičius, sušaudytas Maskvos universitete studijavęs teisės mokslus, po to baigęs Italijoje baigęs karo mokyklą Boleslovas Kajetonas Kolyška, tremtimi į Sverdlovską nubaustas Katalikų kaunigų akademiją baigęs poetas Klemensas Kairys (ten ir mirė). Plačiai žinomas visuomenės veikėjas, poetas Edvardas Jokūbas Daukša, Maskvos, Tartu, Karaliaučiaus universitetuose studijavęs mediciną bei filologiją, nuteistas 16 metų katorgos (išsiųstas į Tobolską), analogiškas likimas ištiko kunigą Vincą Norvaišą, talkininkavusį M. Valančiui spausdinant Tilžėje lietuviškus leidinius – ištremtas į Tomsko guberniją. Tik tokiomis priemonėmis caro valdžiai pavyko „sutramdyti“ tūkstančius kovotojų už Lietuvos ir Lenkijos laisvę.

Kai kurie XIX a. Lietuvos inteligentų bendruomenės statistiniai duomenys

Pamėginkime atsakyti į klausimą, kiek lietuvių inteligentų būta nurodytame šimtmetyje. Užduotis itin kebli – vienareikšmiai nenusakytos inteligentijos kokybinės chrakteristikos leidžia istorikams, sociolgams pateikti skirtingus skaičius. Tepaliudija toks pavyzdys. Lenkų istorikės – M. Stolzman ir R. Czepulis-Rastenis – ėmėsi nustatyti Vilniaus inteligentų skaičių laikotarpiu tuoj po 1831 m. sukilimo. Pirmoji jų suskaičiavo 3000, antroji – 1000. Mįslė nesunkiai atskleidžiama: R. Czepulis-Rastenis inteligentais laikė tik Vilniaus universiteto, Katalikų dvasinės akademijos bei Vyriausios dvasinės seminarijos(?) profesūrą, jų studentus. Dar – Vilniun grįžusius kitų Rusijos universitetų auklėtinius (beje, tiktai lenkų kilmės). Padėties nekeitė prie inteligentų priskaičiuoti dar dviejų berniukų gimnazijų absolventai. Nenuostabu, taip skaičiuojant tesusidarė varganas tūkstantis. Mėginkime remtis kiek objektyvesniais rodikliais.

Pirmasis Rusijos imperijos gyventojų surašymas atliktas 1897 m. Inteligentų tuokart suskaičiuota 870 tūkstančių (14). Skaitmuo pats savaime iškalbus. Žinant bendrą tuometinės Rusijos gyventojų skaičių – 125 640 tūkstančių, galime nustatyti, kurią procentinę dalį sudarė šios valstybės inteligentija. Visai nedidelę – 0,69 %. Laikydamiesi nuostatos, kad protinės veiklos žmonės Rusijos imperijoje buvo pasiskirstę daugiau ar mažiau tolygiai bei žinodami tuometinės etnografinės Lietuvos gyventojų skaičių – 3 785 600 (15) – galime teigti, jog inteligentų etninėje Lietuvoje 1897 m. jau buvo apie 26 tūkstančius. Tikrai nemažai. Tačiau šis rodiklis ne ką teduoda, nes to meto etninės Lietuvos žemėse gyvenę lietuviai tesudarė tik dalį šios teritorijos gyventojų, o surašymo rodikliai pateikti gubernijomis, kurių ribos dar labiau skiriasi nuo senosios etninės Lietuvos sienų. Mums itin svarbus surašymo metu nustatytas lietuviškai kalbančių žmonių skaičius. Pirmiausia todėl, kad į šį rodiklį dar įtraukti lietuviai, gyvenusieji kitose Rusijos vietovėse, k.a. Kurliandijos gubernijai priskirtose Palangos, Gruobinios, Alūkstos apylinkėse (vien ten jų būta 18 048), nemažos lietuvių diasporos žinomos ir tolimesnėse Rusijos gubernijose, Sankt Peterburge, Maskvoje bei kituose pramoniniuose miestuose. Surašymo metu iš viso kalbėjusių lietuviškai žmonių užrašyta 1 210 500. Pasitelkę į pagalbą nesudėtingą aritmetiką, nustatome, jog tarp jų inteligentų galėjo būti 8 300. Tačiau ir šiuo atveju darytinos dvi išlygos. Visiškai galimas dalykas, kad rusifikacijos laikotarpiu surašinėtojai lietuviškai kalbančiais laikė tik tuos, kurie rusiškai bendrauti neįstengė. Lietuviai, mokantys kalbėti rusiškai, į šią grafą galėjo būti neįtraukiami. Antra, neaišku, ar inteligentų pasiskirstymas Rusijos imperijos laikotarpiu tikrai buvo tolygus. Samprotauti galima vienaip ir kitaip. Objektyvūs statistiniai rodikliai liudija, kad lietuvių išprusimo lygis XIX a. pabaigoje buvo aukštesnis nei kituose imperijos rajonuose gyvenusiujų žmonių: surašymo metais Kauno gubernijoje, apėmusioje didžiumą lietuvių tautybės asmenų, raštingų asmenų nurodyta 53,3 %, Suvalkų gubernijos penkiose lietuviškose apskrityje – 63 % ir Vilniaus gubernijos lietuviškoje dalyje – 42,6 %. Likusiųjų Rusijos imperijos gyventojų raštingumo rodiklis daug menkesnis menkesnis – 27 % (16). Logiška manyti ir teigti – ten, kur daugiau žmonių, įgijusių bent pradinį išsilavinimą, ten daugiau ir noro įsigyti aukštesnį išsilavinimą. Kita vertus, tiek pat galima ginti ir mums šiuo atveju nenaudingą teiginį: centrinės Rusijos miestuose, o ne lietuviškose gubernijose buvo išsidėstę didieji miestai su savo universitetais, akademijomis, gimnazijomis, kitomis aukštesnio tipo mokyklomis. Tad inteligentų skaičius čia, Rusijoje, o ne kitur privalėjo būti didesnis. Visa, kas čia pasakyta, verčia daryti kuklią išvadą: mūsų pateikiamus inteligentų skaičius galima laikyti tiktai hipotetiniais. Tačiau ir tokie geriau, nei kalbėti, samprotauti nesiremiant jokiais skaičiavimais.

Nustatytieji skaičiai leidžia vis tik leidžia teigti, jog XIX a. pabaigoje jau susiformavo gyvybinga lietuvių nacionalinės inteligentijos bendrija. Argumentai keli. Subrendo ne dešimtys ar šimtai, o keli tūkstančiai išsilavinusių asmenų. Antra, iš krašto inteligentų suburta Lietuvos Taryba Pirmajam pasauliniam karui einant į pabaigą pajėgė pačiu tinkamiausiu laiku – 1918 m. vasario 16 d. – paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktą. Ne tik paskelbti, bet ir šią idėją realizuoti, galiausiai karine jėga apginti. Ir ši mūsų šviesuolių grupė anaiptol nebuvo vieniša. Jos įžiebtas tautinis sąjūdis prikėlė daugel žmonių – į Pirmosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. kvietimą Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių laisvės ir tėvynės ginti atsiliepė daugiau kaip 12 000 savanorių, nors mobilizacija dar nebuvo nepaskelbta!

Lietuvių tautinės inteligentijos branda: nuo negausios bendrijos iki reikšmingo visuomenės sluoksnio

Kiek daugiau nei du dešimtmečius trukęs nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpis subrandino tautinę inteligentiją, išugdė plejadą savų intelektualų, suformavo tautos elitą. Šis kokybinis šuolis tikosi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, ir nusakyti jį galima neilga fraze: lietuviškoji inteligentijos bendrija peraugo į reikšmingą socialinį sluoksnį. Esse intelligentia! Sudarė ją daugmaž vienodo socialinio statuso, panašaus išsilavinimo, suvoktų bendrų siekių, bet kiek skirtingų pažiūrų protinės veiklos asmenų grupė. Ją praturtino įsiliejusios inteligentės moterys – rašytojos, aktorės, mokytojos, gydytojos. Gimusi inteligentija vienijo visuomenę, stiprino valstybę, įgalino jos institucijas racionalai tvarkyti krašto žemės ūkį, pramonę, plėtoti nacionalinę kultūrą. Iš tiesų, pasiekta nemažai. Lietuvą, kaip valstybę, pripažino pasaulis, 1921 m. ji tapo Tautų Sąjungos nare, nacionalinė valiuta tapo viena iš stabiliusių Europoje. Nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpiu veikė devynios aukštosios mokyklos: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos žemės ūkio akademija, Aukštoji karo mokykla, Kauno konservatorija, Prekybos institutas (įkurtas Klaipėdoje, 1939 m. kovo mėn. perkeltas į Šiaulius), Klaipėdos pedagoginis institutas (1939 perkeltas į Panevėžį, vėliau į Vilnių), Lietuvos veterinarijos akademija, Kauno kunigų seminarija.Kurį laiką dar veikė Aukštieji kūno kultūros kursai. 1940 m. aukštojo mokslo siekė 4 600 studentų, profesūrą bei mokslo personalą sudarė 481 asmuo. 1938 m. 40-tyje progimnazijų bei 58-ose dieninėse ir vakarinėse gimnazijose mokėsi atitinkamai 4900 ir 15800 moksleivių, dirbo 1049 pedagogai. Veikė dar 5 mokytojų, 2 katalikų bei 5 žydų dvasinės seminarijos, 8 įvairaus profilio specialiosios meno, muzikos, pienininkystės, gyvulininkystės, kultūrtechnikos (žemės ūkio), miškininkystės, technikos, policijos bei komercijos mokyklos. Jose dėstė 358 pedagogai, mokėsi 3700 moksleivių. Iš viso 1940/41 m.m. Lietuvoje veikė 2835 bendrojo lavinimo mokyklos, mokėsi 376 100 moksleivių. Pedagogų skaičius viršijo 9000 (17). 1918–1940 m. publikuota daugiau kaip 25 000 vienkartinių leidinių lietuvių, žydų, hebrajų, vokiečių, lenkų, rusų, lotynų bei dar keliomis kitomis kalbomis, vien 1928–1938 m. skaitytojams pateikta 201 reikšmingas mokslinis leidinys. Išleista 212 socialinės paskirties, 214 teologijos, 347 grožinės literatūros spaudinių, tūkstančiai mokyklinių vadovėlių. 1935 m. leisti 138 laikraščiai ir 159 žurnalai. Tarp jų moksliniai – Kultūra, Tauta ir žodis, Archivum Philologicum. Kaune veikė dramos ir operos teatrai, profesionalūs teatrai įsikūrė dar ir Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėta leista lietuviškoji enciklopedija bei didysis lietuvių kalbos žodynas. Kaip čia neprisiminti Algirdo Juliaus Greimo žodžių: ką kitiems įmanoma buvo padaryti per 100 metų, Lietuva padarė per 20.

Statistikos departamento direktoriaus P. Adlio duomenimis, 1940 m. inteligentija – asmenys su aukštuoju ir specialiu viduriniu išsilavinimu, dirbę sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, švietimo ir kultūros sferoje – sudarė apie 1 % jos gyventojų (18). Žinant tuometinį Lietuvos gyventojų skaičių – 3 037,1 tūkstančių, nesunkiai nustatome: inteligentų tuokart mūsų šalyje būta daugiau nei 30 000. Kita vertus, šis skaičius taip pat reikalauja paaiškinimų. Jisai nurodo visuminį mūsų krašto inteligentų skaičių, dera taip pat paskaičiuoti kurią inteligentijos dalį sudarė tautinių mažumų asmenys, gyvenę ir dirbę mūsų krašte. Kitataučių inteligentų – žydų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, vokiečių, karaimų įnašas į lietuviškąją kaultūrą didelis ir reikšmingas. Skaičiuojame: lietuviai tuokart sudarė 81,16 % visų gyventojų, tad inteligentų lietuvių 24 600, kitataučių – kiek daugiau nei 5000. Lyginant su 1897 m., išsilavinusių žmonių skaičius išaugo trigubai.

Tačiau matykime ir kita – šie pasiekimai vis dėlto vietinės reikšmės, daugelyje svarbiausių kultūros sričių pastebimai atsilikta. Ir šiuo atveju leiskime kalbėti faktams. Iškalbus yra radijo abonentų skaičius. 1938 m. radijo aparatus mūsų krašte buvo įsigiję 59 527 asmenys, iš jų 50 754 įstengė nusipirkti lempinius, 8 779 patys ar kiemo nors pagelbėti susimeistravo detektorinius (tikriausiai šiandien jau ne visi apie tokius radijo aparatus apskritai yra ką nors girdėję). Tokiu būdu tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 21 radijo aparatas. Olandijoje minėtam gyventojų skaičiui teko 128, Švedijoje – 171, Didžiojoje Britanijoje – 184, Danijoje –190 radijo aparatų. Visuotinio privalomo berniukų ir mergaičių keturiamečio mokymo įstatymas mūsų šalyje įvestas 1922 m., realiai pradėtas vykdyti tik nuo 1932 m. Palyginkime: Prūsijai priklausiusioje Mažojoje Lietuvoje toks įstatymas paskelbtas 1727 (mokymo trukmė septyneri metai), Olandijoje – 1619 m., o žydų berniukai jau Romos imperijos gyvavimo laikotarpiu privalėjo išmokti skaityti torų tekstus. Lietuvoje visą laiką stokota daugelio sričių specialistų (pavyzdžiui, net 1937 m. vienas gydytojas privalėjo gydyti ar kitaip aptarnauti 2 958 asmenis), neįstengta užtikrinti tokį pragyvenimo lygį, kuris būtų įgalinęs didžiąją jaunimo dalį įgyti aukštesnį išsilavinimą. Už mokymąsi gimnazijose privalu buvo mokėti nemažus pinigus, dar brangesnės buvo studijos aukštosiose mokyklose. Iš tiesų, kas dabar pasakys, kiek Lietuva prarado potencialių mokslininkų, visuomenės veikėjų, meno žmonių? Tokių, kurie būtų įstengę peržengti savo krašto ribas, kurie būtų sukūrę naujų mokslo šakų, paskelbę reikšmingų išradimų, parašę Lietuvą garsinusių literatūros veikalų, O ar iš viso turėjome tokių? Gerai pasižvalgę, vieną kitą aptiktume. Pirmiausia, XVII a. gyvenusį raketų kūrimo pionierių Kazimierą Semenavičių (atrodo, gimė per anksti), XVIII a. – Kristijoną Donelaitį (jeigu jis būtų rašęs kuria nors didžiųjų kultūrų kalba), toliau – vieną iš semiotikos mokslo kūrėjų Algirdą Julių Greimą bei amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvį Joną Meką. Dar muziką ir dailininką viename asmenyje Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, archeologę, antropologę, archeomitologijos pradininkę Mariją Gimbutienę. Deja deja, nė vienas lietuvis mokslininkas ne tik kad neapdovanotas Nobelio premija, bet, atrodo, net nepristytas tokią gauti. Taip jau tikosi mūsų tautos istorijoje.

Aiškinti, žinoma, galima ir vienaip ir kitaip: pavėluotai priimta krikščionybė, nepalanki gyvenamoji vieta (kaip žirnį prie kelio praeinantieji skynė, negailestingai trypė), kelios okupacijos, trėmimai, rusifikacija, polonizacija. Taip, priežastys objektyvios, bet tarp išskaičiuotųjų negandų aiškiai trūksta dar vienos kukliai nutylimos. Turime galvoje nuo pirmųjų krikšto priėmimo metų Lietuvos bažnyčiai uždėtą sunkią celibato naštą. Suprantu, toks minties posūkis ne vieną šį tekstą skaitantįjį gali sugluminti. Celibatas? Na jau… Vis tik turėkime kantrybės.

Celibatas ir Lietuvos nacionalinė kultūra

Žmonių patirtis sako: vaikai seka savo gimdytojus. Didelė tikimybė, kad muzikų šeimos narys taps muziku, miškininko sūnūs bus linkę pakartoti tėvo gyvenimo kelią. Na, o jeigu vaikai užaugo inteligentų šeimoje, manytina, jų atžalos sieks didesnio išsilavinimo, svajos apie intelektualinę veiklą. Juk dabar niekas neginčija, kad tautos kultūrą pirmiausia kuria inteligentija. Kuo ji skaitlingesnė, veržlesnė, produktyvesnė, tuo šalies ekonominis pajėgumas, bendroji kultūra bręs spėriau. Mūsų krašto visuomeniniame gyvenime, pradedant jau XVI a., kunigai sudarė didžiausią lietuvių inteligentijos dalį. Deja, vyraujančio tikėjimo būdo – katalikų dvasininkams uždrausta kurti šeimas. O jeigu tokio draudimo nebūtų buvę? Kiek per praėjusius šimtmečius Lietuva būtų galėjusi papildomai išsiauginti kūrybingų inteligentų – raštijos darbuotojų, menininkų, mokslininkų, jeigu mūsų dvasininkai būtų galėję kurti šeimas ir kaip visi žmonės auginti savo vaikus? Samprotaukime kartu: nuo krikščionybės priėmimo Lietuvoje pamokslavo kelios dešimtys tūkstančių katalikų kunigų. Jeigu jie būtų išleidę į mokslą kad ir po vieną savo atžalą, papildomai Lietuva būtų įgijusi tiek pat tūkstančių kultūros darbuotojų. O galimybės buvo, Lietuvos dvasininkai, skirtingai nuo daugelio kitų šviesių mūsų krašto žmonių lėšų savo vaikų mokslininmui tikrai nestokojo. Tikriausiai M. Valančiaus, A. Baranausko, Maironio, Vaižganto, Prano Vaičaičio, Antano Savickio, Kajetono Aleknavičiaus, Antano Vienažindžio, Adomo Jakšto, Motiejaus Gustaičio vaikai nebūtų buvę menkesni intelektualai nei analogiškų kitų Lietuvos inteligentų atžalos. Tikriausiai ne vienas iš jų būtų pralenkęs dar ir savo tėvus. Tad kiek netekome potencialių inteligentų?

Katalikų bažnyčia celibato tikslingumą iš esmės grindžia vienu argumentu: šeimas sukūrę kunigai būtų atitraukti nuo savo tiesioginio pastoracinio darbo, tas būtų menkesnis, skurdesnis. Iš tikrųjų tokį draudimą IV a. nulėmė visai kas kita – noras apsaugoti bažnyčių turtą, kad jis nebūtų skirstomas į dalis, nebūtų lengvai pasisavinamas, nepriklausytų, tegu ir nedidelė jo dalis, dvasininko šeimai (galima įsivaizduoti jo dalybas tarp kunigo palikuonių…). Žinoma, galima sutikti, kad neturintis šeimos kunigas turės daugiau laiko savo tiesioginiam darbui. Tačiau kokia kaina! Pirmiausia, jo asmeninė, išties svarbi visuomenės progresui veikla neturės tęsinio. Nelikus konkretaus dvasininko, nebus kam ją tęsti, jai padedamas taškas. Antra, nusižengiama žmogaus prigimčiai. Kiek ilgai dar klausysime pikantiškų istorijų apie kunigus homoseksualus, apie vyskupus, kardinolus, visomis išgalėmis mėginančius nuslėpti šias diskretiškas istorijas? Juk kitų profesijų asmenims šeimos rūpesčiai lyg ir nesutrukdo tikamai dirbti. Ar galime tvirtinti, kad nevedę architektai suprojektuotų puikesnius statinius, gydytojai vienišiai pastatytų ant kojų daugiau ligonių, o ūkininkai išaugintų gausesnius derlius?

Pasidairykime į kairiąją Nemuno pusę. Mažoji Lietuva priėmė liuteronybę, tad šio krašto dvasininkai (kunigai, misijonieriai) kūrė savo šeimas. Ragainės apskrities Kraupiško parapijos kunigo Baltazaro Kleino šeimoje išaugo pirmosios lotynų kalba išspausdintos lietuvių kalbos gramatikos Grammatica Litvanica autorius Danielius Kleinas, Berlyno Wangemanno misionierių mokyklos auklėtinio Anskio Storosto sūnus Vilhelmas, pasivadinęs Vydūnu, tapo vienu iš didžiausių lietuvių kultūros darbuotoju, filosofu bei rašytoju, Labguvos parapijos kunigo Jono Bretlūno vaikaitis Kristupas Vilkas garsėjo kaip žymus Karaliaučiaus poetas. Dairomės toliau. Pilkalnio apsk. Širvintos parapijos kunigo Jono Gedkanto sūnus Frydrichas, Karaliaučiaus universitete studijavęs matematikos mokslus, tapo karo inžinieriumi, žinomu topografu, parengė valstybei svarbių žemėlapių, tos pačios Pilkalnio apsk. Kusų parapijos kunigo Mykolo Sapūno sūnus Kristupas kunigavo Enciūnų parapijoje, kartu su kitais parengė lietuviškų giesmių rinkinėlį, talkino Kleinui, jam ruošiant minėtą lietuvių kalbos gramatiką, Stalupėnų apsk. Katniavos parapijos kunigo Povilo Ruigio šeimoje gimęs Pilypas Ruigys, dar studijuodamas Karaliaučiaus universitete, jau buvo Lietuvių kalbos seminaro docentas. Tapęs dvasininku, parengė Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, paskelbė ir išspausdino tris lietuvių liaudies dainas su vertimu į vokiečių kalbą (jos atkreipė J. W. Gėtės, G. Lesingo, J. G. Herderio dėmesį). Svarbiausias jo darbas – Betrachtung der littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas) laikomas pirmuoju kvalifikuotų lietuvių kalbos tyrinėjimu. Jo sūnus Paulius taip pat dėstė lietuvių lietuvių kalbą minėtame seminare, čia besimokantiems parengė mokymo priemonę Anfangsgründe einer Littauschen Grammatik (Lietuvių kalbos pradmenys). Jis pirmasis parašė apie lietuvių kalbos priegaides, detaliau suklasifikavo tarmes. Girtino dėsningumo nepažeidė ir Didžiojoje Lietuvoje išlikę keli tūkstančiai evangelikų reformatų. Šio tikėjimo būdo dvasininkų šeimose išaugę vaikai įnešė neproporcingai didelį indėlį į lietuviškąją kultūrą: Samuelis Bitneris, reformatų kunigo Martyno Bitnerio sūnus, vertė į lietuvių kalbą Bibliją, jis, manytina, sudarė ir 1680 m. Karaliaučiuje išspausdino antrąjį lietuvišką elementorių Pradzia Pamoksla del Mazu Weykialu, Naujamiesčio reformatų bažnyčios kunigo Jono Minvydo palikuonis Samuelis Minvydas kaip ir kunigo šeimoje išaugęs Jonas Božimovskis (jaunesnysis) vertė į lietuvių kalbą religinę literatūrą, pateikė maldyną, postilę, rūpinosi, kad vietos žmonių vaikai būtų mokami ir lietuvių kalbos.

Mažosios Lietuvos protestantiškos bažnyčios kunigų šeimose išaugo apie 30 lietuvių raštijos darbuotojų, visuomenės veikėjų, kitų populiarių profesijų specialistų. Tarkime, 30 inteligentų nėra daug. Galbūt, tačiau turėkime omenyje – Mažosios Lietuvos gyventojų skaičius buvo dešimt kartų mažesnis nei kitoje Nemuno pusėje buvusių Didžiosios Lietuvos gentainių. Tokiu atveju pastarojoje aptartu laikotarpiu turėjo išaugti ne 30, o visi 300 protinio darbo asmenų. 300 jau tikrai nemažai, ar ne? Dar privalome omeny turėti faktą, jog Mažoji Lietuva apytikriai egzistavo tik apie tris šimtmečius, o krikščioniška Didžioji Lietuva daugiau nei 600 metų. Tokiu atveju pastarosios kunigų šeimose privalėjo subręsti bent 600 raštijos darbuotojų. Deja, čia jie nesubrendo.

Siekdami patvirtinti pasakytąjį teiginį, sumanėme sudaryti bent apytikrį protestantiškųjų bažnyčių dvasininkų šeimose išaugusių kultūrininkų sąrašą. Pirmiausia peržvelgėme savo artimiausių kaimynų – Latvijos ir Estijos parapijas, po to kunigų atžalų ieškojome Suomijos, Švedijos, Norvegijos žymiausių rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų gretose. Žvilgsnį nukreipėme ir į centrinės bei vakarų Europos šalis – Daniją, Olandiją, Vokietiją, Angliją, Šveicariją, galiausiai JAV, Kanadą. Vos įpusėję savo peržvalgą, supratome: toks triūsas ne mūsų jėgoms, kunigų šeimose išaugusių mokslininkų, rašytojų, dailininkų, valstybės veikėjų šimtai. Liko kukli galimybė – suskaičiuoti bent Nobelio premijas lauretus. Štai šis sąrašas.

Danijos kunigo šeimoje užaugęs Frederik Bajer 1908 m. apdovanotas Nobelio premija už pastangas išsaugoti taiką tarp tautų.

Kaimyninės Norvegijos kunigo šeimoje gimęs Martinijus Bjornsonas (Martinius Bjørnstjerne) tapo šios šalies literatūros klasiku. Nobelio premija jam įteikta 1903 m.

Pasaulinio garso JAV rašytoja Pearl Sydenstricken Buck gimė JAV, West Virginijos valstijoje. Jos tėvai buvo uolūs misijonieriai. Ilgai gyvenusi Kinijoje, apie šią šalį parašė itin populiarią knygą Geroji žemė (The Good Earth). 1938 m. jai paskirta Nobelio premija.

Kitam amerikiečiui, Indianos valstijos kunigo Samuelio Claitono Urey sūnui Horoldui už reikšmingus atradimus tiriant izotopų savybes ši premija paskirta 1934 m.

Didžiosios Britanijos piliečių – mokytojo, Oksfordo universiteto auklėtinio Warcupo Cornfortho ir misijonieriaus Eipperio dukraitės šeimoje gimęs John Cornforth Nobelio premiją įvertintas 1975 m. už atradimus stereochemijos srityje.

Techaso valstijos metodistų kunigo sūnus Robert Curl, baigęs studijas Berkeley universitete, gilinosi fizikinės chemijos baruose. Už šiuos tyrimus 1996 m. kartu su trimis kitais mokslininkais jam paskirta Nobelio premija.

Vikaras Adolph Gjellerup, pamokslavęs Naujojoje Zealandijoje, sūnų užaugino jau gyvendamas Danijoje. Tasai tapo šios šalies literatūros klasiku. 1917 m. jam įteikta Nobelio premija.

Šveicarijos kalvinistų dvasininko sūnus Charl Albert Gobat tapo juristu, garsiu visuomenės veikėju. 1902 m. jam paskirta Nobelio taikos premija.

Herman Hesse gimė vokiečių misijonierių, dirbusių Indijoje, šeimoje. Išgarsėjo kaip Šveicarijos vokiečių poetas, romanų autorius bei dailininkas. 1946 m. tapo Nobelio literatūros premijos laureatu.

Afriko-amerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderis King Martin Luther taip pat užaugo dvasininkų šeimoje. Jo vadovauta nesmurtinio civilinio nepaklusnumo kova įtvirtino juodaodžių civilines teises JAV. Nobelio premija skirta 1964 m.

Edwin Gerhard Krebs, užaugęs presbitionų kunigo šeimoje, tapo garsiu JAV biochemiku. 1994 m. gavo Nobelio premiją.

Christian Mattias Mommsen, vokiečių istorikas, garsiausias Romos teisės žinovas, irgi išaugo kunigo šeimoje. Nobelio premija jam įteikta 1902 m.

Getingeno universiteto teologijos profesoriaus Planko (Planc) vaikaitis, fizikos teoretikas Max Ludwig Planck laikomas kvantų fizikos pradininkas. Už šios mokslo šakos tyrimus 1908 m. jam skirta minėtoji premija.

Henrik Pontoppidan, Danijos dvasininkų šeimos narys, tapo pripažintu šios šalies rašytoju. Už išleistas knygas 1917 m. įteikta Nobelio premija.

Elzaso-Lotoringijos provincijoje pamokslavusio liuteronų kunigo šeimoje 1875 m. gimęs būsimasis filosofas, gydytojas, muzikas Albert Schweitzer savo darbais dar ir šiandien įtakoja mūsų dienų socialinio gyvenimo sampratą. Jis 1952 m. Nobelio premijos lauretas.

Söderblom Olof Jonathan tęsė savo tėvo, Švedijos liuteronų bažnyčios kunigo veiklą. Plykstelėjus Pirmajam pasauliniam karui, jisai savo svariu žodžiu kreipėsi į viso pasaulio bažnyčių kunigus, hierarchus, kviesdamas kovoti už taiką ir tesingumą. 1930 m. jam skirta Nobelio premija.

Olandijos reformatų bažnyčios kunigo F. Zeemano sūnus Pieter Zeeman tapo pasaulinio masto mokslininku fiziku. Tyrinėdamas elektronų judėjimo parametrus, jis aptiko tam tikrą jų pasiskirstymo anaomaliją. Šis reiškinys dabar vadinamas Zeemano anomalijos efektu. Nobelio premija paskirta 1902 m.

Vokietijos liuteronų bažnyčios kunigo Karlo Zieglerio sūnus, kaip neretai būna, taip pat buvo pakrikštytas Karlo vardu. Užaugęs tapo chemiku, tyrinėjo stambiamolekulinius junginius – polimerus. 1963 m. apdovanotas Nobelio premija.

Įmanoma pateikti, išvardyti dar ir stačiatikių šventikų, judėjų rabinų vaikus, apdovanotus Nobelio premija. Tačiau šiam straipsniui tai būtų nepageidaujama perteklinė informacija, pasitenkinsime priminimu, kad protestantų kunigų šeimose išaugo dar būrys vyriausybių vadovų. Tebus keli pasakyti. 1885–1889 bei 1893–1897 m. JAV prezidentu buvo presbiterionų bažnyčios kunigo sūnus Grover Cleveland, Didžiosios Britanijos vyriausybei 1922–1923 m. vadovavo Adrew Bonar Law, 2007–2010 – Gordon Brown. Jie abu išaugo dvasininkų šeimose. Mūsų dienų Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pripažinta pasaulio masto politikė – kunigo dukra, dabartinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas – kunigas. Kažin kiek panašaus lygio intelektualų įvairiu laiku būtų dirbę mūsų gimtojo krašto mokslo bei kultūros baruose, jeigu… Gal turėtume ir Nobelio premijos laureatų? Deja, neturime. Nesubrandinome. O ar kada nors situacija keisis? Vargu. Vienas iš Lietuvos katalikų hierarchų ramiu veidu neseniai yra aiškinęs: celibatas yra didelė palaima, neišsenkanti Dievo malonė, gaubianti visą kunigų luomą. Kurgi ne…

Mūsų tautinės inteligentijos nueitas kelias visai neilgas, vos du šimtmečiai. Taip lėtai bręsta ne tik dėl mūsų pačių kaltės – istorija mums nebuvo palanki, priešingai, kai kada ji buvo net neteisinga. Ar ne paradoksas – pasauliui esame žinomi nuo 1009 m., savo valstybę įkūrėme XIII a., o intelektualų bendruomenę subrandinome tik XIX a. pabaigoje. Vėlokai. Tačiau galime ir pasidžiaugti: gimusi ir spėriai brendusi, tuo pat metu savo pažiūromis spėjusi dar ir susiskaldyti, mūsų inteligentija tapo stuburu, vienijusiu tautą. Didžiosioms negandoms užėjus tauta nepalūžo, išlikome tokie, kokie dabar esame. Šioje nuožmioje kovoje pagrindinis, svarbiausias ramstis buvo mūsų tautinė inteligentija.

Šaltiniai:

1. D. Koenker, R. Bachman. D. Koenker, R. Bachman. Revelations from the Russian Archives: Documents in English Translation. Washington, DC: Library of Congress, 1997, p. 64.

2. Robert J. Brym, Department of Sociology University of Toronto. In:

http://projects.chass.utoronto.ca/brym/intellectuals.pdf p. 3).

3. Brockhaus Enzyklopädie. T. 13, Leipzig-Mannheim, 2006, p. 375.

4. Vilniausuniversiteto istorija 1579–1803. Red. A. Bendžius ir kt., V., 1976, p. 21–22, 137–142, 253. Visuotinė Lietuvių enciklopedija. T. 12, Vilnius, 2007, p. 566.

5. V. Biržiška, Knygotyros darbai. V., 1989, p. 297.

6. Lietuvos istorijaDevynioliktas amžius I dalis. T. 8, sud. T.Bairašauskaitė ir kt.,V. 2011, p. 93-94, 325–327, 379, 382; M. Jučas, Baudžiavos irimas Lietuvoje. V., 1972, p. 158-168; Lietuvių literatūros istorija Feodalizmo epocha. Red. K. Korsakas, V., 1957, p. 315.

7. Lietuvių skaitymai. Sud. Z. Kuzmickis, Kaunas, 1934 m., p. 72.

8. A. Piročkinas, A. Šidlauskas, Mokslas senajame Vilniaus universitete. V., 1984, p.42-43, 119-126, 177.

9. Krikščionybės Lietuvoje istorija. Sud. V. Ališauskas, V., 2006, p. 213; V. Vaivada, Bažnyčių tinklas Žemaitijoje. In: Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis. V., 1994, p. 41-47; Religijotyros žodynas. Sud. R. Petraitis, V., 1991, p. 165-166, 210-212; Vilniaus un-to istorija 1803–1940. Red. A. Bendžius ir kt., V., 1977, p. 86-88, 127-130; Lietuva Lietuvių enciklopedijos penkioliktas tomas, V., 1991, p. 122, 153–157.

10. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai. Red. A. Gučas ir kt., V., 1983 , p. 15, 20, 26, 28, 102-103, 137, 185, 187, 224, 269.

11. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 6, V., 2004, p. 632.

12. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 7, V., 1981, p. 296.

13. http://www.svb.lt:81/enciklopedija/index.php/1831,_1863_m._sukilimai

14. Bol‘šaja sovetskaja enciklopedija. T. 10, M., 1972, p. 314.

15. S. Vaitekūnas, Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius. V., 2006, p. 85.

16. Bol‘šaja sovietskaja enciklopedija. T. 7, 1972, p. 245.

17. Lietuvos statistikos metraštis 1938. K., 1939, p. 71, 73.

18. A. Stanaitis, P. Adlys, Lietuvos TSR gyventojai. V., 1973, p. 165.

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 23 (787), p. 6.

Voruta. – 2013, lapkr. 23, nr. 24 (788), p. 6.

Voruta. – 2013, gruod. 7, nr. 25 (789), p. 6.

Voruta. - 2013, gruod. 21, nr. 26 (790), p. 6.

Nuotrauka iš Ustronės J.Tumo – Vaižganto ir Knygnešių muziejaus

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019 m. bus minimos kunigo ir rašytojo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės, nutarė 2019-uosius paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Už tai numatantį Seimo nutarimą (projektas Nr. XIIP-4812) balsavo 58 Seimo nariai, balsavusių prieš ir susilaikiusių nebuvo.

Priimtame nutarime pabrėžiama, kad Juozas Tumas-Vaižgantas yra viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų.

Seimas Vyriausybei pasiūlė sudaryti Juozo Tumo-Vaižganto metų komisiją, kuri iki 2018 m. gruodžio 1 d. parengtų Juozo Tumo-Vaižganto metų veiksmų planą, o 2019 metų valstybės biudžete numatyti lėšų patvirtintam veiksmų planui įgyvendinti.

www.lrs.lt

Vaižgantas su savo Kauku. saltiniai nuotr.

www.voruta.lt

Gegužės 19 d., sekmadienį, 14 val. Šv. Mikalojaus bažnyčioje (Šv. Mikalojaus g. 4) paminėsime anykštėną kunigą, Juozą TumąVaižgantą jo 150-mečio jubiliejinių metų proga bažnyčioje, kurioje jis, gyvendamas Vilniuje, 1907–1911 m. kunigavo. Prisiminsime, kad tai pirmoji ir ilgą laiką vienintelė bažnyčia Vilniuje, kurioje pamaldos vyko lietuvių kalba, taip pat tai, kad ši bažnyčia ir parapija reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais.

Sekmadienį 14 val. Šv. Mišios už Juozą Tumą-Vaižgantą, Šv. Mikalojaus bažnyčioje dirbusius kunigus ir parapiją.

Pamaldų metu giedos operos solistė Rasa Juzukonytė ir Šv. Mikalojaus parapijos choras, vadovaujamas Juozo Kairio. Vargonuos Kristina Karpuk.

Po Šv. Mišių vyks minėjimas, pranešimus skaitys Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Aušvydas Belickas ir dr. Aistė Kučinskienė.

Vilniaus Anykštėnų Sambūrio taryba

The post Kunigo Juozo Tumo Vaižganto pagerbimas Šv. Mikalojaus bažnyčioje appeared first on Voruta.

The post Pagėgiuose vyks konferencija „Vydūno ir Vaižganto gyvenimo ir kultūrinės-kūrybinės veiklos paralelės“ appeared first on Voruta.